Antanas Kriščiukaitis
| Antanas Kriščiukaitis | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1864 m. liepos 24 d. Paežeriai, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, Rusijos imperija
|
| Mirė | † 1933 m. spalio 30 d.  Kaunas
|
|
| |
| Veikla | Lietuvos rašytojas, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas
|
|
| |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
| Vikiteka | Antanas KriščiukaitisVikiteka |
Antanas Kriščiukaitis (Aišbė, 1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, Rusijos imperija – 1933 m. spalio 30 d. Kaune) – rašytojas, teisėtyrininkas, profesorius, pirmasis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas.
Biografija
Jam sulaukus 13 metų tėvas, pardavęs sodybą Paežeriuose, nusipirko geresnę Būgnuose, iš kur ir kilo pseudonimas Aišbė (Antanas iš Būgnų). Lankė Paežerių kaimo pradžios mokyklą. 1876 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurią baigęs 1884 m. įstojo į Petrapilio universiteto matematikos skyrių, bet, netrukus metęs, grįžo į tėviškę ir kitais metais perėjo į Maskvos universitetą, kur 1890 m. baigė teisių mokslus.
Atitarnavęs Rusijos imperijos kariuomenėje aštuonis mėnesius, 1891 m. balandžio 9 d. pradėjo eiti valdžios tarnybą teismo kandidatu, pusę metų dirbo Maskvoje, po to penkerius metus Mintaujoje. 1896 m. paskirtas į Tichviną, Naugardo gubernija, kur aštuonerius metus dirbo teismo tardytoju ir tiek pat – apskrities teismo nariu. 1912 m. perkeltas į Naugardą apskrities teismo nariu. Apie 10 metų buvo apskrities, vėliau gubernijos žemės tvarkomųjų komisijų narys.
1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, tų pačių metų gruodžio 10 d. paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininku [1] ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Nuo 1923 m. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918–1928 m.“. Iki 1933 m. VDU Teisių fakulteto, 1924 m. padalyto į Teisių ir Ekonomikos skyrius, Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas. Aktyviai reiškėsi visuomenės gyvenime; pirmininkavo pirmajam Lietuvių – latvių – estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 m. gegužės 21 – 23 d.
Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimtuosiuose Paežeriuose jam pastatytas stogastulpis (tautodailininkas Leonas Juozonis). [2]
Kūryba
Aišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė Lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė satyros vaizdelių ir feljetonų, išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
Bibliografija
- Naujas elementorius, 1890 m.
- Kas teisybė, tai ne melas: apsakymų rinkinys, 1892 m.
- Pajudinkime, vyrai, žemę: satyra.
- Satyros trupiniai, 1928 m.
- Karoliai ir žmonės (vertimas)
Apdovanojimai
Šaltiniai
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. 345-346 p.
- ↑ rasyk.lt: Antanas Kriščiukaitis-Aišbė
| ||||||