Antanas Juška (1906)
| Antanas Juška | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1906 m. balandžio 28 d. Subačius (Kupiškio raj.) |
| Mirė | † 1991 m. vasario 15 d. Panevėžyje |
|
| |
| Veikla | Kunigas, visuomenininkas, tremtinys
|
Antanas Juška ( 1906 m. balandžio 28 d., Subačius, Kupiškio raj. – 1991 m. vasario 15 d. Panevėžyje) – Kunigas, visuomenininkas, tremtinys.
Biografija
Tėvai: Juozapas Juška (?–1935) ir Domicelė Valaitė-Juškienė – valstiečiai žemdirbiai, turėjo 10 hektarų žemės. Užaugo dviejų vaikų šeimoje su vyresniuoju broliu Povilu Juška (1902–?), dar du vyresni broliai Jonas Juška ir Pranciškus Juška mirė kūdikystėje.
1906 m. balandžio 30 d. Subačiaus bažnyčioje jį pakrikštijo kunigas Mickevičius, krikštatėviai buvo Jurgis Vala ir Juzefa Valaitė.
Tėvams nusipirkus didesnį ūkį ir persikėlus, nuo 1909 m. augo Pamarnakių kaime (Kupiškio raj.). Vaikystėje buvo labai silpnos sveikatos.
Mokėsi namuose, 1917–1918 m. – Subačiaus pradžios mokykloje, privačiai pasirengęs 1919–1922 m. toliau mokėsi Kupiškio progimnazijoje. Kupiškyje jis buvo jaunesniųjų moksleivių Kankliečių kuopos organizatorius, o ją įsteigus – pirmininkas. 1922–1929 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje: 1922–1925 m. baigė gimnazijos kursą, 1925–1929 m. – teologijos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.
1929 m. gegužės 25 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas įšventino A. Jušką kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo vaikystės parapijos Palėvenės bažnyčioje.
1929–1937 m. A. Juška tarnavo vikaru Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje, talkino klebonui Juozapui Gražiui, dėstė tikybą pradžios mokyklose, nuo 1929 m. rugsėjo buvo Panevėžio amatų vidurinės mokyklos tikybos mokytojas ir kapelionas. Jis išgarsėjo veikla su jaunimu: buvo "Pavasario" sąjungos Panevėžio kuopos dvasios vadas, slapta būrė Panevėžio ateitininkus, vadovavo Blaivybės draugijai. Jis bendradarbiavo spaudoje – rašė leidiniuose "Jaunimo vadas", "Tiesos kelias", "Pavasaris".
1937–1945 m. jis buvo Troškūnų, Anykščių raj. Švč. Trejybės parapijos klebonas. Į Troškūnų miestelį jis atvyko balandžio 23-ąją, Šv. Jurgio dieną. A. Juška Troškūnuose rūpinosi bažnyčia, remontavo ją ir parapijos trobesius, aktyviai domėjosi parapijiečių dvasiniais reikalais. Susižavėjęs italų šventojo Jono Bosko gyvenimu, Troškūnuose A. Juška globojo, auklėjo ir į mokslus išleido keletą našlaičių bei neturtingų berniukų, vadintų "Juškos vaikais". 1939–1945 m. jis buvo ir Raguvos dekanato vicedekanas.
Troškūnuose 1937 m. jis atidarė parapijos knygyną-biblioteką, kur po metų jau buvo 700 knygų ir 150 nuolatinių skaitytojų, taip priešindamasis lenkiškos kultūros invazijai. 1940 m. tas knygynas buvo uždarytas, knygos išblaškytos ar sunaikintos.
Kunigas taip pat vadovavo Troškūnų senelių namams, buvo Troškūnų 6 skyrių pradžios mokyklos tikybos mokytojas. Karo metais čia jis slėpė žydę Fanią Kaganaitę-Kentrienę, kuri turėjo fiktyvius dokumentus Teresės Šlengytės vardu. A. Juška yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų, žinomų kaip žydų gelbėtojai.
Klebonas jautriai išgyveno karo baisumus, vargus, sielojosi dėl nutrūkusios katalikiškų organizacijų veiklos ir kultūrinio gyvenimo.
Po karo, 1945 m. spalį, A. Juška buvo pakeistas vietomis su Ignu Labanausku ir paskirtas Ramygalos (Panevėžio raj.) Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu. Jis rūpinosi suniokotos Ramygalos bažnyčios remontu, 1944 m. susprogdinto bokšto atstatymu, įsigijo naują bažnyčios varpą, 1947 m. įstiklino visus bažnyčios langus, sutvarkė šventoriaus tvoros mūrą. 1946 m. jis surinko ir parašė Ramygalos parapijos istoriją, Barklainių koplyčioje įvedė Kryžiaus kelio stotis, sutvarkė Ramygalos kapines. Ramygaloje A. Juška pagarsėjo kaip neturtingų šeimų vaikų rėmėjas ir globėjas, jo iniciatyva kiekviename kaime buvo sudaryti gyvojo rožinio būreliai.
Neteisingai apkaltintas bendradarbiavimu su naciais, 1949 m. balandžio 12 d. jis buvo areštuotas, kalintas Panevėžyje ir Vilniuje, Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metus kalėti ir išvežtas į lagerį. 1949–1956 m. A. Juška praleido Taišeto, Omsko (Sibiras, Rusija) lageriuose, kur tiesė Cūno dujotiekį, dirbo Omsko naftos perdirbimo įmonės statybose. Kai jau buvo netekęs sveikatos, jo byla buvo peržiūrėta, bausmė sumažinta iki 8 metų ir 1956 m. jis buvo išleistas į laisvę.
1956 m. rugsėjį grįžęs į Lietuvą ir mėnesį pailsėjęs Panevėžyje, 1956–1966 m. A. Juška buvo Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, 1956–1968 m. – ir Zarasų dekanato dekanas. Zarasuose jis ugdė vikarus: 1956–1958 m. – Leoną Lukšą, 1958–1959 m. – Kazimierą Žeimį, 1964–1966 m. – Petrą Baltušką.
Sovietinei valdžiai nesiliaujant jį persekioti ir šmeižti, 1966 m. dvasininkas jo prašymu buvo perkeltas į nuošalią Švedriškės (Ignalinos raj.) Šv. Jono Krikštytojo parapiją. 1966–1989 m. A. Juška tarnavo šios parapijos klebonu, nuo 1979 m., kai paminėjo auksinį kunigystės jubiliejų, buvo kunigas jubiliatas.
Kaip Švedriškės klebonas 1976 m. sausio 27 d. jis dalyvavo laidojant Daugailiuose (Utenos raj.) tuo metu seniausią Lietuvos kunigą Juozapą Čepėną (1880–1976) ir per jo laidotuves sakė gedulingą pamokslą.
1989 m. A. Juška grįžo į savo pirmąją Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją Panevėžyje kaip altarista. Kunigas jautriai sutiko Nepriklausomybę, išgyveno dėl 1991 m. sausio įvykių.
A. Juška nuo jaunystės iki gyvenimo pabaigos rašė dienoraštį, kurį paliko rankraščiuose.
Mirė 1991 m. vasario 15 d. Panevėžyje.
Už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žuvusius žmones A. Juška apdovanotas Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi (po mirties, 2001 m.).
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |