Aukštaičių aukštuma

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aukštaičių aukštuma Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaičių aukštumaBaltijos aukštumų šiaurinė dalis, Neries, Dauguvos, Šventosios ir Žeimenos tarpupyje.

Geografija

Susideda iš 4 kalvynų:

Didžiausi miškų masyvai:

Geologija

Aukštaičių aukštuma susidariusi daugiausia iš paskutinio ledynmečio nuogulų; jų sluoksnio storis 80–150 m. Svėdasų, Kurklių, Širvintų plynaukštėse, susidariusiose iš dugninių morenų, reljefas lygus arba banguotas. Kita aukštumos dalis susidariusi iš ledyno pakraštinių darinių; reljefas kalvotas – daubotas, ežeringas. Aukštumoje gausu gilių ežeringų rinų: Sartai, Tauragnas, Aisetas, SiesartisLakajai, Asveja.

Aukštaičių aukštuma – ežeringiausia Lietuvos dalis: ežerai užima daugiau, kaip 6% jos ploto (Sėlių ir Utenos kalvynuose – iki 10%). Jie sudaro Dysnų-Drūkšių, Sartų-Avilio, Galuonu-Lakajų, Asvejos–Arino ir Sudervės–Vilnojos ežerynus. Aukštumoje yra didžiausias (Drūkšiai), giliausias (Tauragnas) ir ilgiausias (Asveja) Lietuvos ežerai. Gausu pelkių.

Aukštaičių aukštumos rytuose daugiausia smėlis ir priesmėlis, viduryje ir vakaruose – priesmėlis, priemolis ir molis. Dirvožemiai: balkšvažemiai, išplautžemiai, smėlžemiai, jauražemiai. [1]

Šaltiniai

  1. Algimantas Česnulevičius. Aukštaičių aukštuma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 229 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: