Ariogala

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ariogala
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   Coat of arms of Ariogala.png      Flag of Ariogala.png   
Ariogala1.JPG
Ariogalos centras

Ariogala
55°15′50″N 23°28′08″E / 55.264°N 23.469°E / 55.264; 23.469 (Ariogala)Koordinatės:55°15′50″N 23°28′08″E / 55.264°N 23.469°E / 55.264; 23.469 (Ariogala)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė: Vėliava Raseinių rajono savivaldybė
Seniūnija: Ariogalos miesto seniūnija
Gyventojų: 3 208 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Arióga­la
Kilmininkas: Arióga­los
Naudininkas: Arióga­lai
Galininkas: Arióga­lą
Įnagininkas: Arióga­la
Vietininkas: Arióga­loje
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: LT-60019


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: AriogalaVikiteka

Ariogala – miestas Raseinių rajono savivaldybėje, 31 km į pietryčius nuo Raseinių, Dubysos kairiajame krante, prie senojo Žemaičių plento. Antrasis pagal dydį rajono miestas. Ariogalos miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, pastatyta 1939 m.
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Ariogalos gimnazija
  • Ariogalos pradinė mokykla (nuo 1992 m.)
  • Vaikų darželis
Japanese Map symbol (Library).svg Ariogalos biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Kultūros namai
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Turinys

Geografija

Miestas įsikūręs Ariogalos kalvagūbryje (90–100 m virš jūros lygio). 3 km nuo Ariogalos dunkso Gėluvos piliakalnis. Greta miesto anksčiau buvo Ariogalos viensėdis.

2 km į vakarus nuo Ariogalos, prie pat Žemaičių plento, iš mišku apaugusio stataus Dubysos slėnio šlaito trykšta versmė. Tikima, kad jo vanduo turi gydančių galių. Ant miškingo šlaito įrengtas Vytauto Lažinsko kryžius, įrengtas Gedimino stulpų paminklas. Kitapus šaltinio, ties senojo tilto per Dubysą griuvėsiais, įrengta regykla į sraunią upės vagą.



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Ariogala OpenLayers žemėlapyje
Ariogala „WikiMapia“ žemėlapyje[4]
Ariogala TSRS topografiniame žemėlapyje[5][6].


Istorija

Ariogala yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, žinoma nuo 1252 ar 1253 m. (minima Eregalle žemė), daug kartų buvo niokojama kryžiuočių. Minima Mindaugo raštuose. XIV a. stovėjo medinė Ariogalos pilis, 1382 m. sudeginta kryžiuočių. Vytauto laikais čia buvo Ariogalos dvaras. Po Žalgirio mūšio Ariogalai atsirado geresnės sąlygos augti, todėl apie 1416 m. čia buvo pastatyta pirmoji Ariogalos bažnyčia. 1538 m. veikė 36 smuklės.[7] Nuo 1592 m. vadinama miesteliu, XVII a. turėjo turgaus ir prekymečių privilegijas, minimas Ariogalos pavietas. XVI a. buvo manoma, kad Ariogala buvusi Ldk Vytenio tėviške. 1792 m. balandžio 12 d. Stanislovo Augusto įsaku suteiktos laisvojo (Magdeburgo teisės) ir Ariogalos herbas, nors jau tų pačių metų vasarą dėl politinės padėties pokyčių savivalda pradėjo silpti ir 1795 m. miesto teisės buvo panaikintos.

1842 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, 1852 m. įkurta parapinė mokykla, veikusi iki 1863 metų. 18471944 m. stovėjo Ariogalos evangelikų liuteronų bažnyčia. 1880 m. įsteigtas paštas. Per I pasaulinį karą sudegė. XX a. pradžioje įsteigta slaugos ligoninė.

Per Antrąjį pasaulinį karą 1941 m. vokiečiai nužudė per 700 Ariogalos ir jos apylinkių gyventojų, daugiausia žydų. 1944 m. rugpjūčio 3 d. miestelis sudegė, jį užėmė sovietų kariuomenė.

Po karo iki 1948 m. apylinkėse veikė Jungtinė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanai, leistas laikraštis „Laisvės varpas“. 19501962 m. buvo rajono centras, 1956 m. gruodžio 28 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės.[8] Sovietmečiu mieste buvo gelžbetonio cechas, „Šatrijos“ siuvimo fabriko filialas, Raseinių melioracijos statybos valdyba.

Nuo 1990 m. A. Vizbaro iniciatyva rengiami Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiai, kuriuose susirenka per 10 tūkstančių žmonių. 2001 m. patvirtintas dabartinis Ariogalos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV–XV a. Ariogalos valsčiaus centras  ?
XVI a. Žemaitijos seniūnija
XVI a. pabaiga Ariogalos seniūnijos centras  ?
18611915 m. Ariogalos valsčiaus centras Kauno apskritis Kauno gubernija
19191948 m. Kėdainių apskritis
19481950 m. Vilkijos apskritis
19501953 m. Ariogalos apylinkės centras Ariogalos rajono centras Kauno sritis
19531956 m.
19561962 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ariogalos apylinkės centras
19621995 m. Raseinių rajonas
1995 Ariogalos miesto seniūnija, Ariogalos seniūnijos centras Raseinių rajono savivaldybė Kauno apskritis


Pavadinimo kilmė

Miesto pavadinimas turi du sandus. Antrasis (-gala) kildinamas iš žodžio „galas“ (pabaiga, sritis, kraštas), tuo tarpu dėl pirmojo yra neaišku; gali būti, kad ji kilusi iš kokio nors asmenvardžio (pvz., dabartinės pavardės Arius, Arys). Ilgą laiką pavadinimas buvo rašomas dvejopai: germanų kalbose su pradžia e (Eregalle, Erogel, Eragelen, Erogelen, Erogeln ir kt., taip pat Aragel), o slavų – su dvibalse pradžia (Ойрякале, Ойракгола, Ejragoła ir kt.). 1848 m. Motiejus Valančius vadinama kaip Eirogalas. Dabartinis miesto pavadinimas oficialiai rašomas nuo 1925 m. – iki tol vartota Airiogala.[9]

Liaudies etimologija pasakoja, kad legendinis Palemonas kartą su savo vyrais plaukęs aukštyn Dubysos upe. Maždaug ties Ariogala jis paklausęs: „Ar yra galas?“ Paplaukęs kiek aukščiau, jis išsirinko vietą nakvynei ir įsitikinęs tarė: „Bet yra galas“. Taip nuo Palemono žodžių ir atsirado pavadinimai Ariogala ir Betygala.[10]

Architektūra ir kultūra

Ariogala išsidėsčiusi siauroje, 0,2-0,8 km pločio ir 3 km ilgio teritorijoje. Gatvių tinklas stačiakampis. Senojoje dalyje vyrauja mažaaukščiai pastatai. Žymiausi statiniai:

  • Centre neobarokinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia, pastatyta 1939 m. ant 1915 m. sudegusios bažnyčios pamatų pagal Šveicarijos architekto E. Peyrio 1926 m. projektą.
  • Ariogalos miestelio kapinės ant stataus Dubysos skardžio. Jose dvarininkų [[Ariogalos Daugirdų kapų koplyčia, pastatyta 1850 m. Plemborgo dvaro savininko Stasio Daugirdo. Joje palaidotas archeologas, dailininkas, istorikas Tadas Daugirdas (1852–1919 m.).

Miestas plečiamas pagal 1972 m. sudarytą bendrąjį planą, jo architektai Petras Janulis ir Alfonsas Vilčinskas. Pastatyta daugiabučių gyvenamųjų namų, nuo 1982 m. statomas Verdėlupio gyvenamųjų namų kvartalas. Mieste gausu želdynų: yra Purvės, Čėkuvos dvaro ir girininkijos parkai.[11]

Kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Dubysos slėnyje vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy”.

Pramonė

Įmonė „Camira“

1968 m. įkurtas Raseinių gelžbetonio konstrukcijų gamyklos cechas, dab. bendrovė „Ariogalos gelžbetonis“. Mieste yra siuvimo įmonės „Šatrija“ cechas, Anglijos tekstilės įmonė „Camira“, langų fabrikas „Hronas“, laivų gamykla „Scorgenes“, metalo apdirbimo įmonė „SSF“.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1841 m. ir 2011 m.
1841 m. 1868 m. 1885 m.*[3] 1897 m.sur. 1904 m.*[2]
344 1 907 1 112 2 376 2 704
1923 m.sur. 1959 m.sur.[12] 1970 m.sur. 1974 m.[13] 1979 m.sur.
1 197 2 375 2 919 3 100 3 646
1976 m.[14] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 2011 m.sur.
3 200 4 033 3 697 3 320 3 208
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Tautosaka


Galerija

Šaltiniai

  1. Ariogala. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. 2,0 2,1 Эйрагола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 40 (79) : Шуйское — Электровозбудимость. С.-Петербургъ, 1904., 207 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Эйрагола. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 848 psl. (rus.)
  4. Ariogala wikimapia.org
  5. Ariogala maps.vlasenko.net
  6. Ariogala loadmap.net
  7. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas // Sudarytojai: Eugenijus Manelis ir Antanas Račis. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011. 87 psl.
  8. Kazys Misius. Ariogala. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 768 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  9. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 24–29 psl.
  10. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 34 psl.
  11. Marija Rupeikienė. Ariogala. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 768 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  12. Ariogala. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 95 psl.
  13. Ariogala. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 341 psl.
  14. Ariogala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 102 psl.
  15. Lietuvių tautosakos rankraštynas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštiniai tautosakos rinkiniai. 2852 (289) fondas.
  16. Lietuvių tautosaka, užrašyta 1944–1956. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1957., 413 psl.
  17. 17,0 17,1 Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt.
  18. Seda, Mažeikių r.
  19. Kražiai, Kelmės r.
  20. Užventis, Kelmės r.
  21. Telšiai.
  22. Geistarai (Didvyžiai), Vilkaviškio r.
  23. Pasakų rinkinys. Rankraštis, K. Būgos gautas iš J. Murkos.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: