Antanas Lotužys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Antanas Lotužys (gimė 1913 m. sausio 20 d. Miestalio kaime Telšių apskrities Varnių valsčiuje; mirė 1997 m. balandžio 25 d., Pavandenės kaime Telšių rajone, palaidotas Pavandenės kapinėse). Įgijo 4 klasių pradinį išsilavinimą Pavandenės pradinėje mokykloje. Dirbo įprastus kaimo žmogui darbus - ūkininkavo, vėliau buvo mokyklos ūkvedžiu.

Turinys

Gyvenimo kelias

Antanui Lotužiui buvo tik šešeri metai, kai mirė motina. Augino ir auklėjo Antaną jo tėvas Jonas Lotužys, kurį sūnus atsimena kaip šviesų kaimo žmogų, puikiai pažinojusį gamtą, žvaigždes, mokėjusį iš dangaus ženklų nuspėti orą. Antanas Lotužys ne kartą tvirtino, kad kad visi jo pasakojimai apie praeitį yra iš tėvo išgirsti.

Didelę įtaką Antano Lotužio pasaulėžiūrai darė ir jo krikšto tėvas - Pavandenės bažnyčios zakristijonas Matas Andrijauskas, kurio įtakojamas Antanas nuo septynerių iki vienuolikos metų Pavandenės bažnyčioje patarnaudavo mišioms. Antanas Lotužys prisiminė apie jam tekusią garbę Pavandenės bažnyčioje patarnauti mišioms gerbiamam prelatui, poetui Maironiui ir apie gautą iš jo už šią tarnystę vieną litą.

Būdamas 16 metų amžiaus Antanas Lotužys tapo jaunalietuvių sąjungos nariu, vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenės Alytaus II-ajame ulonų pulke.

Patriotiškai išauklėtam Antanui Lotužiui nebuvo priimtina 1940 m. sovietų okupacija ir 1940 m. liepos mėnesį jis įstojo į pogrindinės pasipriešinimo organizacijos “Lietuvos aktyvistų frontas” (LAF) būrį, kuriam vadovavo pavandeniškis Adomas Jurgelis. Dalyvaudamas šios pogrindžio organizacijos veikloje, Antanas Lotužys slėpė litratūrą, platino atsišaukimus. Pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo dienomis Antanas Lotužys Pavandenės miestelio parduotuvėje nuplėšė Stalino portretą su Sovietų Sąjungos konstitucijos teksto ištraukomis ir išmetė pro langą pasakęs, kad mums daugiau to nereikia.

1945 m. rugsėjo 29 d. Antanas Lotužys buvo areštuotas, kalinamas, tardomas ir kankinamas Telšių kalėjime, 1976 m. sausio 28 d. nuteistas 15 metų kelėti lageryje. Kalėjo Vorkutos lageriuose (Komija). 1956 metais grįžęs į Lietuvą daugelį metų dirbo Pavandenės vidurinėje mokykloje ūkvedžiu.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, Antanas Lotužys aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje, prisidėjo Pavandenėje atstatant Nepriklausomybės paminklą. Suradęs laisvesnio laiko, rašė apie savo kraštą, mokyklinių sąsiuvinių lapuose aprašė Pavandenės miestelio ir jo apylinkių istoriją ir gamtą. Parašė ir išsamius atsiminimus apie metus, praleistus Vorkutos lageriuose.

Metraštininkas

Antanas Lotužys buvo Pavandenės krašto metraštininkas. Jis labai šiltai prisimindavo savo mokytoją Zofiją Vičiauskytę-Bagočienę, didelę patriotę, kvietusią vaikus mylėti Tėvynę. Mokytoja buvo gera istorikė ir gamtininkė. Jos paraginti mokiniai Pavandenės apylinkėse rinkdavo įvairius istorinius daiktus, tarp kurių pasitaikydavo net akmens amžiaus dirbinių.

Su Antanu Lotužiu kuriuo bendravo ir jo etnografiniais aprašais ir pasakojimais domėjosi prof. Česlovas Kudaba, rašydamas savo populiarią Žemaitijoje knygą “Septyni keliai iš Varnių”, Lietuvos meno istorikas ir archeologas dr. Adomas Butrimas, tyrinėdamas Biržulio apylinkes, ir kiti mokslininkai. 1987 metais Adomo Butrimo paragintas pradėjo rašyti savo krašto istoriją. Jau 1987 metais pirmosios Varnių mokslinės konferencijos dalyviams ekskursijos po Pavandenę metu Antanas Lotužys pasakojo apie šio krašto istoriją, nevengdamas paminėti ir vis dar tais laikiais nutylimus faktus. 1996 m. vasarą Pavandenės bažnyčioje įvyko šio karašto istorijai skirta Žemaičių akademijos konferencija, kuri buvo ir Pavandenės kraštotirininko Antano Lotužio pagerbimas.

Įvertinimas

Tarp Pavandenės vidurinės mokyklos istorijai nusipelnusių asmenybių garbinga vieta tenka ilgamečiui mokyklos ūkvedžui Antanu Lotužiui (I laidos abiturientės Irenos Lotužytės tėvas). Ir ne vien už stropiai atliktas kuklias ūkvedžio pareigas: prižiūrėti mokyklos arklį, parūpinti mokyklai malkas ir kitus materialius reikmenis, remontuoti mokyklos patalpas ir inventorių. Neformaliai jis vykdė praktikos darbų (valstietiškos kilmės moksleiviams- tai kasdieniniai žemdirbio darbai) mokytojo pareigas.

Pavandenės vidurinės mokyklos moksleiviams A. Lotužys buvo Pavandenės patrioto autoritetas, pats rūpinęsis savo gimtuoju kraštu ir skiepydamas jaunimui, kad kiekvieno pareiga yra pažinti, mylėti ir saugoti gimtąjį kraštą ir Tėvynę. /akademiko Aleksandro Vasiliausko prisminimai/

Literatūrologė Viktorija Daujotytė (V abiturietų laida Pavandenės vidurinėje mokykloje) knygos “Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus” įžanginiame straipsnyje “Pavandenės pilietis” taip įvertino A. Lotužio poeziją: “Neturime tokiuose žodžiuose ieškoti meno. Šie žodžiai yra jaučiančios, skaudančios širdies liudininkai. Jie jaudina pirmiausia tuos, kuriems yra skirti, tuos, kurie yra išgyvenę panašų likimą. Bet jie nėra beprasmiai ir žodžio istorijai. Jie grąžina prie pradmenų- neleidžia užmiršti klausimo, kodėl žmogus imasi rašyti, eiliuoti, kokią galią jis nujaučia žodyje. Žinoma, kad tremtyje, kalėjimuose, atskirti nuo savo krašto, nuo savųjų, rašė daug žmonių. A. Lotužys savo eiliavimais prisiglaudžia prie jų, yra vienas iš jų”

Bibliografija

Didelės svarbos darbą pavandeniškiams atliko žinoma žemaičių kultūros veikėja Danutė Mukienė, kaip sudarytoja, Žemaičių akademija ir Vilniaus dailės akademija, kaip rėmėjai, išleidžiant 2007 metais Antano Lotužio knygą “Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus”.

Knygoje paskelbtas Antano Lotužio rašytinis palikimas, saugomas jo dukters archyve. Knygoje spausdinami A. Lotužio tekstai apie Pavandenės miestelį, svarbiausius jo pastatus, Pavandenės dvarą ir kaimyninius dvarus, Miestalio kaimą, didžiausius apylinkės piliakalnius, krašto papročius. Didžiausią leidinio dalį sudaro sovietinės okupacijos metu už antisovietinę veiklą nuteisto 15 metų tremties Vorkutos lageriuose (Komija) Antano Lotužio atsiminimai.

Antanas Lotužys buvo savamoksliu eiliuotoju - Pavandenės poetu. Minėtoje knygoje publikuojami A. Lotužio eilėraščiai, kuriuos jis pradėjo rašyti 1946 m., būdamas tremtyje, ir rašė iki savo gyvenimo pabaigos.

Šaltiniai

  • Antanas Lotužys. “Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus”. 2007, p. 1-213
  • Pavandenė. Žemaičių praeitis 6. Sudarytojai Adomas Butrimas ir Viktorija Daujotytė. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, ... p.
Parengė: Aleksandras Vasiliauskas, 2015 m..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: