Anykščiai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Anykščiai
   Anyksciai COA.jpg   
Anykščiai001.JPG
Anykščių panorama nuo dešiniojo Šventosios šlaito

Anykščiai
55°31′30″N 25°06′22″E / 55.525°N 25.106°E / 55.525; 25.106 (Anykščiai)Koordinatės:55°31′30″N 25°06′22″E / 55.525°N 25.106°E / 55.525; 25.106 (Anykščiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Anykščių rajono savivaldybė
Seniūnija: Anykščių seniūnija
Gyventojų: 10 575 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(3 kirčiuotė)
Vardininkas: Anykščiaĩ
Kilmininkas: Anykščių̃
Naudininkas: Anykščiáms
Galininkas: Anýkščius
Įnagininkas: Anykščiaĩs
Vietininkas: Anykščiuosè
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: LT-29001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: AnykščiaiVikiteka

Anykščiai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 33 km į vakarus nuo Utenos. Rajono savivaldybės, seniūnijos, parapijos centras, regioninio parko direkcija, paštas, siaurojo geležinkelio stotis. Urbanistikos paminklas, kurortinė teritorija. Miesto architektūra įvairi – senojoje (XV-XVIII a.) dalyje savaiminės raidos radialinė plano forma susipynusi su formuota stačiakampe, senamiestis išsaugojo senąją planinę struktūrą.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia
Legenda cmentarz.svg Anykščių kapinės, Naujosios miesto kapinės, Žydų kapinės, Rusų kapinės
Legenda pomnik.svg Laisvės paminklas – „Žuvusiems kovose už laisvę“, pastatytas 2002 m. (skulptorius Vladas Vildžiūnas).
Tree map icon.svg Akmuo Puntukas
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Japanese Map symbol (Library).svg Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
RWB Krankenhaus.svg Anykščių ligoninė, Anykščių poliklinika.
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Vienintelis Lietuvoje angelų muziejus, atidarytas 2010 m. liepos 26 d.
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Turinys

Geografija

Anyksciu regioninis parkas.png


Miestas įsikūręs Anykščių kalvagūbryje (95–112 m virš jūros lygio), prie Šventosios ir Anykštos upių santakos. Šventoji pro Anykščius teka iš šiaurės rytų į pietvakarius, miesto centre ji yra patvenkta.

Prie miesto įsikūręs Anykščių viensėdis, yra kvarcinio smėlio telkinys.

Miesto dalys



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Anykščiai OpenLayers žemėlapyje
Anykščiai „WikiMapia“ žemėlapyje[4]
Anykščiai TSRS topografiniame žemėlapyje[5][6].


Istorija

Archeologiniai radiniai rodo pirmuosius gyventojus Anykščių apylinkėse buvus nuo 9000 m. pr. m. e. Pirmą kartą Anykščiai minimi 1440 m. (kai kuriais šaltiniais dar 1422 m.) kaip Ldk Anykščių dvaras – tuo metu Ldk Kazimieras Anykščių dvarą davė valdyti Radvilai Astikaičiui.

14421452 m. pastatyta pirma medinė Anykščių bažnyčia. XV a. 2-ojoje pusėje minimas Anykščių miestelis, vėliau ir Anykščių valsčius. 1507 m. nustatytos klebono žemės ribos. 1516 m. gavo miesto teises, Anykščių dvaras su miesteliu įkeistas Mikalojui Radvilai. XVI a. pradžioje pastatyta Anykščių cerkvė.

1566 m. miestelis degė, sudegė bažnyčia, kuri netrukus atstatyta. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė (atstatyta iki 1677 m.). XVIII a. pradžioje per karą su švedais sugriautas tiltas per Šventąją (atstatytas XVIII a. pabaigoje). 1777 m. veikė parapinė mokykla. 1792 m. sausio 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė miesto teises (1795 m. jos panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių šv. Jono Nepomuko statula.

XIX a. pirmojoje pusėje miesteliui sparčiai augant, čia jau buvo mūrinė bažnyčia su varpine, dvi sinagogos. po 1821 ir 1831 m. Anykščiai ėmė sparčiai augti. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvė. Miestelis degė 1870, 1872, 1873 ir 1876 m. 1898 m. pro Anykščius nutiestas siaurukas Panevėžys-Švenčionėliai. 1902 m. pastatyta hidroelektrinė, 1909 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta didelė neogotikinė bažnyčia.

Nuo 1929 m. veikia vyno bendrovė. 1938 m. atkurtos miesto teisės, tapo vasarviete. 1941 m. vokiečių sunaikinta apie 1500 gyventojų (daugiausiai žydų). 1944 m. mieste vyko aršios kovos tarp nacių ir sovietų, traukdamiesi vokiečiai susprogdino abu tiltus per Šventąją, sunaikino dalį miesto.

1946 m. rugpjūčio 3 d. Anykščiai tapo apskrities pavaldumo miestu. Sovietmečiu išsiplėtė vyno gamyba, pastatyti vėlimo fabrikas ir statybinių medžiagų kombinatas.[7] 1968 m. atidaryta smėlio sodrinimo gamykla „Kvarcas“, pastatyti kultūros rūmai (architektas R. Šileika), Ramybės gyvenamųjų namų kvartalas. 19881992 m. Anykščiuose veikė vaikų geležinkelis Anykščiai–Rubikiai.

1992 m. patvirtintas naujasis Anykščių herbas. 2006 m. Vyriausybės nutarimu prie miesto prijungta dalis aplinkinių kaimų. Anykščių šilelyje buvo poilsio namai „Šilelis“, 2007 m. nugriauti ruošiantis statyti modernų sveikatos centrą. 2007 m. Anykščiai tapo kurortine vietove. Anykščiai išrinkti 2012 m. Lietuvos kultūros sostine.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.  ? Anykščių apskrities centras Vilniaus vaivadija
17931795 m.  ? Breslaujos vaivadija
18611919 m. Anykščių valsčiaus centras  ?
19191947 m. Utenos apskritis
19471950 m. Anykščių apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras Anykščių rajono centras Vilniaus sritis
19531954 m.
19541971 m. rajoninio pavaldumo miestas
19711995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Anykščių apylinkės centras
1995– m. Anykščių seniūnijos centras Anykščių rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Pavadinimo kilmė

Anykščiai – vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo upelio Anykštos (Šventosios intakas)[8]. Jis taip pat gali būti siejamas ir su Anykščio (arba Rubikių) ežero vardu.

Liaudies etimologija savaip aiškina miesto vardą:

  • Apie skalbiančią moterį. Sakoma, jog kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbus. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys, aaa nykštys…“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
  • Apie bajoro Nykščio dvarą. Manoma, kad „ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose – jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo kalavijuočių būriai“, karaliaus Mindaugo turtų siekdami. 1435 m. rugpjūtį į bajoro dvarą atvyko kalavijuočiai. Bajoras Nykštys juos priėmė kaip draugus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos sąjungininkus ir kitą dieną senasis bajoras su devyniais sūnumis išjojo į tolimų mūšių sūkurius… Vyrus išlydėdamos, „marčios verkė, klykė, laužė baltas rankas <…> Užvis labiau verkė, užvis labiau laužė savo baltas rankeles viena bajoro martelė, jo jauniausiojo sūnaus Putino jauna žmonelė Ona. <…> Praėjo savaitė, kita. Daug ašarų išliejo jaunosios martelės <…> Užvis labiau sielojosi, už visas kitas marčias daugiau ašarų išliejo jauniausioji martelė, karžygio Putino žmonelė.“ Netrukus pasklido žinia, jog drąsūs bajoro Nykščio giminės vyrai mirė kovoje. „Net apylinkės miškai aidėjo nuo nelaimingųjų našlių klyksmo ir verksmo. Visų skaudžiau, visų gailiau šaukė ir klykė bajoro martelė, jo jaunojo sūnaus Putino našlė.“ Neištvėrusi sielvarto ir kančios, ji nusileido nuo Kalitos kalno ir pasiskandino pakalnėje tekančiame upelyje. „Taip ji nuplaukė ten, kur jos narsus Putinėlis galvelę padėjo“, o bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino „Onykštienės“, dar vėliau praminė Anykšta, na ir galiausiai miestas, kuriame vinguoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.
  • Apie milžiną. Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.
Per miestą teka Šventoji
Tiltas per Šventąją

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2011 m.
1867 m.*[3] 1896 m.**[2] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.
2 293 3 500 3 947 3 510 4 400 5 442 8 250
1974 m. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m. 2011 m.sur. -
8 800 10 325 12 758 11 958 11 620 10 575 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
  • ** pagal enciklopedijos išleidimo metus (1897). Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinis muziejus

Tautosaka


Ekonomika

Pagrindinės miesto pramonės įmonės – AB „Anykščių vynas“ (centre), AB „Anykščių kvarcas“, UAB „Jarimpeksas". Kitos įmonės – „Anykščių vandenys“, šiaurinėje miesto dalyje – UAB „Anykščių varis“, AB „Anrestas“, UAB „Anykščių linai“, UAB „Jara“, Anykščių suskystintų dujų ūkis ir kt.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Sportas

Pagrindinis straipsnis – Kalnų slidinėjimo centras „Kalita“.

2009 m. rugsėjį mieste atidarytas kalnų slidinėjimo centras „Kalita“ – vienintelė Lietuvoje vasaros rogučių trasa. Greitis trasoje – iki 40 km/h, trasos ilgis – 500 m. Mieste vyksta nacionalinis trumpo kurso Lietuvos plaukimo čempionatas. Miestą atstovauja FSK Anykščiai futbolo klubas.

Susisiekimas

Siaurojo geležinkelio traukinių stotis
Siaurukas prie Anykščių
Geležinkelio ruožas

Railway station template image.jpg

Anykščiai


Miestų partnerystė

Šaltiniai

  1. Anykščiai. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. 2,0 2,1 Оникшта. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 21А (42) : Нэшвилль — Опацкий. С.-Петербургъ, 1897., 950 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Оникшты. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 655 psl. (rus.)
  4. Anykščiai wikimapia.org
  5. Anykščiai maps.vlasenko.net
  6. Anykščiai loadmap.net
  7. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas // Sudarytojai: Eugenijus Manelis ir Antanas Račis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. 56 psl.
  8. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 21 psl.
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt.
  10. Lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Sudarė D-ras J. Šlapelis. Vilnius 1921. Psl. 320 (A-jūšė). [Tuo pat ženklu žymimi žodžiai, paimti iš kitų Jurgio Šlapelio (1876–1941) žodynų, ir taip pat gauti iš jo lapeliuose užrašyti žodžiai, jei nenurodytas šaltinis.]
  11. Lietuvių tautosakos rankraštynas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštiniai tautosakos rinkiniai. 2782 (87) fondas.
  12. Lietuvių tautosaka, užrašyta 1944–1956. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1957., 413 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: