Atlanto kalbos
| Atlanto | |
|---|---|
| Paplitimas: | Senegalas, Gambija, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Siera Leonė, Malis, Burkina Fasas, Nigerija, Kamerūnas |
| Kalbų skaičius: | 64 |
| Kilmė: |
Nigerio-Kongo |
| ISO 639-2: | |
| Klasifikacija: | Senegambijos, canginų, bakų, rytų Senegalo-Gvinėjos, nalu-mbulungių, melų, sua, limbų, bižogų |
Atlanto kalbos – Nigerio-Kongo kalbų šeimos kalbų grupė. Iš viso suskaičiuojamos 64 kalbos[1], kuriomis kalbama Afrikos Sudaninio klimato zonoje. Didžiausia kalbų koncentracija yra Senegambijos regione (Senegalas, Gambija, Gvinėja, Bisau Gvinėja, Siera Leonė), bet viena šių kalbų, fulbių kalba, yra paplitusi ir dabartiniame Malyje, Burkina Fase, šiaurinėje Nigerijoje, Kamerūne.
Žinomiausia ir daugiausia vartojama kalba yra fulbių kalba, kuria kalba apie 22 mln. Afrikos gyventojų. Kitos didelės kalbos yra volofų kalba (8 mln. vartotojų), temne kalba (1,5 mln.), sererų kalba (1,2 mln.).
Pirmasis Atlanto kalbas išskyrė Koelle 1854 m. veikale Polyglotta Africana. Jų svarbiausia ypatybė – naudojamos daiktavardžių klasės, kurių neturi gretima kalbų grupė – mandžių kalbos. Šiuo metu yra abejojama, kad Atlanto kalbos iš tiesų sudaro vieną giminingą lingvistinę grupę. Kai kurie mokslininkai linkę čia išskirti tris ar net daugiau nepriklausomų grupių. Šiuo metu Atlanto kalbų terminas daugiau naudojamas kaip geografinis, o ne kaip lingvistinis apibrėžimas.
Klasifikacija
Klasifikuojant Atlanto kalbas paprastai remiamasi David Sapir (1971 m.) klasifikacija, kuri išskiria šias grupes:
- Šiaurės Atlanto kalbos:
- Senegambijos kalbos: priklauso didžiausios kalbos, tokios kaip fulbių kalba, volofų kalba, sererų kalba;
- Canginų kalbos: saafi kalba, noon kalba, leharų kalba, ndutų kalba, palorų kalba;
- Bakų kalbos: balantų kalbos, džolų kalbos, mandžakų kalba, papelių kalba, mankandžų kalba;
- Rytų Senegalo-Gvinėjos kalbos;
- Nalu-mbulungių kalbos: nalu kalba, mbulungių kalba, baga mboteni kalba;
- Pietų Atlanto kalbos:
- Bižogų kalbos.
Nurodos
<references>