Aristavos dvaras
Koordinatės:
| Aristavėlės dvaras | |
|---|---|
 | |
| Vieta | Aristavėlė, Kėdainių rajonas |
| Įkurtas | XVI a. |
| Rūmų stilius | Barokas |
| Bajorų giminės | Šiukštos Zabielos Medekšos |
| Pastatų būklė | Perkelti į Rumšiškių liaudies buities muziejų |
| Savininkas | Rumšiškių liaudies buities muziejus |
Aristavos dvaras (arba Aristavėlės dvaras) – Kėdainių rajone stovėjęs dvaras, apie 7 km į šiaurę nuo Kėdainių, kairėje kelio į Panevėžį pusėje, Obelies ir Malčiaus upelio santakoje. 1987 m. dvaras perkeltas į Rumšiškių liaudies buities muziejų.
2016 m. Aristavėlės dvaro rūmai buvo restauruoti. Tam tikslui panaudota 50 procentų autentiškų medžiagų, o tai, pasak specialistų, yra labai daug.
Pirmą kartą Aristavos dvaras minimas Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algimanto (Algemino) dvaras, kurį užpuolė kryžiuočiai. Prie Obelies upelio tikriausiai buvusi Algimanto pilaitė.
XVIII a. tai buvo Zabielų valdos. 1803 m. Aristavą iš jų nusipirko jų giminaičiai Medekšos, valdę dvarą iki II pasaulinio karo. Paskutinis savininkas Stefanas Medeška (1882–1962) pasitraukė į Vakarus, mirė Londone.
Sovietmečiu dvaras perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų, tačiau neparuoštas ekspozicijai.
Istorija
Į savitą Aristavo dvaro architekturą dar XX a. pr. dėmesį atkreipė žinomas kraštotyrininkas Zigmantas Gliogeris. Savo 1907 m. išleistame veikale Budownictwo drzewne i wyroby z drzewa w dawnej Polsce Aristavo ponų rūmų statybą jis nukelia į Lietuvos-Lenkijos-Saksonijos valdovo Augusto II laikus. Tarp dvylikos kambarių išsiskyrė valgomasis, dekoruotas freskomis.[1]
1980 m. dvaro rūmus valstybei atidavė tuometis „Sniečkaus” kolūkis. 1987 m. dvaras išardytas, vėliau pervežtas ir sandėliuotas Rumšiškių liaudies buities muziejuje, kur atstatytas 2010 m.
Buvusių rūmų vietoje 1988 m. atlikti žvalgybinio pobūdžio archeologiniai tyrimai. Pagal atliktus J. Jurginio ir A. Vojevodskaitės Ariastavėlės (Aristavos) dvaro istorinius tyrimus, Arvistos, Arvistavos, Orvistavos pavadinimas minimas kryžiuočių kronikose jau XIV a. antroje pusėje. Tai buvo regioninis – administracinis centras Upytės žemėje. XVI – XVII a. Aristavos dvarą valdė Šiukštų giminė, kuri 1700 m. jį pardavė Zabieloms. XVIII a. pabaigoje dvaras paveldėjimo keliu perėjo į Medekšų valdas. Pastarieji savininkai dvaro sodybą pertvarkė naujam gyvenimo būdui, bet išsaugojo barokinį dvaro siluetą. XIX a. dvaras buvo nuomojamas, o jo savininkai gyveno Kaune. 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas. Pokario metais dvaro rūmuose įsikūrė kolūkis, įrengti butai.
Architektūra
Dvaro rūmai buvo mediniai, vieno aukšto. Manoma, kad sodyba pastatyta 1710–1720 m. nežinomų savininkų, valdžiusių dar prieš Zabielas. Dvaras buvo pastatytas iš maumedžio rąstų, dengtas didžiuliu laiptuotu stogu, daugiau nei dukart aukštesnių už sienas. Pagrindinį įėjimą pabrėžė plati, vienašlaičiu stogu dengta kolonada. Name buvo 12 erdvių patalpų, išdėstytų dviem eilėmis. Beveik visi kambariai (salonai, svečių kambariai, miegamieji, biblioteka) atrodė gana kukliai. Vertingiausias buvo valgomojo interjeras. Drobe apklijuotas sienas puošė polichrominė ampyro architektūros motyvų tapyba. Ištaigingame dekore vyravo karinė tematika. Manoma, kad freskas sukūrė apylinkių dailininkas P. Smuglevičius, 1812 m. laukiant dvare Napoleono, kuris čia taip ir neužsuko.
Statinys įkurdintas tolėliau nuo etnografinių sodybų, muziejaus teritorijos šiaurės vakariniame pakraštyje. Tai vienintelis toks išlikęs pastatas Lietuvoje. Nors dvaras tris kartus perstatytas, jis išliko gana originalus – reprezentuoja medinę rūmų architektūrą, primena istorinius įvykius ir asmenybes. Pasak vietos gyventojų, kadaise juose viešėjo ir aukšto rango Napoleono kariškiai, dideliame kamine nuo persekiojančių rusų kareivių slėpėsi septyni sukilėliai.[2]
Rūmai nepasižymėjo dideliu masteliu ir prabanga, tačiau gerai išlaikė tipišką bajoriškos rezidencijos vaizdą, kurios palikime geriausiai atsispindi viduriniojo bajorijos sluoksnio materialinė ir dvasinė kultūra. Pastato išorė ir vidus pergyveno kelias rekonstrukcijas. Iš seniausio, baroko laikotarpio, išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais. Rūmų stogas, kaip ir kitados, uždengtas drėgmei ir puvimui atspariomis drebulių skiedromis – malksnomis. Stogas laiptuotas, keturšlaitis. Buvo pakeista klasicistinė planinė struktūra ir apšildymo sistema, iš šio laikotarpio vertingiausia sienų ir lubų tapyba, susipinanti su liaudiškais motyvais. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. pabaigoje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Labiausiai rūmai pasikeitė ir buvo nugyventi sovietmečiu: salė ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys, viename rūmų gale laikytos kiaulės.
Šaltiniai
- ↑ Budownictwo drzewne i wyroby z drzewa w dawnej Polsce, T. 1 i 2 - Warszawa, 1907 S. 336-338
- ↑ "Rumšiškės: vartai atviri visus metus." lzinios.lt. 2012-10-26. Nuoroda tikrinta 2017-03-05.
- Aristavėlės dvaro atstatymas Rumšiškėse
- Architektūros objektai. Aristavėlės dvaras
- Aristavos ir Aristavėlės dvarai nuotraukose (miestai.net)
- Duris atvėrė Aristavėlės dvaras
- „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 29 psl.
| ||||||