Audimas
Šis straipsnis apie audinio gaminimą iš siūlų. Apie Lietuvos akcinę bendrovę skaitykite straipsnyje AB Audimas
Audimas – audinio gaminimas iš siūlų audimo staklėmis tam tikra tvarka supinant dvi statmenas siūlų sistemas - išilginę (metmenis) ir skersinę (ataudus). Audinio savybes, išvaizdą ir raštą (naudojant ir skirtingų spalvų siūlus) lemia siūlų supynimo tvarka, arba pynimas.
Technologija
Pagal norimą pynimą metmenys suveriami į nytis; jos audžiant tam tikra tvarka periodiškai kilnojamos ir sudaromos žiotys. Pro jas šaudykle, vandens ar oro srautu, iešmais, sviedikliu ir kt. būdais tiesiamas ataudų siūlas; pakeltose nytyse suverti metmenys dengia tiesiamą ataudą, o nuleistose yra po juo. Pratiestas ataudas muštuvuose įstatytu skietu primušamas prie išausto audinio prieaudo. Išausta audinio dalis atitraukiama ir įriečiama į audinio veleną, o nuo metmenų veleno vėl nuvyniojama metmenų. Tokias operacijas atlieka tiek rankinės, tiek mechaninės audimo staklės.
Audžiant staklėmis metmenys tampomi, lankstomi, todėl dyla ir gali trūkinėti. Paprastai metmenų verpalai verpiami iš pakankamai ilgo bei stipraus pluošto ir specialiai apdorojami. Siūlai pervejami į talpesnes, dažniausiai kūgines rites, pašalinant ydingas siūlų dalis. Iš kelių šimtų taip suvytų ričių apmetami metmenų velenai (didelės plačios lygiagrečių vijų ritės) metmenims audimo staklėse tiekti arba metinio velenai (dar didesnės tarpinės ričių pakuotės).
Medvilniniai, lininiai ir cheminio pluošto metmenys po metimo glituojami – specialioje mašinoje suvilgomi klijingų medžiagų tirpalu ir ištempti džiovinami. Paskui jie įriečiami į audimo staklių metmenų veleną. Tokie metmenys daug atsparesni dilimui ir daugkartiniam mechaniniam poveikiui, ne taip trūkinėja. Metmenys veriami vėrimo stovuose (rankiniu būdu) ar automatinėse vėrimo mašinose. Kai pakartotinai ruošiamasi austi to paties užtaisymo metmenimis, jie primazgymo mašina priraišiojami prie staklėse paliktų metmenų galų. Ataudai pervejami į šeivas (šaudyklinėms staklėms) arba į dideles (panašias į metmenų) rites (modernioms bešaudyklėms staklėms). Kartais ataudai suvilgomi specialia emulsija. Labai sukrūs siūlai garinami autoklavuose.
Pramoniniu būdu audžiama audyklose, jos būna arba atskiros, arba tekstilės įmonėje. Audyklos turi dar rūšiavimo ir brokavimo skyrių – jame audiniai valomi, adomi bei rūšiuojami, po to gabenami į dažymo ir apdailos cechus.[1]
Istorija
Austi pradėta neolite iš gyvulinės (vilna), gyvūninės (šilkas) kilmės ir įvairių augalinių pluoštų. Pirmieji audimo įrankiai buvo lentelės su dviem skylutėmis, vėliau keturiomis ar šešiomis. Jas persukant susidaro žiotys, pro kurias peršaunami siūlai. Toks audimas vadinamas vytiniu, juo iki XIX a. taip buvo audžiamos įvairių spalvų ir sudėtingų raštų siauros juostos.
Bronzos amžiuje Vidurio Europoje austa vertikaliosiomis staklėmis, kurių apmatai buvo įtempiami moliniais (kartais ir akmeniniais; Šveicarija) pasvarais. VI a. atsirado audimo manufaktūrų (Konstantinopolis), XVI a.- XVIII a. jos paplito ir Europoje. 1785 m. išradus mechanines audimo stakles, namudinį ir amatininkiškąjį audimą pradėjo stelbti tekstilės pramonė.
Nuo seno audžia ir moterys, ir vyrai. Agrarinėse bendruomenėse dažniausiai audė moterys, miestuose – vyrai. Vieni garsiausių yra Azijos kilimų bei Europos gobelenų meistrai. Vyrai daugiausia audė pardavimui, moterys – namų reikmėms.
Lietuva
Lietuvoje nuo seno austi balti ir spalvoti audiniai. II a.- IV a. kapinynuose randama kanapinių, lininių ir vilnonių audinių, austų dvinytai bei trinytai, nuo IX a.- XII a. ir keturnytai, liekanų. Iš pradžių austa vertikaliosiomis, nuo XIII a. - horizontaliosiomis staklėmis. XIX a. - XX a. viduryje austa pusės rėmo ar pilno rėmo mechaninėmis audimo staklėmis.
Gijos metmenims ir ataudams buvo ruošiamos taip: iš priverptų ričių siūlai nuvejami ant lanksčio, išbalintos ar nudažytos sruogos vytuvais pervejamos ant reketuko (krijelio), o nuo jo ant judamųjų mestuvų. Juos vietoj sieninių pradėta naudoti XIX a. pradžioje. Metmenys į stakles riečiami trise: vienas laiko nuo mestuvų nuimtą pynę, o kiti du riečia. Po to į stakles kabinamos nytys ir į jas veriami metmenys. Suvėrus į nytis veriama į skietą. Baigus verti skietas įstatomas į mintuvus, rišamos pakojos. Ataudams siūlai nuo vytuvų nuvejami į šeivas; jos dedamos į šaudyklę.
XIX a. - XX a. pirmojoje pusėje audinys drabužiams, patalynei, rankšluosčiams ir staltiesėms austas paprastu drobiniu pynimu - ruoželiu, rečiau atlasu (statiniu), penkianyčiais, šešianyčiais, aštuonnyčiais ar kitais daugianyčiais pynimais arba diminiais pynimais per ketverias, aštuonerias ir daugiau nyčių. Kai kur diminiais pynimais austa pagal servetinių audinių pavyzdžius. Ripso raštais dažniausiai margintos lovatiesės. Rinktiniais raštais, dvejomis arba ketveriomis nytimis audė užtiesalus, staltieses, takelius, lovatieses, juostas, puošė rankšluosčius, drabužius. Dugną audė drobiniu pynimu, rašto siūlus iškeliant į viršų arba nuleidžiant į apačią. Raštą išgaudavo iš ataudų arba iš metmenų. Panašūs raštai išaudžiami ir kaišytiniu būdu. Taip austi audiniai turi tik vieną gerąją pusę, iš jų daroma gūnios, lovatiesės, kilimėliai, prijuostės, takeliai.
Austa senesniųjų kartų tekstilės pavyzdžiu, kurti nauji raštai, t.p. buvo perimama audimo cechų, dvarų manufaktūrų, audimo mokyklų patirtis. XIX a. pab. Vilniuje įsteigus audimo mokyklą imta rengti parodas. Tautodailės tradicijas 1926-1940 m. puoselėjo Žemės ūkio rūmai. Ilgainiui profesionalaus amato reikšmė didėjo, meistrai plėtojo senąsias audimo tradicijas. Liaudies audimo techniką ir būdus tebenaudoja tautodailininkai. 1972 m., 1977 m., 1982 m., 1988 m. Panevėžyje surengtos audėjų dienos.[2]
Šaltiniai
- ↑ Algirdu Matukonis. Audimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 183 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Vida Savoniakaitė. Audimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 183 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
Nuorodos
| ||||||