Sėlija (regionas)
Sėlija Sēlija, Augšzeme | |||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Sėla pažymėta ruda spalva | |||||||||||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | |||||||||||||||
Valstybė: | Latvija | ||||||||||||||
| |||||||||||||||
Vaizdas:Akniste4.JPG |
Sėlija (lat. Sēlija), arba Aukšzemė (latv. Augšzeme) - Latvijos konstitucija neįteisintas etninės Latvijos istorinis etnografinis regionas, apimantis Latvijos Respublikos Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonus (dab. Latvijos pietryčiuose, abipus Dauguvos). Oficialiai yra Žiemgalos dalis.
Sėlijoje gyvena:
- latviai (vietos latviai kalba latvių k. augžzemniekų tarmės sėliškąja patarme[1], arba „sėliškosiomis šnektomis“);
- rusai;
- lietuviai (kairiajame Dauguvos krante esančioje Sėlijos dalyje lietuviai yra autochtonai, – manoma, kad dab. Sėlijoje gyvenusius sėlius jie asimiliavo jau XII-XIII a.);
- lenkai (sulenkėjusių lietuvių palikuonys);
- kitų tautų atstovai.
Dauguma vietos vietos gyventojų išpažįsta liuteronybę ir katalikybę. Vyraujanti ekonomikos šaka – žemės ūkis. Didžiausias miestas – Jekabpilis (neoficiali regiono „sostinė“).
Istorija
Lotyniškas „Selonijos“ (Selonia) terminas kilęs iš dab. Sėlijoje ir gretimuose Lietuvos rajonuose iki XIII/XIV a. gyvenusios sėlių genties vardo. Dab. Sėlija taip vadinta jau viduramžiais. Latviškuose raštuose „Sėlijos“ vardas pasirodo tik XX a. Aizkrauklės ir Jekabpilio rajonuose kraštovardis Sēlija ypač išpopuliarėjo po SSRS iširimo – tada dalies latvių inteligentų patangomis pradėjo formuotis vietos latvių „sėlietiškasis“ identitetas.
XVI-XIX a. dab. Sėlija – tai tarp Dauguvos ir Lietuvos sienos esanti jos dalis ir su pastarąja besiribojantis dab. Latgalos pietinis pakraštys. Ji latviškai vadinta Augškurzeme. Tai – „Aukštutinis Kuršas“, „Kuršo hercogystės aukštutinė dalis“. Augšzeme – trumpinys iš Augškurzeme. „Aukštutinis Kuršo galas“ – iš Augšgals.
- ↑ Anot kalbininkų, šios patarmės susiformavimą lėmė sėlių kalbos substratas.
Latvijos etnokultūriniai regionai | ||
|