Babilonija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Standard of Ur chariots.jpg
Senovės Mesopotamijos istorija
Mesopotamijos priešistorė
Šumeras:
Ūras, Urukas, Lagašas, Eridu, Uma, Adabas, Isinas, Kišas, Larsa, Nipūras
Akado imperija
Senoji Babilono karalystė
Kasitai, Mitanija
Asirijos imperija (Asirai)
Naujoji Babilonija (Chaldėjai)
Achemenidų imperija
Seleukidų imperija
Partai > Sasanidai
Irako istorija

Babilonija (asirų kalba - Karduniaš) – senovės regionas Eufrato ir Tigro žemupiuose, tarp dabartinio Irako miesto Bagdado ir Persijos įlankos. Kultūrinis Babilonijos centras buvo Babilonas. Kaip valstybinis darinys atsirado Hamurabiui iš buvusių Akado ir Šumero sukūrus amoritų imperiją. Amoritai buvo semitai, dėl to Babilonijoje oficialia rašytine kalba buvo semitiška akadų kalba, o šumerų kalba, kuri tuo metu jau buvo išnykusi kaip šnekamoji kalba, išliko religinėje praktikoje.

Regione gyveno šumerai, vėliau - akadai arba babiloniečiai. Be šumerų ir akadų Babilonijoje dar buvo ir amoritų, vėliau aramėjų ir chaldėjų.

Turinys

Istorija

Šumero laikais amoritai buvo klajoklių gentis, gyvenusi Arabijos dykumoje į vakarus nuo Eufrato, kuri dažnai puldinėjo Mesopotamijos miestus ir sėslių Mesopotamijos žemdirbių buvo laikomi necivilizuotais. Nepaisant to, dalis amoritų pamažu apsigyveno šiame regione ir perėmė akadų ir šumerų kultūrą.

Elamitams sužlugdžius paskutinę Šumero "Uro-III" dinastiją (apie 1940 m. pr. m. e.), amoritai užėmė didžiąją dalį Mesopotamijos, kur įkūrė keletą nedidelių karalysčių. Per pirmuosius šio "Amoritų laikotarpio" amžius galingiausiais miestais buvo Isinas ir Larsa, nors Šamši-Adadas I-asis beveik apjungė šiaurinius regionus aplink Ašurą ir Marį. Viena iš šių amoritų dinastijų 1894/1830 m. pr. m. e. įkūrė miestą-valstybę Babiloną. Sumu-abumas pradėjo statyti aplink miestą Imgur-Enlilio sieną, kurią užbaigė tik jo įpėdinis Sumulaelis.

Seniausias ir švenčiausias Babilonijos miestas buvo Nun-ki arba Urudygga pačiuose regiono pietuose. Babilonas buvo šiaurinėje regiono dalyje ir seniausiais laikais neturėjo ypatingos politinės reikšmės, nors jo religinis vaidmuo jau tada buvo žymus.

Senoji Babilono karalystė

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pirmoji Babilonijos dinastija.
Hamurabio Babilonija, 1792 - 1750 m. pr. m. e.

Babilonas ėmė dominuoti Mesopotamijoje valdant jo šeštajam valdovui Hamurabiui (1792 - 1750 m. pr. m. e.). Šumerai galutinai prarado nepriklausomybę. Hamurabis sukūrė centralizuotą biurokratinį aparatą, mokesčių sistemą, kontroliavo prekybą, plėtė drėkinimo sistemas. Užėmęs Elamą, Subartu ir Ešnuną Hamurabis tapo Ašuro valdovu. Po Larsos užkariavimo jis išplėtė savo valstybę į Šumerą ir Akadą.

Vienas iš svarbiausių "Pirmosios Babilono dinastijos", kaip ji vadinta vietinių istorikų, darbų buvo įstatymų rinkinio sukūrimas. Šis įstatymų rinkinys buvo sudarytas Hamurabio įsakymu po elamitų išstūmimo ir Babilonijos valstybės konsolidacijos. Šiame 282 punktų įstatymų rinkinyje buvo nustatytos visų klasių teisės. Hamurabio įstatymai parašyti glaustai, griežtomis teisinėmis formulėmis ir posakiais. Įstatymai buvo iškalti dantiraščiu dviejų metrų aukščio diorito stulpe. Hamurabio įstatymų kopiją Sūzuose, kur jie pateko kaip karo grobis, 1901 m. rado J. De Morgan ir V. Scheil (dabar laikoma Paryžiuje, Luvre).

Babiloniečiai, kaip ir jų pirmtakai, vykdė reguliarią prekyba su vakaruose esančiais miestais-valstybėmis, jų pareigūnai ir kariai pasiekdavo Siriją ir Kanaaną, o amoritų pirkliai veikė visoje Mesopotamijoje.

Babilonijos armija buvo gerai disciplinuota ir užkariavo Isino, Ešnunos, Uruko miestus-valstybes bei Mario karalystę. Kita vertus Mesopotamija neturėjo gamtinių, gynybai tinkamų sienų ir dėl to buvo pažeidžiama išpuoliams iš išorės. Prekyba ir kultūra klestėjo apie 150 metų iki 15-ojo pirmosios dinastijos valdovo Samsu-ditanos, Ami-cadukos sūnaus, valdymo. Jį nuvertė Babiloną užėmęs hetitų karalius Mursilis I, o Babiloniją užėmė kasitai, su kuriais kariavo dar Hamurabio įpėdinis Samsu-iluna.

Kasitų laikotarpis

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kasitai.
Babilonija valdant kasitams

Kasitų dinastiją pradėjo Mario valdovas Kandis arba Gandašas. Kasitai pervadino Babiloną į "Kar-Duniaš" ir valdė 576 metus. Ši svetimšalių valdžia buvo labai panaši į beveik tuo pačiu metu buvusį hiksų valdymą Senovės Egipte. Babilonija prarado savo valdytas žemes vakaruose, o Ašuro žyniai pasiskelbė Asirijos karaliais.

Kasitai greitai prisitaikė prie Babilonijos papročių, kalbos, religijos ir kultūros, tačiau babiloniečiai juos laikė svetimaisiais užkariautojais. Daugelis dieviškųjų atributų, kurie buvo priskiriami Babilono valdovams semitams tuo metu išnyko; Dievo titulas kasitų valdovams niekada nebuvo taikomas. Nepaisant to Babilonas išliko karalystės sostine ir "šventuoju" vakarinės Azijos miestu, kurios žyniai buvo laikomi labai galingais. Taip buvo išsaugotas ir tam tikras senosios Babilonijos imperijos tęstinumas.

Ankstyvasis geležies amžius

XII a. pr. m. e. viduryje Babiloną užkariavo elamitai, o kasitų dinastija išnyko. Tačiau dar tame pačiame amžiuje Nabuchodonosaras I nugalėjo elamitus.

Naujoji Babilonijos karalystė

Tigro ir Eufrato žemupyje gyveno chaldėjų gentys. Jos susivienijo su Babilonu ir vadovaujant Nabopalasarui 626 m. pr. m. e. surengtas sėkmingas sukilimas prieš Asiriją (su kuria Babilonas nuolat varžydavosi). Naujoji Babilonija, gyvavusi 625539 m. pr. m. e., kai klestėjo astronomija ir matematika, vadinama Chaldėja.

Naujosios Babilonijos karalystės įkūrėju laikomas Nabopalasaras. Jo valdymo laikotarpiu Babilonas vėl tapo prekybos ir kultūros centru. Svarbiausia vaidmenį vaidino stambieji žemvaldžiai, žyniai ir pirkliai. Babilonija labiausiai suklestėjo valdant Nabuchodonosarui II (604-562 m. pr. m. e.). Jis atkūrė valdžią Palestinoje, Sirijoje, užėmė Jeruzalę, Tyrą ir Finikiją. Buvo atstatytas Babilono bokštas, baigiami Ištarės vartai, įrenginėjami Semiramidės bokštai. Nabuchodonosaro II-ojo įpėdiniai buvo labai nežymūs, Babilonijos imperiją 539 m. pr. m. e. užkariavo Persijos valdovas Kiras II. Babilonija tapo persų valstybės provincija.

Babilonija valdoma kitų valstybių

Aleksandro Didžiojo laikais Babilonija atiteko Makedonijai, o jam mirus tapo Seleukidų valstybės dalimi. 140 m. pr. m. e. prijungta prie partų valstybės. trumpais laikotarpiai priklausė ir Romai. 636 m. sužlugdę Persiją arabų kalifai užkariavo ir Babiloniją. Suirus kalifų valstybei Babilonija vėl atiteko Persijai, tačiau 1638 m. ją užkariavo Turkija. Turkijos valdžioje Babilonija išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Babiloniečių religija

Babilonijos gyventojų religija buvo perimta iš šumerų, tačiau šumeriškąjį pagrindą išskirti nėra lengva, nes semitai laikė šumerų kalbą šventa ir ja vadino ir savo pačių atsineštus ar vėliau susiformavusius religinius ir mitologinius reiškinius.

Babiloniečių religijoje buvo daugiau nei 3000 dievų. Tikėjo, kad privalo tarnauti ir aukoti aukas. Vyriausiasis dangaus dievas - Anu, jo sūnus Enlilis - žemės valdovas, Enkis - vandens gelmių dievas, Mardukas - perkūno dievas, Ninurta. Dievams buvo statomos šventyklos - zikuratai.

Seniausiais laikais kiekvienas miestas turėjo savo dievą, šalia kurio buvo ir kitų antrarūšių dievų, taip pat jo žmona arba sūnus, kurie tarpininkavo tarp pagrindinio dievo ir žmonių. Hamurabiui sujungus Babiloniją į vieną valstybę, sostinės dievas Mardukas tapo viso krašto aukščiausiuoju dievu.

Raštas ir literatūra

Babilonijos raštai buvo rašomi dantiraščiu. Naudota šumerų arba akadų kalba. Šumerai greičiausiai buvo dantiraščio išradėjai, o akadų kalbai iš šumerų perimtas dantiraštis nelabai tiko. Joje nebuvo tiek ženklų, kiek reikėjo akadų kalbos garsams pažymėti, žodžio pabaigoje nebuvo galima atskirti priebalsių vieno nuo kito. Dėl to pradžioje vyravo šumerų kalba, kurią vėliau išstūmė akadų kalba, o šumerų kalba liko mokslo ir kulto kalba.

Abiem kalbomis, tiek šumerų, tiek akadų, buvo parašyta gana daug. Didelė dalis Babilonijos raštų žinoma tik iš asiriškų nuorašų. Pirmieji rašto paminklai yra trumpi įrašai, kuriuose garbinami atskirų vietovių dievai ir valstybėlių valdovai. Reikšmingiausieji įvykiai tuo metu nebuvo užrašomi, o vaizduojami mene. Hamurabio laikais taip pat atsirado ir istorinių įrašų, laiškų, prekybinių užrašų, įstatymų, ėmė formuotis religinė ir grožinė raštija. Yra išlikę daugybė laiškų, kuriuose karaliams, jų giminaičiams arba aukštiems valdininkams pranešama apie politinius arba karinius įvykius, tikybines apeigas ir pan. Taip pat yra ir privačių laiškų. Gausūs komerciniai įrašai - prekių pristatymo laiškai. Tūkstančiai sutarčių ir kitų prekybinių dokumentų turi savotišką stilių, tikslią terminologiją. Istoriniai įvykiai pradėti užrašinėti kronikos būdu. Reikšmingi būrimo ir astrologijos raštai, kuriuose plačiai aiškinami gyvulių judesiai, krašto, miesto bei buities įvykiai, tačiau svarbiausi iš jų susiję su saulės ir mėnulio padėtimi, planetų judėjimu, vėjų kryptimi.

Grožinę literatūrą sudaro epai, legendos, pasakėčios, mįslės. Dalis epų yra susiję su maldomis ir himnais, dalis yra savarankiški kūriniai. Vienas iš jų vaizduoja dangaus ir žemės sukūrimą, kitas deivės Ištar kelionę ir pragarą, trečias dievo Tamuzo prisikėlimą ir t. t. Svarbiausias išlikęs grožinis kūrinys yra epas apie tautos didvyrį Gilgamešą.

Nemažai išliko ir mokslinių raštų: filologijos (mirusiai šumerų kalbai išmokti reikalingos gramatikos ir leksikos knygos, komentarai, vertimai ir kt.), matematikos, technikos, astronomijos, medicinos ir geografijos veikalai.

Plytelės su įrašais buvo renkamos bibliotekose, kurių garsiausia yra 1854 m. ninevijoje A. H. Layardo atkasta karaliaus Ašurbanipalo VII a. pr. m. e. biblioteka. Babilonijos literatūra ir kultūra turėjo didelės įtakos senovės kultūrai. Elamitai, hetitai, protoarmėnai, persai ir kitos tautos perėmė babilonietiškąjį dantiraštį. Ypač svarbi Babilonijos literatūra yra Biblijos tyrinėjimams.

Menas

Babilonijos meną galima suskirstyti į du laikotarpius: Senosios Babilonijos karalystės meną, kuris buvo šumerų meno tęsinys ir Naujosios Babilonijos, atkurtos Nabuchodonosaro, meną, kuris gali būti jungiamas su Asirijos menu.

Pirmosios dinastijos architektūriniai paminklai beveik visi yra išnykę. Nieko nežinoma apie Hamurabio šventyklas pastatytas dievams Eriduje ir Larsoje. Uro kasinėjimai leidžia manyti, kad senosios Babilonijos pastatų konstrukcija ir planas buvo bendrojo šumeriškojo tipo. Tokia pat architektūra buvo ir kasitų laikotarpiu. Menkai išlikęs ir Senosios Babilonijos vaizduojamasis menas - keletas stelų, keramikos ir gliptikos pavyzdžių. Nors mokslas ir literatūra to meto Babilonijoje klestėjo, skulptūroje nieko naujo nebuvo sukurta, buvo atkartojamos šumerų negyvos ir sausos formos. Gliptika labai neturtinga. Figūrų klišės kartojamos ne didesnių pakeitimų. Dažnai pirmenybė atiduodama tekstui, o ne vaizdui. Kasitų laikotarpiu menas dar labiau prastėjo. Gyvų figūrų piešiniai beveik išnyko, užleisdami savo vietą raidėms.

Babilonijos menas atgijo VII a. pr. m. e. pradžioje, kai Babiloniją nukariavo sukilusi Asirija. Ypač suklestėjo architektūra. Nabuchodonosaras pastatė miesto tvirtovės sienas, keletą rūmų, Ištarės vartus, perstatė didelę Bel-Marduko šventyklą ir jos zikuratą Etemimenanki, kuris greičiausiai buvo legendinio Babelio bokšto prototipas, taip pat pastatė šventųjų procesijų kelią per visą miestą. Visi šie pastatai buvo asiriškojo tipo. Jų planas, struktūra, medžiagos, vartų forma, rūmų architektūra atkartoja Chorsabado ir Ninevijos konstrukcijas, kurios Babilone įgavo didingą mastą ir puošnumą. Nabuchodonosaro rūmų sosto salė buvo 60 m ilgio, 20 m pločio ir labai ištaigingai įrengta. Vienoje pastato dalyje rasti garsieji kabantieji sodai. Naujosios karalystės skulptūros ir tapybos paminklų beveik neišliko, nes jie greičiausiai buvo išsivežti vėlesnių užkariautojų. Išliko tik Ištarės vartų dekoratyviniai frizai, kurie vaizduoja Asirijos jaučius ir drakonus (dabar saugoma Berlyne). Jie padaryti iš įvairiaspalvių emaliuotų plytų. Naujosios karalystės gliptika formuojasi taip pat įtakojama Asirijos. Laikytasi tradicinės formos, kompozicija paprastai sausa ir schematiška.

Babilonija ir krikščionybė

Naujajame Testamente Babilonas minimas keliose vietose ir simbolizuoja žemiškąjį Antikristą – galybę priešpriešinamą Dievo miestui, „dangaus Jeruzalei“.

Dar skaitykite

Vikiteka



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: