Beatifikacija
Beatifikacija – Katalikų bažnyčios mirusiojo pripažinimas buvus palaimintuoju. Beatifikacijos aktas laikomas žingsniu link palaimintojo kanonizacijos.[1]
Istorija
Ankstyvosios krikščionybės laikais asmens paskelbimas šventuoju daugiausia priklausė nuo vyskupo sprendimų. 1642 m. popiežius Urbonas VIII atskyrė beatifikaciją nuo kanonizacijos. 1747 m. popiežius Benediktas XIV išleido encikliką De servorum Dei beatificatione et de beatorum canonizatione, kuria nustatė beatifikacijos proceso tvarką. Šią tvarką dar kelis kartus reformavo popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II.
Beatifikacijos procesas
Beatifikacijos bylos metu tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Asmenį palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia popiežius. Akte patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Įprastai palaimintąjį garbinti leidžiama vietos bendruomenėje ir tik išskirtiniais atvejais – visoje valstybėje. Palaimintojo vardas, leidus Apaštalų sostui, gali būti suteikiamas bažnyčiai. Palaimintieji asmenys negali būti vietovės ar vyskupijos globėjais. Vėliau palaimintieji gali būti paskelbti šventaisiais.
Lietuvoje
Lietuvoje 1987 m. palaimintuoju paskelbtas vyskupas Jurgis Matulaitis. Taip pat yra pradėtos kelios kitos beatifikacijos bylos.
Šaltiniai
- ↑ Jonas Boruta. Beatifikacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. - 755 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||