Apolinaras Bagdonas
Apolinaras Bagdonas | |
---|---|
Apolinaras Bagdonas 1997 m. | |
| |
Gimė | 1912 m. birželio 4 d. Talainiai, Užvenčio valsčius |
Mirė | 2008 jav |
| |
Veikla | Lietuvos pedagogas, poetas
|
| |
Alma mater | Vilniaus universitetas |
| |
Žinomas už | pirmųjų žemaitiškos poezijos knygų, išleistų užsienyje, autorius |
Apolinaras Petras Bagdonas (g. 1912 m. birželio 4 d. Šiaulių apskrities Užvenčio valsčiaus Talainių kaime) – Lietuvos pedagogas, filologas, poetas, rašantis žemaičių kalba [1], pirmųjų žemaitiškos poezijos knygų, išleistų užsienyje, autorius.
Biografija
Mokėsi Kražiuose, 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Humanitarinį fakultetą. Čikagos universitete gavo magistro laipsnį iš klasikinių kalbų.
Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į Vakarus, čia steigė lietuvių mokyklas (1944 m. Vokietijoje – Braunscveige, Blomberge), o nuo 1951 m. mokytojavo Čikagoje veikusioje šeštadieninėje aukštesniojoje lietuvių mokykloje.
Filologas. Daug savo straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1991 m. jo žemaitiškos poezijos ir prozos knyga „Likėma laiptaas” išspausdinta Lietuvoje.[2]
Kūryba
Žemaitiški eilėraščiai yra labai vykę: jautrūs, tiesūs, meilūs ir jausmingi. Matyti, kad autoriui gimtoji žemaičių kalba (kas nori gali vadinti tarme) arčiau širdies, ja lengviau išsireikšti, mintis dėstyti. Labai nuosekli minčių plauka. Bagdonas, rašydamas žemaitiškai, atlieka istorinę misiją, pvz., kada, sakykime, po 100 ar 500 metų žemaitiškai niekas nebekalbės ir neberašys, kalba išnyks, kaip išnyko jotvingių ir prūsų tarmės, tuomet Bagdono poezija, šalia kitų žemaitiškai rašiusių poetų, bus viena iš nedaugelio autentiškų šaltinių žemaičių tarmei studijuoti.
Jo eilėraščių forma kukli, aiški, tiesioginė. Eilėraščiai daugiausia trumpi — dviejų ar trijų punktų, eiliavimas lengvas, sklandus, gera kalba — nėra filosofijos ar teologijos ieškojimų, gudravimų. Yra šiek tiek ir baltųjų eilių, nedaug, laikosi literatūros teorijos normų. Mintis trumpa, ją išlaikyti padeda atvirumas ir aiškumas — kai baigiasi eilėraštis, baigiasi ir vaizdas — nieko jis nepalieka pačiam skaitytojui surasti ar įsivaizduoti, kaip mėgsta daryti ne retas poetas, rašąs be jokių gramatinių ar sintaksinių taisyklių. Romantikui tai suprantama — jausmai nuveda, mintis dažnai pasislepia svajonių soduose, gėlių žieduose, nes poezija yra jausmų kalba, ne proto diktatas. įdomu, Bagdono eilėraštis atrodo kaip autoriaus dvasinis veidrodis: jeigu poetas gerai jaučiasi, pasijunta laimingas, eilėraštis išeina teigiamas, gražus, miela skaityti.
Poetą valdo dienos įspūdžiai, svajonių potvyniai. Tai universalu, nes dienos įvykiai atsiliepia kiekvieno rašytojo kūryboje, todėl panašūs eilėraščiai labai mėgiami ir suprantami, ypač liūdesio valandomis.
Apolinaras Bagdonas yra labai religingas poetas — religiniai eilėraščiai nustelbia patriotinius, bet, suprantama, nenustelbia paties autoriaus; kartais sunku atskirti, kur asmeniška patirtis, kur bendražmogiška aliuzija. Religiniai eilėraščiai prasmingi ir ypač įdomūs ten, kur Bagdonas išreiškia savo jausmus ar kitus asmenis, pvz., šventąjį, Mariją, ar tiesiog Kristų, palygindamas lietuvio kančias su Nukryžiuotojo kančiomis, jas sugretindamas, tokiu būdu jis sujungia dabarties klaikumas su ateities viltimi. [3]
Bibliografija
- Sutemų ugnys, 1956 m.
- Pruo gintara longa, Čikaga: Švėkšniškių draugija, 1978 m., žemaičių kalba
- Medviegale pasaka, Kražiškių sambūris, 1979 m., žemaičių kalba,
- Gyvenims Najūkaa, novelių knyga, 1982 m., žemaičių kalba,
- Žodžiai į tolį, Čikaga, 1983 m.,
- Likimo antspaudas, Kražiškių sambūris, 1988 m.
- Pagrobtoji vaidilutė, libretas, rankraštis.
- Likėma laiptaas, 1991 m.
Šaltiniai
|