Astravo dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Astravo dvaras
Astravo dvaras
Astravo dvaras
Vieta Astravas
Įkurtas 1842 m.
Rūmų stilius Romantizmas
Bajorų giminės Radvilos,
Juozapas Mykolas Tiškevičius

Astravo dvaro sodyba – viena raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Išsidėsčiusi Astrave, Širvėnos ežero pusiasalyje. Sodybą sudaro:

  • į italų vilą panašūs mūriniai ampyro stiliaus rūmai, statyti 1842 m., perstatyti 1862 m., architektas Tomas Tišeckis. Ypač vertingas buvo klasicistinis rūmų vidaus dekoras, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Viduje dviaukštis su 8 kolonomis ir medine drožinėta apdaila vestibiulis. Rūmų prieangį puošusios liūtų skulptūros, išlietos XIX a. viduryje Sankt Peterburge. Dabar rūmai restauruoti, prie įėjimo pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros. Autentiškos skulptūros nuo 1937 ar 1938 m. stovi prie Kauno karo muziejaus.
  • du malūnai, vandens malūnas pastatytas 1867 m.,
  • žirgynas,
  • vartininko namelis,
  • palivarko namas, pastatytas 1820 m., seniausias ansamblyje,
  • arkinis, panašus į romėnų akveduką tiltas per Apaščią, pastatytas 1860 m.
  • 18 ha mišraus plano parkas, įkurtas 1851-1862 m. Parke auga tik vietiniai augalai – eglės, mažalapės liepos, pušys.

Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV a.- XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje išvežtos į Vilnių ir Paryžių.[1]

1860 m. pastatytas tiltas-užtvanka, iki 1986 m. laikiusi Širvėnos ežero vandenis.

Istorija

Astravo dvaras vakare

Dvaras minimas nuo 1617 m. Jis priklausė Radvilų giminės Biržų-Dubingių atšakai, pirmasis savininkas buvo greičiausiai Kristupas Radvila Jaunasis. Išmirus Biržų Radviloms dvaras perėjo Nesvyžiaus Radvilų atšakai, tačiau konkrečius dvaro valdytojus dar reiktų išaiškinti. 1794 m. Biržai, taip pat ir Astravo dvaras, buvo įkeisti Tiškevičiams. Pirmuoju dvaro valdytoju tapo Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815). Iki 1820 m., kai pradėti statyti pastatai pusiasalyje, dvaras turėjo tik ekonomines funkcijas. Jo sūnus Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839) tapo ir viso Biržų majorato valdytoju.

Nuo 1862 m. II Biržų majorato valdytoju tapo archeologas ir keliautojas Mykolas Tiškevičius, vedęs Marija Radvilaitę (1830–1902). 1865 m. Mykolui Tiškevičiui išvykus į Italiją, iki 1871 m. majoratą faktiškai valdė jo pusbrolis Eustachijus Tiškevičius (1814–1873). 1871 m. dėl pablogėjusios sveikatos negalėdamas nuolat gyventi ir prižiūrėti ūkinės veiklos Biržų majorate, Mykolas Tiškevičius kreipėsi į imperatorių, prašydamas leisti perduoti Biržus pilnametystės sulaukusiam vyriausiajam sūnui. Gavęs leidimą, 1872 m. liepos 10 d. perdavė majoratą Juozapui (18501905 m.), o sau užsitikrino pragyvenimą iki gyvenimo pabaigos.

Tačiau Juozapas Tiškevičius, nesugebėjęs valdyti majorato, apsisprendė jo atsisakyti jaunesnio brolio naudai. Marija Tiškevičienė ėmė rūpintis, kad majorato paveldėjimo įsake būtų padaryta išimtis, nes Rusijos įstatymai neleido perduoti majorato, jį buvo galima tik paveldėti. Reikėjo išimtinio caro sutikimo, tačiau Aleksandras II iš pradžių atsisakė jį suteikti ir sutiko tik proteguojant Aleksandrui Potapovui. 1876 m. spalio 8 d. vardiniu imperatoriaus įsaku, duotu Valdančiajam Senatui, nuo 1880 m. birželio 14 d. Juozapas Tiškevičius perdavė Biržų majoratą jaunesniajam broliui tokį, koks jis aprašytas imperatoriaus įsake 1862 m. gegužės 29 d. įkuriant majoratą. 1880 m. IV Biržų majorato Astrave valdytoju tapo Jonas Leonas Tiškevičius.

1918 m. iš jo sūnaus Alfredo Tiškevičiaus dvarą nupirko Petras Variakojis (1892–1970). 1918 m. dvare buvo įkurta pradžios mokykla. 1918–1940 m. dvaro rūmuose buvo įsikūrusi Biržų kultūros draugija „Mūza“, turėjusi čia savo klubą, biblioteką ir skaityklą. 19231924 m. įsteigtas vilnų verpimo fabrikas, kuris 1930 m. išplėstas į linų ir pakulų apdirbimo fabriką. 1924 m. įsteigta pieninė.

Šaltiniai

  • [1]
  • „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 33 psl.



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: