Atila
Kitos reikšmės – Atila (reikšmės).
| Atila | |
|---|---|
| Hunų karalius | |
| Vaizdas:AttilaTheHun.jpg | |
| Visas vardas | Atila |
|
| |
| Gimė | 406 m. Panonija |
| Mirė | † 453 m. Jazberinas |
|
| |
| Tėvas | Mandžiukas |
| Hunų karalius | |
| Valdė | 434 m. - † 453 m. |
| Pirmtakas | Rugila ir Bleda |
| Įpėdinis | Ellac |
|
| |
| Vikiteka | AtilaVikiteka |
Atila (lot. Attila, gr. Ἀττήλας; apie 406–453) buvo paskutinis ir galingiausias hunų karalius, vienas iš galingiausių barbarų valdovų, kada nors puolusių Romos imperiją. Nuo 434 m. iki savo mirties jis valdė tuo metu Europoje didžiausią imperiją.
Jo imperija apėmė teritorijas nuo Vidurio Europos iki Juodosios jūros ir nuo Dunojaus iki Baltijos jūros. Savo valdymo metu jis buvo didžiausias Rytų ir Vakarų Romos imperijos priešas: jis du kartus įsiveržė į Balkanus ir antrosios invazijos metu buvo apsiautęs Konstantinopolį. Jis įsiveržė į Prancūziją iki Orleano, bet buvo priverstas pasukti atgal po Šalono mūšio. 452 m. Atila išvijo Vakarų Romos imperatorių Valentinianą III-ąjį iš jo sostinės Ravenos.
Nors Atilos imperija žlugo kartu su jo mirtimi, Atila tapo legendine Europos istorijos figūra. Didžiojoje Vakarų Europos dalyje jis vadintas „dievo rykšte“ ir prisimenamas dėl ypatingo žiaurumo. Kita vertus, kai kuriose istorijose jis minimas kaip didis ir kilnus karalius ir yra pagrindinis veikėjas trijose senovės norvegų sagose.
Ištakos
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Hunai.
Europos hunai greičiausiai yra vakarinė protomongolų klajoklių genčių šaka, kinų šaltiniuose minimų kaip Xiōngnú, (匈奴) ir gyvenusių šiaurės rytų Kinijoje ir Vidurinėje Azijoje. Šios gentys nugalėjo savo konkurentus (daugelis kurių buvo aukštesnės kultūros ir civilizuotesni) nuolatiniu pasiruošimu kovai, išskirtiniu mobilumu ir ginklais (pvz., Hunų lankas).
Atila gimė apie 406 m. Nieko tikro apie jo vaikystę nėra žinoma; spėjama, kad dar jaunystėje jis jau buvo gabus lyderis ir karys.
Dalijimasis karaliaus valdžia
432 m. hunus suvienijo Rugila. 434 m. Rugila mirė, palikdamas suvienytų hunų genčių valdymą sūnėnams, savo brolio Mandžiuko sūnums, Bledai ir Atilai. Pasak amžininkų Atila buvo mongoloidiškos išvaizdos, turėjo beveik mistinę vidinę jėgą. Jis buvo negailestingas priešams, bet nebuvo žiaurus iš prigimties. Tuo metu hunų imperija jau apėmė teritorijas nuo Alpių iki Baltijos jūros vakaruose ir Kaspijos jūros rytuose. Tuo metu Atila rezidavo dabartinės Vengrijos teritorijoje.
Bledai ir Atilai užėmus valdžią hunai derėjosi su Teodosijaus II-ojo pasiuntiniais dėl kelių pabėgusių genčių grąžinimo, kurios prieglobstį rado Bizantijos imperijoje. Kitais metais Atila ir Bleda susitiko su imperijos legatu Marguse (dabartinis Požarevacas) ir, sėdėdami ant žirgų pagal hunų paprotį, išsiderėjo sėkmingą sutartį; bizantiečiai ne tik sutiko grąžinti pabėgusias gentis (kurios galėjo teikti reikalingą pagalbą prieš vandalus), bet ir padvigubino ankstesnę 350 romėniškų svarų aukso (apie 114,5 kg) duoklę iki 700 svarų, atvėrė savo rinkas hunų pirkliams ir sumokėjo po 8 solidus už kiekvieną nelaisvėje laikomą bizantietį. Patenkinti sutartimi, hunai pasitraukė iš imperijos į žemyno vidurį, greičiausiai tam, kad galėtų konsoliduoti ir sustiprinti savo imperiją. Teodosijus pasinaudojo šia proga sustiprinti Konstantinopolio sienas, pastatė pirmąją jūros sieną ir sustiprino pasienio gynybinius įtvirtinimus palei Dunojų. Kadangi apie hunus nedaug buvo žinoma, jis nutraukė metinės duoklės mokėjimą.
Apie Atilos gyvenimą tarp 435 ir 439 m. nieko nežinoma, tačiau galima daryti prielaidą, kad tuo metu jis kariavo keletą karų su barbarų gentimis į šiaurę ir rytus nuo savo pagrindinių valdų. Tuo metu hunai taip pat įsiveržė į Persijos imperiją. Tačiau Armėnijoje persai kontratakuodami nugalėjo Bledą ir Atilą ir jie atsisakė pastangų užkariauti Persiją. 440 m. jie vėl pasirodė prie imperijos sienų, užpuolė pirklius šiauriniame Dunojaus krante pagal sutartį įrengtoje prekyvietėje. Atila ir Bleda grasino tolesniu karu, teigdami, kad bizantiečiai neišpildė savo sutartinių įsipareigojimų ir, kad Marguso vyskupas buvo perėjęs Dunojų ir išniekino karališkuosius hunų kapus Dunojaus šiauriniame krante. jie persikėlė per Dunojų ir siaubė Ilyrijos miestus ir tvirtoves esančias palei upę, tarp jų Priscus, Viminacium miestus.
Tuo metu Teodosijus buvo sumažinęs Padunojo gynybą, reaguodamas į Geizeriko vadovaujamų vandalų Kartaginos užėmimą 440 m. ir Sasanidų dinastijos valdovo Jazdegerdo II-ojo įsiveržimą į Armėniją 441 m. Tai leido Bledai ir Atilai 441 m. nesunkiai sumušti negausias bizantiečių pajėgas pasienyje ir per Ilyriją, Meziją ir Trakiją įsiveržti į Balkanus. Hunų kariuomenė užėmė ir išžudė Viminacium, Sigindunum (dabartinis Belgradas), Margus ir Sirmium miestus prieš sustabdydami tolesnius veiksmus. Po ilgų derybų bizantiečiams pavyko sudaryti taiką ir 442 m. atšaukti savo pajėgas iš Šiaurės Afrikos bei permesti jas į Balkanus. Teodosijus išleido naują didelę monetų emisiją, skirtą operacijoms prieš hunus finansuoti. Taip pasiruošęs, jis manė, kad gali atsisakyti vykdyti hunų reikalavimus.
Atila ir Bleda atsakė savo kampanijos atnaujinimu 443 m. Puldami palei Dunojų, jie užpuolė karinius centrus Ratiaroje ir sėkmingai apgulė ir užėmė Naissus (šiuolaikinis Nišas) naudodamiesi taranais ir apgulties bokštais. Tai buvo naujos priemonės hunų ginkluotėje. Paskatinti sėkmės jie užėmė Serdica (Sofija), Filipopolį (Plovdivas) ir Arkadiopolį. Netoli Konstantinopolio jie susirėmė ir nugalėjo bizantiečių pajėgas ir buvo sustabdyti nuo Konstantinopolio puolimo tik dėl to, kad neturėjo pakankamų apgulties įrengimų galinčių įveikti masyvias miesto sienas. Teodisijus pripažino pralaimėjimą ir išsiuntė dvaro pareigūną anatolijų derėtis dėl taikos sutarties sąlygų, kurios šį kartą buvo griežtesnės nei ankstensės sutarties: imperatorius sutiko sumokėti 6 000 romėniškų svarų (apie 1 963 kg) aukso kaip baudą už ankstesnės sutarties nesilaikymą; metinė duoklė buvo patrigubinta iki 2 100 romėniškų svarų (apie 687 kg) aukso; išpirka už bizantiečių belaisvius išaugo iki 12 solidų. 445 m. Atila nužudė savo brolį Bledą.
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Anksčiau valdė Rugila ir Bleda |
Hunų karalius 434–453 m. Kartu su Bleda (434–445) |
Vėliau valdė Ellac |
| ||||||