Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Aukštatemperatūris superlaidininkas
BSCCO-2223 (fone esančias dvi juosteles skiria 1 mm tarpas).
Aukštatemperatūriai superlaidininkai – superlaidžių medžiagų grupė, kurių pagrindinis struktūrinis bruožas yra vario oksido plokštuma. Tai leidžia šioms medžiagoms pasiekti superlaidumą aukščiau skysto azoto virimo temperatūros (77 K arba -196 °C). Šiuo metu nėra bendros teorijos, paaiškinančios šias savybes.
Aukštatemperatūris superlaidumas buvo atrastas 1986 m. mokslininkų Karl Müller ir Johannes Bednorz. 1987 m. už tai jie buvo apdovanoti Nobelio fizikos premija. Galimybė šaldymui naudoti suskystintą azotą išplėtė superlaidininkų taikymo sritį.
Pirmos straipsnio versijos licencija |
---|
|
Šio puslapio pirmajai versijai buvo panaudotas 2012 m. Kovas 28 d.CC-BY-SA turinys iš Lietuviškos Vikipedijos straipsnio „ Aukštatemperatūris superlaidininkas“. Istorija. Vikipedijos dalyviai: Andrius.v, VolkovBot. Pirmąją straipsnio versiją iš Vikipedijos įkėlė naudotojas VP-bot. Jei straipsnis be šio naudotojo turi daugiau autorių arba redaktorių, tai straipsnis Enciklopedijoje Lietuvai ir pasaulis buvo keistais bei papildytas ir net iš viso perrašytas. |
|
|
Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai
Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.- Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+51-0=51 wiki spaudos ženklai).