Bergmano rudasis lokys
| Ursus arctos piscator |
|---|
| Mokslinė klasifikacija |
| Mokslinis pavadinimas |
| Ursus arctos piscator Bergman, 1920 |
Bergmano rudasis lokys (lot. Ursus arctos piscator) - spėjamas rudojo lokio (Ursus arctos) porūšis, manoma, išnykęs ir gyvenęs Kamčiatkos pusiasalyje. Porūšį 1920 m. aprašė ir pavadino švedų zoologas Stenas Bergmanas (šved. Sten Bergman)[1]. Lokiai paskutinį kartą matyti 1936 m.
S. Bergmanas porūšį aprašė ištyrinėjęs:
- kailį, kuris savo sandara labai skyrėsi nuo kitų vietinių lokių kailių, ir
- pėdų atspaudus, kurie buvo maždaug 37 × 25 cm dydžio ir, pagal Bergmaną, didesni, negu kitų Kamčiatkos lokių.
Pagal Bergmano aprašymą šių lokių kailis labiau trumpaplaukis, negu kitų Kamčiatkos lokių, labai tamsus.
Kai kas mano, kad Šaltasis karas padėjo šių lokių populiacijai atsigauti, nes jų arealas buvo tapęs uždara teritorija, skirta kariniams reikalams.[1]
Susidomėjimas šia lokių rūšimi atgijo XX a. 7-tą dešimtmetį. Medžiotojas Rodionas Sivobolovas pranešė apie vietinių Kamčiatkos gyventojų matytus neįprastai didelius lokius, kurie jie vadina Irkuiem (apytiksliai 'nusmuktkelniai') dėl jų užpakalinių kojų išvaizdos (pagal vietinius koriakus ir čiukčius priekinės kojos atrodo ilgesnės negu užpakalinės, nes tarp šių yra kabantis riebalinio audinio telkinys[1]) arba Kainyn-Kutho ('dievo lokys') dėl jų dydžio.
Remdamasis Sivobolovo aprašymu biologas N. Vereščiaginas iškėlė idėją, kad „dievo lokys“ gali būti reliktinis Arctodus simus - masyvus išnykęs lokys. Mokslinė bendruomenė šį pasiūlymą priėmė šaltai, nes Arctodus niekada nebuvo aptiktas ne Amerikose, be to, jis priklauso pošeimiui Tremarctinae, kurio atstovai savo išvaizda ryškiai skiriasi nuo tipiškų lokių Ursinae. Arctodus genties lokiai turėjo santykinai ilgas ir plonas kojas, kas neatitinka minėto „nusmuktkelniškumo“.
Nuorodos
| ||||||