Antanas Tomas Bukota

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Antanas Tomas Bukota
Herbas "Pomian"
Herbas "Pomian"

Gimė 1808m.
Marijampolės apskritis, Liudvinavo valsčius
Mirė 1876 m. rugsėjo 19 d. (~68 m.)

Antanas Tomas Bukota gimęs 1808m. Kievinė (tikrasis vardas Tamošius) Marijampolės apskrities Liudvinavo valsčiuje, (lenkų kultūron įėjęs Bukaty pavardės forma). Anksti netekęs motinos, Antanas pamokytas pamotės, mokėsi Seinių pradinėje mokykloje, kur pasižymėjo gabumais. Baigęs vidurinę mokyklą pateko į Varšuvos universitetą kur studijavo teisę. Kilus 1831 m. lapkričio mėnesio sukilimui prieš rusus Varšuvoje, Bukota įstojo į savanorių armiją ir dalyvavo kovose. Mūšyje prie Grochovo 1831 m. lapkričio 25 d. buvo sužeistas: viena akimi neteko regėjimo, dėl netoliese sprogusio sviedinio, tačiau iš kovos lauko nepasitraukė. Sukilėliai tame mūšyje nugalėjo keturis kartus gausesnes priešo pajėgas, ir būtent sukilėlių artilerija tame mūšyje labiausiai pasižymėjo. Buvo apdovanotas kryžium ir pakeltas į karininkus. Kaip tremtinys A. T. Bukota atsidūrė Paryžiuje.

Biografija

Būdamas 23 metų, Paryžiuje įstojo į kelių bei tiltų statybos aukštąją mokyklą. Studijuodamas išmąstė istorinius įvykius, kurių jis pats tapo auka. Savo mintis Bukota sumanė paskelbti sukilimo istorijos knygos forma, bet pavyko išleisti to veikalo vien tik pirmąjį tomą – iki sukilimo pradžios – lenkų kalba: Lenkijos byla, iškelta kardo ir politikos teismo 1830 metais (Paryžius,1833 m.). Jame mėginamos analizuoti sukilimo priežastys. Knyga parašyta su istoriosofiniu užmoju. Antroji Bukotos filosofinė knyga Lenkija apostazėje, arba vadinamąjame galo-kosmopolitizme. Šį Bukotos veikalą Mickevičius apibūdino kaip „filosofiškai matematišką sistemą, kurioje slypi labai gili mintis, kurioje pirmą kartą tautų misijos klausimas virsta naujųjų amžių filosofijos klausimu“. Bukota esąs filosofas, kuris savo sistemą pastatęs ant istorijos pagrindų ir duomenų, gautų iš spekuliatyvinės vokiečių filosofijos.

Baigęs studijas emigravo į Kanadą, kur dirbo prie geležinkelių tiesimo. Užsidirbęs šiek tiek pinigų, nuo 1840 m., sugrįžo į Paryžių ir pasinėrė į kultūrinę veiklą. Antanas Bukota buvo vienintelis emigracijos rašytojas Paryžiuje, kuris Hoene-Wronskiu domėjosi teigiamąją prasme, stengėsi kai kurias jo filosofines, technologines bei matematines idėjas pritaikyti Lenkijos-Lietuvos bylai.

1849 metais kunigaikštis Konstantinas Adomas Čartoriskis iniciatyvavo, kad Paryžiuje butu atidaryta „Aukštesnioji lenkų mokykla“,Montparnasse Paryžiuje. Direktoriaus vietai užimti, Prancūzijos švietimo ministerija nustatė egzaminus. 1849-12-19 verčiant iš lotynų į prancūzų kalbą, Bukota išlaikė pirmuoju iš 14 kandidatų; 1849-12-24 gamtos ir matematikos – pat pat pirmuoju iš 9 kandidatų, parodydamas didesnes žinias, kaip egzaminatoriai. Laimėjęs konkursus, Bukota tapo pirmuoju jos direktoriumi. Nors Bukota, 1849 m. Paryžiuje gavęs aukštesnės mokyklos direktoriaus vietą, vėlesniais metais reiškėsi labiausiai matematikos filosofijoje.

A. T. Bukota suprojektavo garu varomą tanką ir 1841 m. įteikė atitinkamą memorialą kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui, o 1867 m. ir Napoleonui III. Deja, A. T. Bukotos idėja nebuvo įgyvendinta. Prancūzams teko už tai brangiai sumokėti, nes po 3 metų 1870-aisias kilo karas su Prūsija, kurį Prancūzija pralaimėjo. Iš to paties laiko išliko dar vienas Bukotos raštas – Trys mirtinės, Lenkijos nuodėmės, kuris buvo surašytas neilgai po žiaurių 1863 metų įvykių, išleistas tik po pomirtinio palikimo 1887 m.

Antanas Tomas Bukota bandė teoriškai apmąstyti Lietuvos istoriją ir su ja susijusius faktus. Jam ypač imponavo Hoene-Wrohskio technologinės ir matematinės idėjos. Remdamasis šiomis idėjomis, mąstytojas siekė paaiškinti Lietuvos ir Lenkijos istorines bei politines peripetijas. Bukota visad pabrėždavo, kad esąs lietuvis ir kad jo gimtoji kalba yra lietuvių, nors pats rašė lenkiškai ir prancūziškai. Septintajame dešimtmetyje jis suartėjo su 1863 metų sukilimo aplinkos Lietuvoje žmonėmis: Mikalojumi Akelaičiu, Adomu Bite, Andriumi Višteliu.

Bukota siekė matematines ir technologines žinias panaudoti mesianistinės filosofinės sistemos, kuri paaiškintų žmogaus būtį, kūrimui. Sekdamas Hegeliu, Bukota tikėjo pažanga ir nagrinėjo šio proceso veiksmą. Jo supratimu, jėgos, padedančios siekti pažangos, glūdinčios pačiame žmoguje. Jis tyrinėjo tų jėgų variacijas ir evoliuciją. Bukota įžvelgė tokių keturių jėgų buvimą:

  1. fizinės gerovės siekimas (nuo paprastų materialinių vertybių iki ištaigingumo);
  2. dvasinės gerovės siekimas (kūrybos laisvės ir kultūrinių vertybių vartojimo);
  3. siekimas savo socialinės padėties išlyginimo (teisėtumo teisine prasme);
  4. vidinio orumo siekimas. Bukota stebėjo, kaip įvairios valstybės plėtojasi.

Šiuo aspektu jis domėjosi filosofijos istorija. Remdamasis spekuliatyviosios vokiečių filosofijos principais, jis tyrinėjo įvairių tautų vaidmenį istorijoje. Pasak Bukotos, senovės indai, kinai, egiptiečiai siekė tiktai materialinės gerovės, dėl to tarpusavyje kovojo. Karas skatino ieškoti būdų, kaip geriau apsiginti.

Bukota tyrinėjo žmonių tarpusavio bendravimo galimybes, ginčų metodiką. Jis manė, kad dialogas įmanomas ne su visais žmonėmis (dalis žmonių nesileidžia į jokias diskusijas, nes mano, kad tik jie teisūs – jų mąstymas uždaras, bet kokiai kitai nuomonei). Lietuvių Bukota netapatino su slavais, nors ir manė, kad jie slavams giminingi. Jis aiškino lietuvių tautos kilmę, jos vietą tarp slavų ir Europos tautų. Savo hipotezėms grįsti naudojosi archeologine medžiaga. Plėtodamas slavų idėją, Bukota iš jos išskyrė „rusomesianizmą", kurio kėslus vykdanti Maskva. Ši siekianti visus slavus pajungti savo įtakon. Todėl kova su Rusija esanti ne tik neišvengiamybė, bet ir šventa moralinė visų pareiga. Tuo aspektu Bukota vertino ir Lietuvos bei Lenkijos sukilimus prieš Rusiją.

Bukota turejo nepaprastu gabumų, aukštos moralės ir tvirtos sveikatos. Perskaito vieną kartą tekstą ir gali pakartoti pažodžiui. Mokėjo 10 kalbų, tarp jų hebrajų ir lietuvių, kaip savo gimtąją kalbą. Prieš rašydamas, mintis gerai apmąstydavo, sėdęs rašyti, rašė greitai ir be jokių pataisų. Buvo religingas, gerai susipažinęs su Šv. Raštu. Labai mėgo vienumą ir tylą. Paskutinius gyvenimo metus, Bukota besiversdamas matematikos pamokomis, gyveno Šv. Kazimiero prieglaudoje Paryžiuje, kur nesirgo, staiga 1876-10-19 mirė. Buvo rastas nebegyvas savo kambaryje, besėdintis prie rašomojo stalo. Parašė filosofijos, aukštosios matematikos, astronomijos veikalų, atsiminimų apie 1830–1831 m. sukilimą

Šaltiniai

  • Lietuvių enciklopedija; Vatslovas Biržiška – vyriausias redaktorius, 1954 m.
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija; mokslinė redakcinė tarnyba: pirmininkas – Juozas Tumelis, 2003 m.
  • Kultūros barai; 1992 m.
  • Tomasz Pomian / t. y. Antanas. Tamošius Bukota /. Sprawa Polski wywolana przed sąd miesza i polityki w r. 1830 m. Paryž 1934 m.
  • Paryž: Niedżwiecki 1844 m.
  • Adam Mickiewicz. Wyklady o literaturze slowianskiej o. c. T. 4.
  • Trzy grzechy śmiertlene Polski. Przez Autora "Polski w Apostazii i w Apoteozie". Paryž 1887 m.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: