Baltų prokalbė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Baltų prokalbė
Paplitimas: Rytų–Šiaurės Rytų Europa
Kalbų skaičius: nežinomas
Kilmė:

Indoeuropiečių prokalbė
> Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė)
>> Baltų prokalbė
>>> Dukterinės kalbos – baltų

ISO 639-2:

nenurodyta

Klasifikacija:

Baltų prokalbė (latv. baltu pirmvaloda) arba prabaltų kalba, protobaltų kalba (latv. pirmbaltu valoda) – hipotetinė kalba, iš kurios kilo baltų kalbos. Kadangi nėra jokių baltų prokalbės rašytinių šaltinių, ji atkuriama lyginamosios istorinės kalbotyros metodu, pasitelkiant paliudytų baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų duomenis.

Baltų prokalbė kilo iš indoeuropiečių prokalbės, kai ši apie III tūkstantmetį pr. m. e. pradėjo skilti. Esama hipotezės, jog galėjusi būti bendra baltų ir slavų prokalbė. Baltų prokalbė buvo fleksinė kalba. Įprastinė žodžių tvarka sakinyje – SOV.

Baltų prokalbė išsiskiria šiomis pagrindinėmis ypatybėmis: 1. laisvas kirtis; 2. trumpųjų indoeuropiečių prokalbės (ide.) balsių *o, *a sutapimas į vieną *a; 3. ide. balsių kaitos išlaikymas ir jos išplėtojimas; 4. *m išlaikymas prieš dantinius priebalsius; 5. ē kamieno produktyvumas; 6. savitos mažybinės priesagos; 7. vienodos asmenų galūnės visiems veiksmažodžio laikams ir nuosakoms; 8. veiksmažodžio trečiajam asmeniui nebūdinga skaičiaus skirtis; 9. visiškas ide. perfekto ir aoristo nebuvimas; 10. būtasis laikas, sudarytas su teminiais balsiais *-ā- ir *-ē-; 11. savito žodyno sluoksnis, įskaitant onomastikos elementus.[1]

Baltų ir slavų kalbinės vienovės klausimas

Pagrindinis straipsnis – Baltų-slavų kalbos.
Įvairių požiūrių į baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį schema

Ilgą laiką mokslininkai įvairiai svarsto, ar būta bendro baltų ir slavų kalbų laikotarpio, t. y. ar buvo bendra baltų–slavų prokalbė. Be to, ir XX a., ir šiomis dienomis galima išgirsti nuomonę, kad baltų prokalbė neegzistavo – neva bendra baltų–slavų prokalbė iš karto išsiskyrė į tris kalbų atšakas: rytų baltų, vakarų baltų (prūsų) ir praslavų kalbas.[2][3][4] Vis dėlto bendrabaltiškasis garsynas ir morfologija už praslavų senoviškesni, net dabartinės baltų kalbos ir palyginti neseniai mirusi prūsų kalba archajiškumu prilygsta arba bemaž nenusileidžia prieš tris ar daugiau tūkstantmečių kitų indoeuropiečių kalbų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotai būklei.[5]

Baltų ir slavų kalbų šeimos turi daug panašumų visuose kalbos lygmenyse, todėl A. Schleicheris manė buvus vieną baltų-slavų prokalbę, vėliau skilusią į baltų ir slavų prokalbes. A. Meillet teigė priešingai: jis laikėsi nuomonės, kad baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl lygia greta vykusios kalbų raidos, o bendros baltų ir slavų prokalbės nebūta. Lenkų kalbininkas J. M. Rozwadowskis pasiūlė kalbų raidos schemą, pagal kurią po baltų–slavų kalbų vienovės (III tūkstantmetyje pr. m. e.) prasidėjo nepriklausomos raidos laikotarpis (II–I tūkstantmetyje pr. m. e.), o šį pakeitė naujo kalbų suartėjimo metas (nuo pirmųjų m. e. amžių iki šių dienų). J. Endzelynas teigė, kad baltų ir slavų kalbos, suskilus indoeuropiečių prokalbei, rutuliojosi nepriklausomai, o vėliau išgyveno suartėjimo laikotarpį. V. Zepas, V. Pisanis, V. Toporovas, V. Ivanovas, V. Mažiulis, S. Karaliūnas ir kiti kalbininkai iškėlė prielaidą, kad slavų prokalbė yra kilusi iš baltų paribio su iranėnais Dniepro baseine dialektų ir ją būtų galima laikyti modernizuotu baltų prokalbės modeliu, o dauguma baltų ir rytų slavų kalbų žodyno bendrybių, baltarusių „akavimas”, rytų slavų pilnagarsystė (pleofonija), ilgiau išlikę sveiki trumpieji balsiai i, u bei tik šioje slavų kalbų grupėje dažnai vartojamos priesagos -ail-, -ul-, -uk- laikytina baltiškuoju palikimu.[6] Ypač intensyvūs prabaltų kalbiniai kontaktai su iranėnais matyti vandenvardžiuose į pietus nuo Pripetės, nuo pat Seimo upės ištakų.[7] Išanalizavęs kalbos faktus, V. Martynovas patikslina, kad slavų prokalbei davęs pradžią dialektas turėjo būti artimas prūsų protėvių prabaltiškai tarmei, kuri prieš sąveiką su iranėnais bus kontaktavusi su italikų bei jiems artimų prakeltų kalbomis.[8]

Sąsajos su germanų kalbomis

Žymus bendro žodyno sluoksnis baltų kalbas sieja ne tik su slavais, bet ir su germanais − registruojama daugiau kaip 60 baltams ir germanams bendrų žodžių (skoliniai neįtraukiami). Dar daugiau žodyno bendrybių jungia visas tris kalbų šeimas − baltus, slavus ir germanus. Bendrasis žodynas aprėpia darbo procesų, įrankių ir žemdirbystės pavadinimus. Kad kontaktai siekia labai senus laikus, rodo išskirtinis morfologijos bendrumas − tik baltų, slavų ir germanų kalbos turi naudininko ir įnagininko linksnius su priebalsiu -m-: baltų prokalbės *u̯ilka-m-as, got. wulfa-m, sen. bažn. slav. vlьko-m-ь 'vikams'. Visos kitos indoeuropiečių kalbos čia turi priebalsį -bh- / -b-, plg. skr. 'vṛkē-bh-yas' 'vilkams', lot. nocti-b-us 'naktims'. Su germanais sieja ir skaitvardžių daryba, bendri visoms trims kalbų šeimoms tūkstančio, aukso, sidabro pavadinimai. Baltų ir germanų kalbose iš dalies sutampa būtojo laiko veiksmažodžių daryba (šaknies balsių kaita), šias dvi kalbų šeimas jungia aoristo nebuvimas, o jo turėjimas – slavus su iranėnais. Atsižvelgiant į visa tai daroma prielaida, kad kažkada turėjusi būti baltų, slavų ir germanų kalbinė sąjunga, bet ne bendra prokalbė.[9]

Atsiskyrimo chronologija

R. Schmalstiego apskaičiavimais, kaip kultūrinė ir tautinė bendruomenė baltai iškilo II tūkstantmetyje pr. m. e.[10] A. Girdenis ir V. Mažiulis, taikydami glotochronologijos metodą, teigia baltų ir slavų prokalbes atsiskyrus iki IX a. pr. m. e., o apie V a. pr. m. e. baltų prokalbė turėjusi skilti į vakarų ir rytų baltų šakas.[11] Pasitelkę S. Starastino „atbulinės tikslumo patikros“ (rekalibruojamąją) glotochronologiją, čekų mokslininkai V. Blažekas ir P. Novotna apskaičiavo, kad baltų ir slavų vienovė turėjusi iširti XV–XIV amžiuose pr. m. e., o prūsų protėvių kalba pradėjusi atsiskirti nuo baltų prokalbės maždaug X–VIII amžiuose pr. m. e. V. Toporovo ir V. Ivanovo teigimu, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. e. m. vidurio slavų prokalbė tebuvo baltų prokalbės šnektų tąsa.[12] Apie išnykusią Dniepro (ar Dniepro – Okos) baltų kalbą, išlikusią vandenvardžiuose (žr. Rytų galindų kalba), trūksta duomenų, kad būtų galima ką nors pasakyti apie jos atsiskyrimą nuo kitų baltų šakų.[13]

Protėvynė

Vaizdas:Baltic hydronyms location map.png
Baltiškų hidronimų paplitimo arealas

██ Plotas, kuriame gausu baltiškų hidronimų

██ Plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis jų abejotini

Baltiškų vandenvardžių (hidronimų) plotas driekiasi nuo Vyslos vakaruose iki Maskvos rytuose ir nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Kijevo pietuose. Yra nuomonių, kad baltų teritorija tarp Vyslos ir Dauguvos seniausiaisiais laikais buvo apgyvendinta Baltijos finų genčių, kurias baltai čia asimiliavo.[14][15][16] Vakaruose baltų prokalbės vartotojai gyveno greta germanų, pietuose – šalia slavų, o šiaurėje ir šiaurės rytuose ribojosi su finougrų gentimis.[10][17] Anot V. Toporovo, 1000–800 metais pr. m. e. pragermanai išstūmė baltus iš žemių, plytėjusių į vakarus nuo Pasargės upės.[18] Paskutiniais amžiais pr. m. e. baltų teritorija ėmė mažėti dėl gotų migracijos. VI-VII m. e. a., Didžiojo tautų kraustymosi laikais, slavai pradėjo apgyvendinti baltų šiaurinius bei rytinius plotus (W. Smoczyńskio teigimu, iki slavų ekspansijos baltų ir slavų riba turėjusi eiti palei Pripetės upę).[14] XI−XII amžiuose rusų metraščiai tebemini kovas su netoli Maskvos išlikusiais baltais rytų galindais.[19] Nuo 1225 m. suintensyvėjo Teutonų ordino užkariavimai ir kolonizavimas Pabaltijyje, ir iki XVIII a. pradžios prūsai buvo asimiliuoti.[20][21][22]

Tšineco archeologinė kultūra

M. Gimbutienė teigė, kad baltų protėviai priklausė kovinių kirvių kultūros bendrijai, o vėlesnieji baltų prokalbės vartotojai atstovavo Tšineco archeologinei kultūrai (XIX a. pr. m. e. – XIII a. pr. m. e.).[23] Pritardamas M. Gimbutienei, kad kovinių kirvių kultūros atstovai buvo prabaltai (taip pat ir praslavai, pragermanai ir prakeltai), J. P. Mallory‘is vis dėlto mano Tšineco kultūrą buvus praslavišką.[24] Tačiau beveik visa Tšineco kultūros teritorija įeina į baltiškų vandenvardžių paplitimo žemes (žr. žemėlapius), o slavai čia pradėjo keltis praėjus 1 900–2 000 metų po Tšineco kultūros gyvavimo (nuo VI–VII m. e. a.).

Iš vadinamojo centrinio arealo kilo rytų, o iš paribinio – vakarų baltai.[25]

Nustatyti, kur būta baltų protėvynės, padeda ir tai, kad baltų prokalbei atkuriami ąžuolo, obels, beržo, liepos, uosio, klevo ir guobos pavadinimai, tačiau prabaltai neturėję žodžių bukui, kukmedžiui ir gebenei pavadinti. Baltų prokalbėje turėti savi žodžiai voverei, kiaunei, stumbrui ir lokiui.[26]

Kalbos bruožai

Fonetika ir fonologija

Balsiai ir dvibalsiai

Baltų prokalbės balsiai, palyginti su būkle indoeuropiečių prokalbėje (ide.), buvo mažai pakitę: trumpieji *a ir *o sutapo į vieną *a, redukuotas neaiškios kokybės indoeuropiečių balsis šva (*ə) taip pat buvo paverstas *a – kaip ir visose europinėse indoeuropiečių kalbose, o žodžio viduryje išnyko.[27] Būta keturių trumpųjų ir penkių ilgųjų balsių:

Trumpieji balsiai
Priešakinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo i u
Vidurinio pakilimo e
Žemutinio pakilimo a
Ilgieji balsiai
Priešakinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo ī ū
Vidurinio pakilimo ē ō
Žemutinio pakilimo ā

Turėti keturi trumpieji ir šeši ilgieji dvibalsiai.[27] Jų pakilimas ir eilė pagal pirmąjį dėmenį:

Trumpieji dvibalsiai
Priešakinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo
Vidurinio pakilimo ei, eu
Žemutinio pakilimo ai, au
Ilgieji dvibalsiai
Priešakinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo
Vidurinio pakilimo ēi, ēu ōi, ōu
Žemutinio pakilimo āi, āu

Balsiai *a, *e, *i, *u su pusbalsiais *r, *l, *m, *n baltų prokalbėje, kaip ir dabartinėse baltų kalbose, sudarydavo mišriuosius dvibalsius. Nežinia kaip kitose padėtyse, tačiau bent galūnėse būta mišriųjų dvibalsių ir su ilgaisiais balsiais. Ilgieji mišrieji dvibalsiai, kurių padėtis morfemose sunkiai nustatoma arba jei dėl jų buvimo abejojama, pateikiami skliausteliuose:[28]

Mišrieji dvibalsiai
-l -r -m -n
a- (ā-) al (āl) ar (ār) am (ām) an, ān
e- (ē-) el (ēl) er (ēr) em (ēm) en, ēn
i- (ī-) il (īl) ir (īr) im (īm) in (īn)
u- (ū-) ul (ūl) ur (ūr) um (ūm) un (ūn)
(ō-) (ōl) (ōr) (ōm) ōn

Balsių kaita

Baltų prokalbėje buvo gerai išlaikyta bei išplėtota indoeuropiečių prokalbės balsių kaita, kurios branduolį sudarė vienas kitą keičiantys *e : *a (vietoj ide. *e : *o) ir *ē : *ō. Šie balsiai kaitaliojosi šaknyse ir morfemose.[29] Skirtingos kokybės balsių kaita vadinama kokybine (*e : *a, *ē : *ō), o to paties trumpojo ir ilgojo balsio porų kaita (pvz., *e : *ē, *a : *ō < ide. *o : *ō) – kiekybine. *E yra normalusis laipsnis, o *a – normaliojo laipsnio atbalsis. Trumpųjų balsių *e: *a kaita vadinama pamatiniu laipsniu, o *ē: *ō – pailgintuoju. Jeigu balsiai *e :*a arba *ē :*ō iškrenta, turimas nulinis laipsnis (ø). Tai – e eilės kaita. Minėtieji balsiai kaitaliodavosi ir eidami pirmaisiais grynųjų ir mišriųjų dvibalsių dėmenimis: su pusbalsiais (t. y. balsingaisiais priebalsiais, sonantais) *r, *l. *m, *n sudarydavo uždarąją e kaitos eilę, o su balsiais *i ir *u – atitinkamai i ir u eiles. Šiais atvejais vietoj nulinio laipsnio i eilėje turėtas silpnasis laipsnis *i (*i̯), o u eilėje – *u (*ṷ). E eilėje su pusbalsiais silpnuoju laipsniu eidavo balsiai *i, *u + pusbalsis.[30] Griežtai žiūrint, silpnasis laipsnis yra tas pats nulinis (nykstamasis), nes iškrenta balsiai *e : *a : *ē : *ō.

Balsių kaitos eilės ir laipsniai
Pamatinis laipsnis Pailgintasis laipsnis Nulinis (nykstamasis) laipsnis Silpnasis laipsnis
e eilė e: a ē : ō ø –
e eilė su
pusbalsiais
 eR1 : aR ēR : ōR – iR / uR
i eilė ei: ai ēi : ōi – i (i̯)
u eilė eu: au ēu : ōu – u (ṷ)

Pastabos:

  • 1 R žymi bet kurį iš pusbalsių *r, *l, *m, *n.

E eilės kaitos pavyzdžiais galėtų būti liet. veda – vadas, latv. ved 'veda' – vadīt 'vadovauti; vairuoti' (pamatinis laipsnis); liet. ėda, tarm. ėsti < *ēsti – uodas < *ōdas, latv. ēd 'valgo' – ods (sk. uods) < *ōdas 'uodas' (pailgintasis laipsnis); baltų prok. *s-ants 'esąs' (nulinis laipsnis; plg. su pamatiniu laipsniu *es-ti 'esti, yra').

E eilės su pusbalsiais, i ir u eilių pamatinio ir silpnojo kaitos laipsnių pavyzdžiai: liet. lemti – ap-lamas (pamatinis laipsnis) – latv. lumsti 'staklių dalis' (silpnasis laipsnis), liet. kerpa – karpyti (pamatinis laipsnis) – kirpo (silpnasis laipsnis); liet. keitė – kaita (pamatinis laipsnis) – kito (silpnasis laipsnis); liet. kiautas < *keutas – kaušas (pamatinis laipsnis), liet. daužti (pamatinis laipsnis) – dužti (silpnasis laipsnis).

Ilgųjų grynųjų ir mišriųjų dvibalsių dabartinės baltų kalbos neišlaikė, todėl pailgintojo kaitos laipsnio atspindžių esama tik neskiemeninėje (heterosilabinėje) padėtyje:[31] e eilės su pusbalsiais pailgintasis laipsnis lėmė, luomas (< *lē-mē, *lō-mas; *ēm, *ōm neskiemeniniai, skiemens nesudaro), gėrė (< *gē-rē; *ēr neskiemeninis); lietuvių tarmių i eilės pailgintasis laipsnis lėjo 'liejo' (< *lē-i̯ā; *ēi neskiemeninis). Pailgintasis i ir u eilių laipsnis matyti kai kuriose rekonstruotose formose: *aṷei! 'avie!' (pamatinis laipsnis) – *aṷēi 'avyje' (pailgintasis laipsnis), *butei 'bū́ste, namè' (vns. viet.; pamatinis laipsnis) – *butōi 'būstui, namui' (pailgintasis laipsnis); *sūnau! 'sūnau!' (pamatinis laipsnis) – *sūnōu 'sūnuje' (pailgintasis laipsnis), liet. dauba < *daubā (pamatinis laipsnis) – duobė < *dōubē (pailgintasis laipsnis), prabaltų esamojo laiko *keu- / *keṷ- 'dengia lenkiančiai' (pamatinis laipsnis) – būtojo laiko *kēu- / *kēṷ- (pailgintasis laipsnis).

Ide. trumpąjį *o prabaltams pavertus *a, susidarė pamatinio ir pailgintojo laipsnių asimetrija, nes greta pailgintojo laipsnio *ē turėtas ilgasis *ō, bet pamatiniame laipsnyje – greta *e trumpasis *a, o ne *o. Išlyginat šį netolygumą, vietoj ilgojo *ō neretai būdavo įsivedamas ilgasis *ā, todėl dabar vietoj laukiamo *ō > rytų baltų uo pasitaiko *ā > liet. o, latv. ā:[32] liet. žėlė (< *žēlē) – žolė, latv. zāle (< *žālē), o ne *žōlē > liet. **žuolė, latv. **zuole. Tokiu būdu buvo išplėtota kiekybinė balsių *a : *ā kaita: liet. labas – lobis (< *lābi̯as). Ilgainiui kiekybinė balsių kaita buvo įsivesta ir į u, i eiles: liet. dužti – dūžis (< *dūži̯as), krito – krytis (< *krīti̯as).[33]

Priebalsiai

Priebalsiai baltų prokalbėje patyrė didesnių pokyčių nei balsiai, palyginti su pirmykšte būkle indoeuropiečių prokalbėje. Indoeuropiečių prokalbės aspiruotieji ir lūpų gomuriniai priebalsiai (*bʰ, *dʰ, *gʰ, *gu̯, *gu̯ʰ, *ku̯) baltų prokalbėje, kaip ir kai kuriose kitose indoeuropiečių kalbose, sutapo su paprastaisiais priebalsiais (*b, *d, *g, *k). Tačiau ankstyvuoju laikotarpiu paprastųjų skardžiųjų sprogstamųjų ir aspiruotų skardžiųjų sprogstamųjų priebalsių skirtumas galėjo būti išlaikytas, nes prieš paprastuosius skardžiuosius sprogstamuosius priebalsius balsiai ilgėjo, o prieš aspiruotuosius – ne (Vinterio dėsnis).

Paprastai indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami trys laringalai – h ar panašaus tipo ide. gerkliniai priebalsiai, žymimi *h₁, *h₂, *h₃. Jie nepaliudyti nė vienoje indoeuropiečių kalboje, išskyrus hetitų.[34] Baltai gana anksti turėjo jų netekti.

Baltų prokalbė – sateminė, indoeuropiečių prokalbės minkštasis priebalsis *ḱ virto *š, minkštasis *ǵ ir minkštasis aspiruotasis *ǵʰ – *ž.[35][36] Baltų prokalbėje tikriausiai dar nebūta priebalsių minkštinimo (palatalizacijos), įvairiai atsiskleidžiančio lietuvių, latvių ar prūsų kalbose, nebent priebalsiai *k, *g vėlesniuoju laikotarpiu galėję turėti minkštąsias poras *ḱ, *ǵ.[37] Neaišku, ar indoeuropiečių prokalbės trumpieji skiemens nesudarantys pusbalsiai *ṷ, *i̯ (indoeuropeistų jie dar žymimi *w, *y) visada buvo išlaikomi, ar kartais tariami kaip v, j; toliau bus pateikiami tik *ṷ, *i̯. Pusbalsiai *ṷ, *i̯ siejosi su balsiais *u, *i: minėtieji pusbalsiai būdavo tariami prieš balsius ir balsinguosius priebalsius arba tarp jų, o balsiai *u, *i − tarp priebalsių.[38]

Priebalsiai
Abilūpiniai Dantiniai Alveoliniai Palataliniai Gomuriniai
Nosiniai m n
Sprogstamieji duslieji p t k
skardieji b d g
Pučiamieji duslieji s ʃ
skardieji (z)1 ʒ
Virpamieji r
Šoniniai l
Pusbalsiai ṷ i̯

Pastabos:

  • 1*z – ne savarankiškas priebalsis, o tik *s variantas (alofonas) prieš skardųjį priebalsį.

Indoeuropiečių prokalbės balsingieji priebalsiai (pusbalsiai) *ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ, vartoti kaip balsiai ir galėję sudaryti skiemenį, baltų prokalbėje virto mišriaisiais dvibalsiais *ir, *il, *im, *in (rečiau – *ur, *ul, *um, *un). Šios kilmės mišrieji dvibalsiai kaitaliojosi su *er (*ēr), *el (*ēl), *em (*ēm), *en (*ēn) ir *ar (*ōr), *al (*ōl), *am (*ōm), *an (*ōn) (dalyvavo e eilės su pusbalsiais kaitoje; žr. aukščiau).[39]

Specifinė baltų prokalbės ypatybė − pusbalsio *i̯ tarp priebalsio ir priešakinio balsio išnykimas (*žemi̯ē > *žemē 'žemė'). Junginiai priebalsis + *i̯ prieš užpakalinės eilės balsius buvo išlaikomi sveiki.

Kitas svarbus prabaltų kalbos bruožas − išlaikytas sveikas *m prieš liežuvio priešakinius (dantinius) priebalsius *t, *d, *s: *šimtan 'šimtas', *kimdai 'pirštinės' (plg. latv. cimdi), *tamsā 'tamsa'. Daugelis kitų indoeuropiečių šioje pozicijoje ide. *m yra pavertę n (plg. lot. centum 'šimtas'). Tačiau žodžio gale ide. *m ir *ṃ baltų prokalbėje buvo virtę *n.[40]

Duslieji priebalsiai morfemų sandūroje prieš skardžiuosius, matyt, skardėdavo, skardieji prieš dusliuosius − duslėdavo, todėl z tebuvo s variantas prieš skardųjį priebalsį.

Geminatos *tt ir *dt virto *st: *mettei 'mesti', *ṷedtei 'vesti' > *mestei, *ṷestei.

Priebalsis *s po *k (*g), *r (kartais ir po *i, *u) virto *š (žr. Pederseno dėsnis).[40]

Kirtis ir priegaidė

Baltų prokalbėje buvo gerai išlaikyta indoeuropiečių prokalbės kirčiavimo sistema − kirtis buvęs laisvas.[14] Rekonstruojamos dvi kirčiuotės: šakninė (kirtis šaknyje arba kamiene) ir galūninė (kirtis galūnėje). Tačiau kartais vietoj šakninės ir galūninės kirčiuočių atkuriamos pastovioji ir kilnojamoji, kurios kirtis tam tikrais atvejais iš galūnės atsikeldavo į šaknį ar kamieną. Iš šakninio (baritoninio) kirčiavimo kilo lietuvių kalbos dviskiemenių vardažodžių I ir II kirčiuotės, iš galūninio (oksitoninio) kirčiavimo − dviskiemenių vardažodžių III ir IV kirčiuotės.[14]

Nesutariama, ar priegaidžių (kirčio intonacijų) būta jau indoeuropiečių prokalbėje, tačiau prabaltai turėjo dvi priegaides − akūtą (´) ir cirkumfleksą (^ ; liet. k. žymima ~). Akūtas baltų prokalbėje buvo kylančioji priegaidė, o cirkumfleksas − krentančioji. Dabartinėje lietuvių kalboje yra priešingai: akūtas tariamas krentančia priegaide, o cirkumfleksas − kylančiąja; latvių ir prūsų kalbose išlaikytas senasis priegaidžių tarimas. Priegaidės buvo tariamos kirčiuotuose ilguosiuose balsiuose ir dvibalsiuose, o ar priegaidėdavo bekirčių ir trumpųjų skiemenų vokalizmas – kalbininkų nuomonės išsiskiria.[41]

Anot F. Kortlandto, anksčiau laringalus (išnykusius gerklinius garsus) turėję skiemenys prabaltų buvo tariami su glotalizuota priegaide, kuri latvių kalboje atitinka laužtinę, o lietuvių aukštaičių tarmės kirčiuotuose skiemenyse − tvirtapradę, t. y. krentančiąją (sė́ti). Kirčiuoti neglotalizuoti skiemenys lietuvių aukštaičių tarmėje turi tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę (duktė̃). Tam tikrais atvejais kirtis buvo atkeltas į skiemenį su glotalizuota intonacija, ir toks skiemuo gavo tvirtagalę priegaidę (ė̃dis 'ėdesys, pašaras' greta ė́sti). Jei kirtis atkeltas į skiemenį be glotalizuotos priegaidės, jame tariama vadinamoji vidurinė priegaidė, vėliau sutapusi su tvirtaprade, t. y. krentančiąja (vìlkė greta vil̃kas). Nekirčiuotuose skiemenyse glotalizuota priegaidė išnyko. Lietuvių žemaičių tarmėje glotalizuota priegaidė išliko senojo kirčio vietoje. Latvių kalboje kirtis buvo atkeltas į pirmąjį skiemenį, ir glotalizuota priegaidė išliko tik senuosiuose nekirčiuotuose skiemenyse.[42]

Morfologija

Daiktavardis

Cquote2.png Baltų kalbos — paskutinioji indoeuropiečių prokalbės manifestacija

L. Palmaitis[43]

Cquote1.png


Baltų prokalbės daiktavardis (ir kiti vardažodžiai) pasižymėjo didžiu archajiškumu: galūnės nebuvo trumpinamos, jos artimos ide. galūnėms. Daiktavardis baltų prokalbėje, kaip ir indoeuropiečių, turėjo šias kategorijas: giminės (vyriškosios, moteriškosios ir bevardės), skaičiaus (vienaskaitos, dviskaitos ir daugiskaitos) ir linksnio. Linksnių būta 7-ių: vardininko, kilmininko, naudininko, galininko, įnagininko, vietininko ir šauksmininko. Dviskaitoje ir daugiskaitoje šauksmininkas nuo ide. laikų sutapo su vardininku.[44][45] Be to, kaip dažniausiai rekonstruojama ir indoeuropiečių prokalbei, taip ir baltų prokalbėje buvo sutapę dviskaitos vardininkas–galininkas–šauksmininkas, naudininkas–įnagininkas ir kilmininkas–vietininkas: turėtos trys skirtingos dviskaitos linksnių formos. Palyginti su tradicine indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcija, prabaltų kalba neteko tiktai abliatyvo, jei nepaisytume sunkių mėginimų ide. atkurti dar ir aliatyvą (arba direktyvą – krypties vietininką).[46] Abliatyvas jau ide. buvo neraiškus: atskirą jo formą turėjo tik o kamieno vardažodžių vienaskaita, bet dviskaitoje o kamieno abliatyvas sutapo su naudininku−įnagininku, daugiskaitoje − su naudininku. Kitų paradigmų vardažodžių vienaskaitos abliatyvas buvo sutapęs su kilmininku, o kituose skaičiuose sutapimo būta tokio paties, kaip ir o kamieno vardažodžių.[47]

Bevardę daiktavardžių giminę išsaugojo tik prūsų kalba, o lietuvių ir latvių kalbose ji išnyko. Vis dėlto lietuvių kalboje išliko kitų linksniuojamųjų žodžių − būdvardžių, dalyvių, įvardžių ir skaitvardžių − bevardės giminės liktinių formų.[48] Atkuriant bevardės giminės formas, ypač svarbūs prabaltų skoliniai Baltijos finams; apie bevardės giminės daugiskaitą šį tą galima spręsti ir iš lietuvių kalbos sudurtinių skaitvardžių '11 − 19',[49] o atskirais atvejais tam pagelbsti ir artimiausiųjų prabaltams − praslavų ir pragermanų − kalbų bei sanskrito duomenys.[50] Bevardės giminės daiktavardžiai nuo kitų to paties linksniavimo tipų vyriškosios ar moteriškosios giminės daiktavardžių nuo seno skyrėsi tik vardininko−galininko−šauksmininko linksniais, kur visi trys buvo vienodi, sutapę.

Baltų prokalbė buvo išlaikiusi iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą kuopinį skaičių − vadinamąjį kolektyvą, kuris buvo reiškiamas bevardės giminės daugiskaita. Kuopinis skaičius reiškė ne daugybę pavienių daiktų, bet jų grupę, visumą − panašiai kaip lietuvių kalboje kalnas ir kalnynas, žmogus ir žmonija. Ilgainiui kolektyvas, kaip perteklinis skaičius greta daugiskaitos, baltų kalbose ėmė nykti.[51][52]

Daiktavardžių kamiengalis galėjo baigtis balsiu. Tai − balsinių kamienų daiktavardžiai. Pagal kamiengalio balsį baltų prokalbėje išskiriami o, ā, ē, i, u kamienai. Jei po šaknies baltų prokalbėje daiktavardžiai turėdavo ne balsį, o tam tikras priebalsiu besibaigiančias priesagas, šie daiktavardžiai skirstomi pagal jas ir priklauso priebalsiniams priesaginiams kamienams. Galima rekonstruoti ir vadinamuosius priebalsinius šakninius kamienus, neturėjusius po šaknies nei balsio, nei priesagos. Pastaroji rekonstrukcija gana rizikinga, nes šis linksniavimo tipas baltų kalbose labai nunykęs.[53][54] Skirstant kitaip, ne tik į balsinius ir priebalsinius kamienus, kamiengalyje turėjęs *e : *o balsių kaitą o kamienas vadinamas tematiniu (tarp šaknies (arba žodžio kamieno) ir galūnės įsiterpęs jungiamasis balsis *o yra tema), o visi kiti, jungiamojo balsio *o > baltų *a neturintys kamienai – atematiniais („betemiais”).[55]

Nežinia, ar baltų prokalbėje buvo išlikę ū, ī, besibaigiantys dvibalsiais ir heteroklitiniai kamienai (linksniuose turėję r: n, l: n ir kitokią priesagų kaitą) − tam nepakanka duomenų, pėdsakų esama tik žodžių daryboje.[56]

Ē (< (i)i̯ā?) kamieno daiktavardžiai − tikriausiai pačioje baltų prokalbėje susiformavęs linksniavimo tipas, todėl toliau pateikiamuose pavyzdžiuose greta ē kamieno praindoeuropietiškos (ide.) galūnės nenurodomos. Linksniuota kaip ā kamieno daiktavardžiai, tik galūnėse vietoj balsio ā turimas ē, o daugiskaitos kilmininkas rodo anksčiau visur po šaknies buvus i̯.

Tik o, ā ir ē kamienai buvo pasiskirstę giminėmis: o kamienui priklausė vyriškosios ir bevardės giminės linksniuojamieji žodžiai, o ā ir ē kamienams − moteriškosios. Priebalsinių kamienų daiktavardžiai turėjo tik tam tikrą polinkį į giminę, pavyzdžiui, s kamienui daugiausia priklausė bevardės giminės daiktavardžiai. Išskyrus šiuos atvejus, giminę signalizuodavo ne tiek galūnės, kiek su daiktavardžiais gimine derinami įvardžiai, būdvardžiai ir kiti gimine kaitomi žodžiai − kaip ir indoeuropiečių prokalbės laikais.

Žemiau pateiktose lentelėse nurodytos galūnių priegaidės, jeigu yra pavykę jas rekonstruoti: cirkumfleksas (~) žymi krentančiąją, akūtas (´) – kylančiąja priegaidę. Kadangi abejojama, ar priegaidės būdavo tariamos kirčiuotuose trumpuosiuose balsiuose, jos čia pažymėtos, jei galūnėje turimas ilgasis balsis arba paprastasis ar ilgasis dvibalsis (taip pat ir mišrusis). Šis priegaidžių žymėjimas atspindi būtent galūnės būklę, o pateiktose linksniavimo paradigmose dėl rekonstrukcijos sunkumų kirčio vieta ir priegaidė žodyje nenurodomi.

Išskyrus kai kuriuos atvejus, atspindima ide. galūnių būklė be laringalų (h, ch ar pan. tipo priebalsių, žymimų *h₁, *h₂, *h₃; apibendrintai – *H).

1 lentelė. Balsinių kamienų linksniavimas
*-o-1 *-ā-2 *-ē-
Vyr. g. 'dievas' Bev. g. 'namas, būstas' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Mot. g. 'ranka' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Mot. g. 'žemė' Baltų prok. galūnė
Vienaskaita V. *deiṷas *butan / *buta *-as; bev. g. *-ãn,*-a3 *-os; bev. g. *-om,*-o? *rankā *-ā́ *-ā *žemē *-ē͂
K. *deiṷas(a) / *deiṷā *butas(a) / *butā *-as(a),*-ā͂4 *-os(i̯)o,*-ōd? *rankās *-ā͂s *-ās *žemēs *-ē͂s
N. *deiṷōi *butōi *-ō͂i *-ōi *rankāi *-ā͂i *-āi *žemēi *-ē͂i
G. *deiṷan *butan / *buta *-ãn; bev. g. *-ãn,*-a *-om; bev. g. *-om,*-o? *rankān *-ā͂n *-ām *žemēn *-ē͂n
Įn. *deiṷō *butō *-ṓ *-ō *rankān *-ā́n5 *-ā *žemēn *-ḗn5
Vt. *deiṷei *butei *-eí *-ei *rankāi *-ā́i *-āi *žemēi *ḗi
Š. *deiṷe! *butan! / *buta! *-e; bev. g. *-ãn, *-a *-e; bev. g. *-om,*-o? *ranka! *-a *-a *žeme! *-e
Dviskaita V. – G. – Š. *deiṷō *butai *-ṓ; bev. g. *-aí *-ō; bev. g. *-oi *rankāi *-ā́i6 *-āi *žemēi *-ḗi6
N. – Įn. *deiṷamā *butamā *-amā́ *-omō *rankāmā *-āmā́ *-āmō *žemēmā *-ēmā́
K. – Vt. *deiṷōus *butōus *-ōus7 *-ōus *rankāus *-āus *-āus *žemēus *-ēus
Daugiskaita V. – Š. *deiṷai *butā *-aí;8 bev. g.*-ā́ *-oi; bev. g. *-ā < *-eh₂ *rankās *-ā͂s *-ās *žemēs *-ē͂s
K. *deiṷōn *butōn *-ō͂n *-ōm *rankōn *-ō͂n *-ōm *žemi̯ōn *-i̯ō͂n
N. *deiṷamas *butamas *-amas *-omos *rankāmas *-āmas *-āmos *žemēmas *-ēmas
G. *deiṷōns *butā *-ṓns; bev. g. *-ā́ *-ōns; bev. g. *-ā < *-eh₂ *rankāns *-ā́ns *-āns *žemēns *-ḗns
Įn. *deiṷais *butais *-ãis *-ōis? *rankāmīs *-āmī́s9 *-āmis *žemēmīs *-ēmī́s9
Vt. *deiṷeisu *buteisu *-eisu *-oisu *rankāsu *-āsu *-āsu *žemēsu *-ēsu

Pastabos 1 lentelei:

  • 1, 2 Šalia o kamieno prabaltai turėjo variantus su (i)i̯ prieš ide. kamiengalį o, taigi i̯o ir ii̯o kamienus: *sveti̯as 'svečias', *dagii̯as 'dagys'. Tokių daiktavardžių linksnių galūnės niekuo nesiskyrė nuo grynojo o kamieno galūnių. Taip pat greta ā kamieno būta varianto i̯ā (ir su ī, kilusiu iš ide. *i̯ə, vienaskaitos vardininke): *valdi̯ā 'valdžia', *martī (vns. kilm. *marti̯ās) 'marti'. Šie daiktavardžiai irgi linksniuoti taip pat, kaip atitinkami grynojo ā kamieno daiktavardžiai.
  • 3 Dėl o kamieno bevardės giminės vns. vard.−gal.−šauksm. galūnės *-a nesutariama: vieni kalbininkai ją laiko archajiška, esą tai grynas kamienas − kaip ir kituose linksniavimo tipuose, tačiau kiti šią galūnę mano esant įsivestą iš įvardžių.[57]
  • 4 Vns. kilm. o kamieno galūnė *-as(a) rekonstruojama prūsų kalbos duomenimis. Ji atitinka ide. vns. kilm. galūnę *-os(i̯)o, kuri, manoma, buvo įsivesta iš įvardžių. Vns. kilm. galūnė *-ā, būdinga rytiniam baltų arealui, kilusi iš ide. abliatyvo galūnės *-ōd.
  • 5 ā ir ē kamienų vns. įnagininke nosinis priebalsis *-n iš *-m < *-mi yra antrinis − senovėje šių ir visų kitų linksniavimo tipų įnagininku ėjo grynas kamienas.[58]
  • 6 Rytų baltų ā kamieno dvs. vard.-gal.-šauksm. galūnė -i < -ie (plg. liet. dvi saldie-ji kriauši 'dvi saldžiosios kriaušės') gali būti kildinama tiek iš *-ei, tiek iš *-ai. Atsižvelgiant į ilguosius kamiengalio balsius -ā- ir -ē-, čia, skirtingai nei Z. Zinkevičiaus darbuose, pateikiami Britanijos ir JAV lingvistų G. Corbetto ir B. Comrie’io dėsningesni rekonstruotų praindoeuropietiškų (ide.) ir praslaviškų galūnių baltiški atitikmenys su ilgaisiais dvibalsiais *-āi, -ēi.[59]
  • 7 o ir ir kitų kamienų dviskaitos kilmininko–vietininko formos pateikiamos remiantis G. Corbetto ir B. Comrie’io rekonstruotų praindoeuropietiškų ir praslaviškų formų galimais prabaltiškais atitikmenimis.[59] (Z. Zinkevičius o kamienui teikia galūnę *-au(s), o kitų kamienų dvs. kilm.–viet. galūnes palieka su klaustuku, nerekonstruotas.)[60] o kamieno galūnė *-ōus su ilguoju balsiu *ō turėjo susidaryti kamiengalio ir ide. galūnės *-ous trumpuosius balsius *o sutraukus į vieną: *deiṷo‿ous > *deiṷōus; ide. ilgasis balsis *ō baltų prokalbėje išlaikomas, gali būti išlaikytas ir ilgasis dvibalsis *ōu (plg. *sūnōu 'sūnuje'). Neretai teigiama, kad prie visų kamienų besijungianti galūnė *-ous (> balt. prok. *-aus) susidarė sumišus ide. dviskaitos kilmininkui *-ōs (< *-h₁oHs) ir vietininkui *-u (< *-h₁u) ar *-ou (< *-Hou), nors panašus šiųdviejų dviskaitos linksnių skyrimas turimas tik Avestos kalboje.[61][62]
  • 8 Dgs. vardininke o kamieno galūnė *-ai gauta iš įvardžių. Kitų kalbų duomenys rodo buvus ide. galūnę *-ōs.
  • 9 ā kamieno dgs. įnag. galūnėje *-āmīs, kaip ir visų kitų kamienų dgs. įnag. galūnėse su *-(V)mīs, rekonstruojamas ilgasis *ī dėl šiaurės žemaičių, kurie iš senojo ilgojo *ī kilusio i neplatina. Ilgąjį *ī verčia rekonstruoti ir slavų kalbų duomenys, tačiau visos kitos indoeuropiečių kalbos rodo čia buvus trumpąjį balsį *i; ir prabaltai galėjo turėti *-(V)mis su trumpuoju i.
1 lentelė (tęsinys). Balsinių kamienų linksniavimas
*-i- *-u-
Vyr. g. 'anglis' Mot. g. 'avis' Bev. g. 'jūra, marios' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Vyr. g. 'sūnus' Mot. g. 'girna' Bev. g. 'medus' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė
Vienaskaita V. *anglis *au̯is *mari1 *-is; bev. g. *-i *-is; bev. g. *-i *sūnus *girnus2 *medu *-us; bev. g.*-u *-us; bev. g.*-u
K. *angleis *au̯eis *mareis *-e͂is *-eis *sūnaus *girnaus *medaus *-ãus *-ous
N. *anglei *au̯ei *marei *-e͂i *-ei̯ei? *sūnōi / *sūnau̯ei *girnōi / *girnau̯ei *medōi / medau̯ei *-ō͂i, *-au̯ei3 *-ōi, *-ou̯ei
G. *anglin *au̯in *mari *-i͂n; bev. g.*-i *-im; bev. g *-i *sūnun *girnun *medu *-u͂n; bev. g. *-u *-um; bev. g. *-u
Įn. *anglimi *au̯imi *marimi *-imi *-imi *sūnumi *girnumi *medumi *-umi *-umi
Vt. *anglēi *au̯ēi *marēi *-ḗi *-ēi *sūnōu *girnōu *medōu *-ṓu *-ōu
Š. *anglei! *au̯ei! *mari! *-e͂i; bev. g. *-i *ei; bev. g. *-i *sūnau! *girnau! *medu! *-ãu; bev. g. *-u *-ou; bev. g. *-u
Dviskaita V. – G. – Š. *anglī *au̯ī *marī4 *-ī́ *-ī < *-ih₁ *sūnū *girnū *medū4 *-ū́ *-ū < *-uh₁
N. – Įn. *anglimā *au̯imā *marimā *-imā́ *-imō *sūnumā *girnumā *medumā *-umā́ *-umō
K. – Vt. *anglii̯aus *au̯ii̯aus *marii̯aus *-ii̯aus *-ei̯ous *sūnau̯aus *girnau̯aus *medau̯aus *-au̯aus *-ou̯ous
Daugiskaita V. – Š. *angleis / *anglii̯es *au̯eis / *au̯ii̯es *marī *-e͂is, *-ii̯es5; bev. g. *-ī́ *-ei̯es; bev. g. *-ī < *-ih₂ *sūnaus / *sūnaṷes *girnaus / *girnaṷes *medū *-ãus, *-aṷes6; bev g. *-ū́ *-oṷes; bev. g. *-ū < *-uh₂
K. *angli̯ōn *au̯i̯ōn *mari̯ōn *-i̯ō͂n *-i̯ōm *sūnṷōn *girnṷōn *medṷōn *-ṷō͂n *-ṷōm
N. *anglimas *au̯imas *marimas *-imas *-imos *sūnumas *girnumas *medumas *-umas *-umos
G. *anglins *au̯ins *marī *-ińs; bev. g. *-ī́ *-ins; bev. g. *-ī <*-ih₂ *sūnuns *girnuns *medū *-uńs; bev. g. *-ū́ *-uns; bev, g. *-ū <*-uh₂
Įn. *anglimīs *au̯imīs *marimīs *-imī́s *-imis *sūnumīs *girnumīs *medumīs *-umī́s *-umis
Vt. *anglisu *au̯isu *marisu *-isu *-isu *sūnusu *girnusu *medusu *-usu *-usu

Pastabos 1 lentelė tęsiniui:

  • 1, 2 *Mari [63] 'marios' priskyrimas bevardei giminei gana sąlygiškas, baltų kalbose nėra išlikę aiškių i kamieno bevardės giminės pavyzdžių. Rekonstruoti bevardę šio daiktavardžio giminę leidžia seniausi kitų indoeuropiečių kalbų duomenys. U kamieno daiktavardis *girnus 'girna' priskiriamas moteriškajai giminei dėl latvių kalbos dzirnus (mot. g., daugiskaitinis), tačiau senovėje šis daiktavardis galėjęs priklausyti dabartinėse baltų kalbose išnykusiam ū kamienui.[64]
  • 3 u kamieno vns. naudininko galūnė *-ōi perimta iš o kamieno daiktavardžių. Senoji u kamieno vns. naudininko galūnė *-au̯ei rekonstruojama pagal slavų kalbų duomenis, kuriuos paremia ir sanskritas.[65]
  • 4 i ir u kamienų bevardės giminės dviskaitos ir daugiskaitos vard.-gal.-šauksm. galūnės sutampa. Be to, atitinkamos šių kamienų bev. g. galūnės dviskaitoje nesiskiria nuo vyr. ir mot. giminių galūnių. Tokį i ir u kamienų bevardės giminės linksnių sutapimą remia seniausieji Vedų sanskrito, iš dalies – ir slavų kalbų duomenys.[66][61]
  • 5, 6 i kamieno dgs. vardininko galūnės su *-eis (>-ies), u kamieno su -aus aptinkamos lietuvių k. tarmėse. Vienų kalbininkų jos laikomos archaizmu, tiesioginiu ide. dgs. vard. galūnių *-ei̯es, *-ou̯es tęsiniu, kiti mano jas esant naujai įsivestas pagal kitų linksniavimo tipų analogiją (plg. vns. kilm. *šakās – dgs. vard. *šakās). Dgs. vardininkai su *-ii̯es, *-au̯es atkuriami remiantis sanskritu ir slavų kalbomis.
2 lentelė. Priebalsinių (priesaginių, šakninių) kamienų linksniavimas
*-r- *-n- *-C-ø
Vyr. g. 'brolis' Mot. g. 'duktė' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Vyr. g. 'akmuo' Bev. g. 'sėkla' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Mot. g. 'žąsis' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė
Vienaskaita V. *brātē *duktē *-tē͂-ø1 *-tēr-ø *akmō *sēmen *-mō͂-ø;2 bev, g. *-me͂n-ø *-mō(n)-ø; bev, g. *-mn̥-ø *žans *-ø *-ø
K. *brāteres *dukteres *-ter-es *-tr-es?3 *akmenes *sēmenes *-men-es *-m̥n-es? *žanses *-es *-es
N. *brāterei *dukterei *-ter-e͂i *-ter-ei? *akmenei *sēmenei *-men-e͂i *-men-ei? *žansei *-e͂i *-ei
G. *brāterin *dukterin *-ter-i͂n *-ter-ṃ *akmenin *sēmen *-men-i͂n; bev. g. *-me͂n-ø *-men-m̥; bev. g. *-mn̥-ø *žansin *-i͂n *-ṃ
Įn. *brātermi *duktermi *-ter-mi *-ter-mi *akmenmi *sēmenmi *-men-mi *-men-mi *žansmi *-mi *-mi
Vt. *brāteri *dukteri *-ter-i *-ter-i *akmeni *sēmeni *-men-i *-men-i *žansi *-i *-i
Š. *brāter! *dukter! *-ter-ø *-ter-ø *akmen! *sēmen! *-men-ø *-men-ø *žans! *-ø *-ø
Dviskaita V. – G. – Š. *brātere *duktere *-ter-e *-ter-e *akmene *sēmenī *-men-e; bev. g. *-men-ī́[67] *-men-e; bev. g. *-men-ī < *-men-ih₁ *žanse *-e *-e
N. – Įn. *brātermā *duktermā *-ter-mā́ *-ter-mō *akmenmā *sēmenmā *-men-mā́ *-men-mō *žansmā *-mā́ *-mō
K. – Vt. *brāteraus *dukteraus *-ter-aus *-ter-ous *akmenaus *sēmenaus *-men-aus *-men-ous *žansaus *-aus *-ous
Daugiskaita V – Š. *brāteres *dukteres *-ter-es *-ter-es *akmenes *sēmenā? *-men-es; bev. g.*-men-ā́?4 *-men-es; bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V. – G. *žanses *-es *-es
K. *brāterōn *dukterōn *-ter-ō͂n *-tr-ōm *akmenōn *sēmenōn *-men-ō͂n *-mn̥-ōm *žansōn *-ō͂n *-ōm
N. *brātermas *duktermas *-ter-mas *-ter-mos *akmenmas *sēmenmas *-men-mas *men-mos *žansmas *-mas *-mos
G. *brāterins *dukterins *-ter-ińs *-tr-n̥s *akmenins *sēmenā? *-men-ińs; bev. g. *-men-ā́? *-men-n̥s; bev. g.*-ā iš *-o- kam. bev. g. dgs. V.–G. *žansins *-ińs *-n̥s
Įn. *brātermīs *duktermīs *-ter-mī́s *-ter-mis *akmenmīs *sēmenmīs *-men-mī́s *-men-mis *žansmīs *-mī́s *-mis
Vt. *brātersu *duktersu *-ter-su *-tr̥-su *akmensu *sēmensu *-men-su *-mn̥-su *žan(s)su *-su *-su

Pastabos 2 lentelei:

  • 1, 2 Nukritęs priesagos priebalsis prieš pailgintojo laipsnio balsį vns. vardininke (*-mōn >*-mō, *-tēr > *-tē) − viena iš baltų kalbų ypatybių.
  • 3 Nežinia, ar baltų prokalbėje priebalsiniai vardažodžiai atskiruose linksniuose buvo išlaikę silpnojo ar nykstamojo (nulinio) laipsnio balsių kaitą su normaliuoju balsio laipsniu, pvz.: *dukterin (normalusis laipsnis) 'dukterį' ir *duktires (silpnasis laipsnis) 'dukters', arba *dukterin (normalusis laipsnis) 'dukterį' ir *duktres (nykstamasis (nulinis) laipsnis) 'dukters'. Tokia kaita baltų kalbose apnykusi, su silpnuoju kaitos laipsniu turima lietuvių kalbos tarmėse, tačiau neaišku, ar ji nėra naujai įsivesta. Pavyzdžiuose daiktavardžiai pateikiami tik su normaliuoju kaitos laipsniu.[68]
  • 4 Priebalsinio kamieno bevardės giminės daugiskaitą su galūne *-ā iš o kamieno bev. g. daugiskaitos verčia rekonstruoti artimiausiųjų − slavų ir germanų − kalbų duomenys.[50] Matyt, tai sąlygojo priebalsinių kamienų bevardės g. priesagose ir šaknyse panaikinta balsių laipsnio kaita, kuri skyrė vienaskaitos vardininką-galininką-šauksmininką nuo atitinkamų daugiskaitos linksnių. Palyginimui indoeuropiečių prokalbės priebalsinio n kamieno bev. g. vienaskaita ir daugiskaita: vns. vard.-gal.-šauksm. *h₁nómn̥ (<*h₁néh₃mn̥) 'vardas' – dgs. vard.-gal. *h₁némō(n) (<*h₁néh₃mō(n) <*h₁néh₃monh₂) 'vardai'.[69] Tad priebalsinių kamienų bevardės giminės vienaskaita ir daugiskaita, išnykus minėtai balsių kaitai, turėjo sutapti ir netekti anksčiau buvusios skaičiaus skirties. Dabartinėje lietuvių k. šitaip sutampa priebalsiniai veikiamosios rūšies bev. g. (> vyr. g.) dalyviai: vns. suką (<*sukan(t)) – dgs. suką (<*sukan(t)).[70]
2 lentelė (tęsinys). Priebalsinių (priesaginių, šakninių) kamienų linksniavimas
*-l- *-s- *-C-s
Mot. g. 'obelis' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Bev. g. 'debesis' Baltų prok. galūnė Ide. galūnė Vyr. g. 'šeimininkas' Baltų prok. galūnė [[Indoeuropiečių pro
  1. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 56.
  2. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 55.„104Plg. J. Otrębski 1956–1965 I, p. 44; Schmitt-Brandt 1972. Griežtai prieš baltų (ir baltų-slavų) prokalbės hipotezę pasisakė Mayer 1981.“
  3. ↑ Kortlandt, Frederik (2009), Baltica & Balto-Slavica, p. 5, "Though Prussian is undoubtedly closer to the East Baltic languages than to Slavic, the characteristic features of the Baltic languages seem to be either retentions or results of parallel development and cultural interaction. Thus I assume that Balto-Slavic split into three identifiable branches, each of which followed its own course of development." 
  4. ↑ Derksen, Rick (2008), Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon, p. 20, "I am not convinced that it is justified to reconstruct a Proto-Baltic stage. The term Proto-Baltic is used for convenience’s sake." 
  5. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 9.
  6. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 128-150.
  7. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 40.
  8. ↑ Мартынов В. В. Славянский, италийский, балтийский (глоттогенез и его верификация) // Славяне. Этногенез и этническая история. Л.: Изд-во ЛГУ, 1989.
  9. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 116-117.
  10. ↑ 10,0 10,1 Schmalstieg, W. R. (1998). “The Baltic Languages”, The Indo-European Languages. London — New York: Routledge, 456.
  11. ↑ Girdenis A., Mažiulis V. „Baltų kalbų divergencinė chronologija“. Baltistica, XXVII, Nr. 2 (1994). 
  12. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 144.
  13. ↑ Blažek V., Novotna P. „Glotochronology and its application to the Balto-Slavic languages“. Baltistica, XLII, Nr. 2, 208—209 (2007). 
  14. ↑ 14,0 14,1 14,2 14,3 Smoczyński, W. (1986). Języki indoeuropejskie. Języki bałtyckie. Warszawa: PWN.
  15. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 154-155.
  16. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 155.
  17. ↑ Bičovský, J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy.
  18. ↑ Toporov (2006). Pasaulio kalbos. Baltų kalbos. Maskva: Academia, Nr. 21, 225.(rusų k.)
  19. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 248.
  20. ↑ (1997) Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers, 497.
  21. ↑ Fortson (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell, 378-379.
  22. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 138.
  23. ↑ Gimbutienė, М. (2004). Baltai. Maskva: Centrpoligraf, 60-74; 223.(rusų k.)
  24. ↑ (1997) Encyclopedia of Indo-European culture. London: Fitzroy Dearborn Publishers, 127-12; 606.
  25. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 58.
  26. ↑ Gimbutienė, M. (2004). Baltai. Maskva: Centrpoligraf, 60-74; 223.(rusų. k.)
  27. ↑ 27,0 27,1 Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 189.
  28. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 190.
  29. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 28.
  30. ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“, 89-93.
  31. ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“, 91-92.
  32. ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“, 93.
  33. ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“, 94.
  34. ↑ Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 61.
  35. ↑ Fortson (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell, 380.
  36. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 81.
  37. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 191.
  38. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 31; 191.
  39. ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“, 83.
  40. ↑ 40,0 40,1 Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 192.
  41. ↑ Schmalstieg, W. R. (1998). “The Baltic Languages”, The Indo-European Languages. London — New York: Routledge, 460.
  42. ↑ Derksen, R. (2008). Etymological dictionary of the Slavic inherited lexicon. Leiden — Boston: Brill, 12.
  43. ↑ Palmaitis, L. (1998). Baltų kalbų gramatinės sistemos raida. Kaunas: „Šviesa“, 25.
  44. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 93-94.
  45. ↑ Bičovský, J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy.
  46. ↑ Fortson, B. (2004). Indo-European language and culture: an introduction. Malden (USA): Blackwell, 102.
  47. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 43.
  48. ↑ Stang, Chr. (1966). Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Bergen-Tromsö: Universitetsforlaget.
  49. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 199-207.
  50. ↑ 50,0 50,1 Olander, T. (2015). Proto-Slavic Inflectional Morphology: A Comparative Handbook. Leiden: Brill; Bilingual edition, 223-224.
  51. ↑ Villanueva Svensson, M. (2012). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Vilnius: Vilniaus universitetas, 53.
  52. ↑ Ambrazas, S. (2000). Daiktavardžių darybos raida II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 48-59.
  53. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 197-223.
  54. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 94-99.
  55. ↑ Fortson IV B. W. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Blackwell Publishing, 102.
  56. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 41-42.
  57. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 201.
  58. ↑ Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 134.
  59. ↑ 59,0 59,1 Corbett G., Comrie B. (2001; 2003). The Slavonic Languages. London and New York: Routledge, 87.
  60. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 199.
  61. ↑ 61,0 61,1 Villanueva Svensson, M. (2012). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Vilnius: Vilniaus universitetas, 61.
  62. ↑ Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 128.
  63. ↑ Prūsų kalbos paveldo duomenų bazė(interaktyvi); žr. mary; tikrinta 2017-01-11
  64. ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“, 232.
  65. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 200.
  66. ↑ Elizarenkova, T. (1982). Vedų kalbos gramatika. Maskva: Nauka, 228-232.(rusų k.)
  67. ↑ Olander, T. (2015). Proto-Slavic Inflectional Morphology: A Comparative Handbook. Leiden: Brill; Bilingual edition, 189-191.
  68. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 206-207.
  69. ↑ Villanueva Svensson, M. (2012). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Vilnius: Vilniaus universitetas, 56.
  70. ↑ Kortland, F. (2009). Baltica&Balto-Slavica. Amsterdam-New York, NY: Rodopi, 24.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+65599-0=65599 wiki spaudos ženklai).
Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Baltų_prokalbė&oldid=30954742"