Biržų kautynės
Biržų kautynės (arba Gudiškio kautynės) – didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais per 1863 m. sukilimą. Įvyko 1863 m. gegužės 7-9 d. Biržų girios pakraštyje ties Medeikiais, Gudiškiu ir Šniurkiškiais.
Prielaidos
Pagal Lietuvos sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko planą išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše jo rinktinė, apie 2500 žmonių, gegužės 3 d. iš Andrioniškio miško Knebių stovyklos trimis kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai, kurią sudarė 3 ir 6 batalionai, vadovavo Antanas Mackevičius. Vidurinei kolonai, kurią sudarė 4, 5, 7 ir 9 batalionai, vadovavo Zigmantas Sierakauskas, kairiajai, kurią sudarė 1 ir 2 batalionai – Boleslovas Kajetonas Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo I. Ganeckio vadovaujama Rusijos imperijos kariuomenės rinktinė. Atvykęs artimiausiu keliu, B. Kolyška atsidūrė priekyje, Z. Sierakauskis viduryje, o A. Mackevičius, kuriam atiteko tolimiausias kelias, liko užnugaryje.
Mūšio eiga
Gegužės 7 d. Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos imperijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas - majoras. Merlinas), kurį sudarė pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po 2 valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške.
Gegužės 7-8 d. naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos, apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių. Gegužės 8 d. prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius, apie 400 žmonių. Gegužės 9 d. prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus.
Pasekmės
Per Biržų mūšį buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po Biržų mūšio sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.[1]
Šaltiniai
- ↑ Egidijus Aleksandravičius. Biržų kautynės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 238 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||