1941 m. birželio sukilimas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Birželio sukilimas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kaunas. Sukilėliai tanketėje

Turinys

Pradžia

Lietuvos laisvės atkovojimo iniciatoriais buvo 1940 m. rugpjūčio 10 d. JAV susikūrusi Amerikos lietuvių taryba (ALTas) bei Romoje (1940 m. rugsėjo 19-25 d.) ir Berne (1940 m. lapkričio 17-21 d.) įvykusioje diplomatų pasitarimuose sudarytas Lietuvos tautinis komitetas (LTK).

Lietuvos politikai laiku nepasirūpino, kad užsienyje atsirastų politinis centras, galintis kalbėti Lietuvos valstybės vardu, taip pat organizuoti krašte antisovietinio pasipriešinimo ir jo nukreipti politiškai tinkama linkme. Antisovietinis lietuvių pogrindis atsirado natūraliai, dėl vidinio tautos poreikio priešintis okupacijai. Tam pogrindžiui Lietuvoje teko telktis remiantis vien sveika tautos iniciatyva.

Organizacija

1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pasitarimas nutarė studentų organizacijų pagrindu sukurti Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) - vadovaujantį ir koordinuojantį besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centrą. Po šios institucijos skraiste buvo suburtos visos Lietuvoje spontaniškai besikuriančios antisovietinio pogrindžio organizacijos ar grupės. Per visą jos veikimo laikotarpį LAF centrai neturėjo griežtos hierarchinės struktūros. LAF pavadinimas kilo iš Lietuvių aktyvistų sąjungos, įsteigtos 1938 m. gruodžio 29 d. pavyzdžio.

LAF vadovybė pagal savo išmanymą ir to meto realijas priėmė buvusio pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos pasiūlytą bent šiokią tokią atramą užsienyje. Jam buvo suteikti įgaliojimai atstovauti užsienyje lietuvių pogrindžiui. 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne K. Škirpos iniciatyva, įvyko LAF steigiamoji Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) sueiga, kurioje dalyvavo 28 asmenys.

1940 m. gruodžio mėn. susiformavo LAF’o Kauno centras, o 1941 m. pradžioje – Vilniaus centras. Vadovaujantys centrai buvo nedideli, tik keletas žmonių, nes išpūstos struktūros daug lengviau galėjo būti demaskuotos. Tik Berlyno centras buvo didelis, nes veikė sąlyginai saugiomis sąlygomis. Centrai sau pasirinkdavo ir telkė vadovus konkretiems reikalams, atskiriems pavedimams. Šie atskirų sričių vadovai, rinko patikimus būsimų konkrečių darbų vykdytojus, bet nebuvo vadovaujančio centro nariais. Iš pradžių Kauno centras buvo subordinuotas Vilniaus centrui, kuris kaip karinis ir politinis centras, turėjo ne tik sutelkti svarbiausią sukilimo jėgą, bet ir suformuoti Laikinąją vyriausybę. Tokią Vyriausybę esant turėjo būti paskelbta per Vilniaus radiją.

Planas

1941 m. balandžio 22 d. atvykę į Kauną Vilniaus centro atstovai kartu su LAF’o Kauno centro atstovais suformavo Lietuvos Laikinąją vyriausybę, t.y. sudarė jos narių sąrašą. Prieš tai per ryšio tinklus Kaziui Škirpai buvo pasiūlytas ministro pirmininko postas, atsiklausta jo sutikimo. Sutikdamas užimti šį postą, Škirpa pageidavo, kad Vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Vyriausybėje, be premjero K. Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), Berlyne esantis Rapolas Skipitis ir papildomai valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.

Sukilimą buvo numatyta pradėti tada, kai vokiečių kariuomenė tik peržengs Lietuvos sieną, dar toli nuo Vilniaus. Vyriausybė turėjo būti iškilmingai skelbiama Vilniuje prasidėjus Tautos sukilimui ir čia ji turėjo susirinkti - tuo aiškiai pasakant, kad Vyriausybė yra nepriklausoma nuo vokiečių. Lietuvių politiniai veikėjai tikėjosi, kad vokiečiai šią vyriausybę pripažins ir leis atkurti nors ir marionetinę, bet formaliai nepriklausomą Lietuvos valstybę.

V.Bulvičius ir J.Kilius, pasitelkdami konkrečių pavedimų vykdytojus, 1941 m. vasarį – balandį parengė Vilniaus įgulos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso, kaip svarbiausios sukilimo jėgos, sukilimo planą. O bendras visai Lietuvai sukilimo planas rengiamas nebuvo.

Kliūtys

Po 1941 m. sausio 12 d. sužlugdytų rinkimų į SSRS Aukščiausiąją tarybą NKVD-NKGB Lietuvoje pradėjo areštus, kaltinant lietuvius antisovietine veikla. Jie sustiprėjo po Vasario 16-osios paminėjimo apraiškų ir tęsėsi iki birželio 21 d. Tarp areštuotojų buvo daug pogrindžio struktūrų žmonių. Taip Vilniaus centras neteko savo aktyviausių žmonių: V. Bulvičiaus, A. Kamantausko, J. Kiliaus ir pagalbininkų: J. Gobio, S. Mockaičio, J. Sadzevičiaus, A. Skripkausko, L. Žemkalnio (jie vėliau buvo sušaudyti). Tada Kauno centras perėmė vilniškio pozicijas pogrindyje.

Norėdamas sužinoti ko ateityje galima tikėtis iš vokiečių buvęs Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa, per buvusias pažintis užmezgė ryšį Vokietijoje su Vyriausiąja sausumos kariuomenės vadovybe (O.K.W.) ir karinės žvalgybos (Abvero) vadovybe, kuriuos bendrais bruožais informavo apie sukilimo Lietuvoje prieš rusus galimybę. Tokia bendro pobūdžio informacija (neaiškinant, kada vyriausybė buvo/bus suformuota, jos sudėtis ir t.t.) galvota turėjo sustiprinti Škirpos pozicijas Reicho vyriausybiniuose sluoksniuose.

Tačiau informacija apie LLV, kuri buvo planuojama pristatyti prasidėjus sukilimui, visą laiką išbuvo griežta paslaptimi. Ji buvo saugoma tiek nuo nacių, tiek nuo sovietų ir net nuo platesnių pogrindžio vadovybės sluoksnių. Apie LLV sudarymą žinojo tik K. Škirpa ir dar keli pogrindžio vadovai Lietuvoje, kurie dalyvavo siaurame rate svarstant LLV sudarymą.

Vokietijos požiūris

Tačiau juo toliau, tuo mažiau K. Škirpa pasitikėjo nacių geranoriškumu Lietuvai. Bet neturėdamas kito pasirinkimo jis vis vien bendravo. Su Lietuvos pogrindžiu bendraudamas tik per ryšininkus, K. Škirpa nejautė šio pogrindžio pulso ir užtat irgi nelabai tikėjo tiek jo organizuotumu, tiek galimybėmis.

Birželio 14 d. S. Čenkus (buvęs Lietuvos saugumo pareigūnas) žodžiu perdavė Vokietijos vyriausybės ultimatumą, kurio reikalavimuose buvo įspėta nesudaryti jokios Lietuvos vyriausybės nei iš Lietuvoje esančių, nei iš Reiche atsidūrusių lietuvių politinių pabėgėlių. Tai patvirtina ne tik nacių nuostatas dėl Lietuvos, bet ir tai, kad jie nežinojo apie dar balandį Lietuvoje suformuotą LLV, bei parodo Vyriausybės savarankiškumą – ji nebuvo nacių marionetė. Iki paskutinio momento K. Škirpa vylėsi, jog naciai apsigalvos ir pavyks susitarti su jais dėl vyriausybės, nežiūrint perduoto ultimatumo.

Karo pradžia

1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, anksti rytą Vokietija pradėjo karą prieš Sovietų sąjunga ir pirmaja fronto linija tapo Lietuvos teritorija. Tą rytą Kaune atsirado struktūra, pasivadinusi Vyriausiuoju LAF štabu, kurią sudarė LAF Kauno vadovaujantis centras. LAF štabas savo štabo būstine pasirinko vieną senelių prieglaudą. LAF štabas neturėjo vadovo. L. Prapuolenis tapo tik šio štabo įgaliotiniu. J. Ambrazevičius niekuomet nebuvo LAF Kauno vadovaujančio Centro branduolyje. Jis tik vykdė to Centro pavedimus. Tą dieną Vyriausiasis štabas J. Ambrazevičiui pavedė sekti vokiečių radijo laidas. Pagal jo medžiagą LAF Vyriausiasis štabas sprendė, kada bus tinkamas momentas skelbti Nepriklausomybės atkūrimą. Naciai nujautė galimus lietuvių politinius veiksmus, bet nesitikėjo, kad į sukilėlių rankas pateks radiofonas ir radijo stotis ir jie sugebės paskelbti Europai savo siekius. Galimybė, kad sukilėliai paimtų į savo rankas Kauno ar Vilniaus radiją atrodė nereali ir K. Škirpai.

Tačiau kai pirmos karo dienos pavakaryje Kaune tarp valdančiųjų kilo didžiulė panika, sukilimo organizatoriai suprato, kad gali būti realu užimti radiofoną ir radijo stotį - buvo ryžtasi kitą rytą skelbti nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją ir pristatyti Vyriausybę. Birželio 23 d. ankstų rytą dar buvo suabejota – skelbti Atsišaukimą į Tautą, ar dar palaukti. Prof. J. Ambrazevičius, turėdamas iš vokiečių radijo pranešimų patikimos informacijos apie padėtį fronte, patarė nedelsti ir kad yra pats laikas skelbti Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją.

1941 m. birželio 22 d. Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas E. Galvanauskas pasirašė raštą, kuriuo pavedė K. Škirpai sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę. Remdamasis tuo raštu, nieko nesuderinus su LAF vadovaujančiais centrais Lietuvoje K. Škirpos bute buvo suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė tik iš Vokietijoje gyvenusių politinių emigrantų: premjeras ir užsienio reikalų ministras Kazys Škirpa, premjero pavaduotojas ir finansų ministras – Ernestas Galvanauskas, teisingumo – Rapolas Skipitis, krašto apsaugos – Stasys Raštikis, vidaus reikalų – Petras Gužas, žemės ūkio – Petras Karvelis, švietimo – Antanas Maceina, darbo ir socialinės apsaugos – Klemensas Brunius, susisiekimo – Vytautas Augustaitis, propagandos – Albertas Gerutis, valstybės kontrolierius – Karolis Žalkauskas.

Pasiruošimas Sukilimui

LAF’o štabo Atsišaukimo į Tautą ir Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos tekstus, dar birželio 20 d. parašė J. Ambrazevičius ir Z. Ivinskis. LAF’o štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis bijojo nešiotis tekstą. Jis keitė nakvynės vietas, įtardamas esąs sekamas. Tačiau birželio 23 d. paryčiais apsižiūrėjo neturįs to teksto. Skubotai kartu su Adolfu Damušiu ir pulkininku Juozu Vėbra L. Prapuolenis parašė naują tekstą (tuo metu J. Ambrazevičius su Z. Ivinskiu rengė būsimo laikraščio numerį).

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį iš Kauno universiteto Chemijos Instituto buvo išleista ryžtinga ginkluota aktyvistų grupė, kuriai skirtas uždavinys sunaikinti sovietų armijos ryšio stotį. Uždavinį įvykdę, jie dar išsprogdino karišką telefono centralę Vilijampolėje. Toji grupė užėmė centrinio pašto rūmus ir telefono-telegrafo centrinę. Sovietų karo komendanto klaidinimui paskambinta telefonu, kad vokiečių desantininkai jau Kaune. Aktyvistų patikėtiniai išjungė ir sustabdė telefono ir telegrafo stočių veikimą.

Studentų medikų grupė, turėjusi savo žinioje greitosios pagalbos mašinas, suvežė radijo specialistus, atsargines dalis, ir sovietų sugadintas radiofonas per naktį iš sekmadienio į pirmadienį buvo sutaisytas.

Sukilimo pradžia

Pirmadienio rytą gautas pranešimas LAF štabe, kad radiofonas sutvarkytas Lietuvos nepriklausomybės skelbimui. Kauno LAF štabo narys su būriu sukilėlių jau buvo įsitvirtinę radijo stotyje. Nors aktyvistai sukilėliai dar neturėjo ginkluotos kontrolės visame Kaune, bet nutarta nedelsti su Lietuvos nepriklausomybės skelbimu. Pirmadienį, 9 val. ryto Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo nariai iš senelių prieglaudos nuvyko į Kauno radiofoną, kuris buvo aktyvistų būrio saugomas.

1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. Kauno radijas atnaujino nutrūkusią savo transliaciją. LAF Vyriausiojo štabo vardu pirmasis prabilo Leonas Prapuolenis. Jis Lietuvių aktyvistų fronto štabo vardu paskelbė atsišaukimą:

" Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, Laisva ir Nepriklausoma L i e t u v a! Tautiečiai, Vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva, nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė ir jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas. Grobuonys bėgdami plėšia turtą, naikina įmones, šaudo gyventojus. Tautiečiai, saugokite visuomenės ir privatų turtą. Darbininkai, organizuokite įmonių apsaugą. Valstybės tarnautojai, saugokite savo įstaigas ir neišduokite jų dokumentų bei turto. Lietuviai policininkai, savo gyvenamoje vietoje perimkite viešąjį saugumą į savo rankas."

Po to L. Prapuolenis perskaitė antrą dokumentą: "Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, Laisva ir Nepriklausoma L i e t u v a! Lietuvių tautai vadovauti pristatome sekančio sąstato Lietuvos Laikinąją Vyriausybę: Ministras pirmininkas – plk. Kazys Škirpa, Krašto apsaugos ministras – gen. Stasys Raštikis, Užsienio reikalų ministras – Rapolas Skipitis, Vidaus reikalų ministras – Vladas Nasevičius, Švietimo ministras – prof. Juozas Ambrazevičius, Žemės ūkio ministras – prof. Balys Vitkus, Finansų ministras – Jonas Matulionis, Pramonės ministras – dr. inž. Adolfas Damušis, Prekybos ministras – Vytautas Statkus, Darbo ir soc. apsaugos ministras – dr. Juozas Pajaujis, Komunalinio ūkio ministras – inž. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Susisiekimo ministras – Jonas Masiliūnas, Valstybės kontrolierius – Jonas Vainauskas. Tegyvuoja Laisva ir Nepriklausoma Lietuva! Viskas Lietuvai! Lietuvių aktyvistų frontas" Tai buvo tokia pati Vyriausybės sudėtis, kaip buvo numatyta balandžio 22 d. Vilniaus ir Kauno štabų atstovų pasitarime, išskyrus tai, jog V. Bulvičius pakeistas S. Raštikiu.

Po to prie mikrofono stojo A. Damušis, kuris pakartojo pranešimą vokiškai, o po jo - Z. Ivinskis prancūziškai. Po kalbų buvo sugrotas Lietuvos himnas, o po jo - Kipro Petrausko "Saulelė raudona". Tai buvo sutartas ženklas sukilti.

Sukilimo eiga

Per radiją paskelbus apie Nepriklausomybės atsatymą, ginkluoti Kauno aktyvistų daliniai ėmėsi užimti ginklų sandėlius. Greitosios pagalbos mašinomis ginklai buvo išvežioti į svarbiuosius punktus. Tuo pačiu metu sukilo sovietų kontrolėje buvę lietuvių kariuomenės daliniai. Kaune aktyvistų daliniai ėmėsi Panemunės, Geležinkelio ir Aleksoto tiltų kontrolės, siekiant juos apsaugoti nuo išsprogdinimo. Tačiau to išvengti nepavyko. Tačiau tai išgelbėjo Kauną nuo sunaikinimo, nes iš Suvalkijos bėganti kariuomenė buvo priversta aplenkti Kauną. Petro Vileišio vardo tiltas per Nėrį į Vilijampolę didvyriška Vyties Kryžiaus Kavalieriaus mirtimi liko išgelbėtas. Ligi pasiaukojimo pasišventęs drąsuolis užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus, bet žuvo nuo sovietų kulkosvaidžių ugnies. Kautynės virte virė visą pirmadienį ir antradienį ...

Vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną birželio 25 d., t.y. kai ne tik formaliai, bet ir faktiškai jau trečią dieną Kaune egzistavo Lietuvos Laikinoji vyriausybė.

Birželio 24 d. buvo išleistas pirmasis laikraščio „Į laisvę“ numeris. Jame buvo išspausdinta per radiją paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, pavadinita „Atstatoma laisva Lietuva“. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Tame pat laikraščio numeryje buvo pristatytas Laikinoji Vyriausybė sąrašas, kurios sudėtis buvo birželio 23 d. paskelbta per Kauno radiją.

Sukilimo metu žuvo daugiau kaip 2000 sukilėlių (tiek, kiek krito savanorių Nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais). Pirmoji Trispalvė Kaune buvo iškelta 1941 m. birželio 23 d. 12 val. Karo muziejaus sodelio bokšte. Vilniuje pirmoji Trispalvė buvo iškelta 1941 m.birželio 23 d. 16 val. prie Vilniaus universiteto Centrinių rūmų. Gedimino pilies bokšte Trispalvė iškelta birželio 23 d. vakare. Tvarkai Vilniuje palaikyti birželio 24 d. buvo sudarytas Vilniaus komitetas. Jo pirmininkas - S. Žakevičius, vicepirmininkas – V. Jurgutis. Burmistras - A. Krutulis, „Naujoji Lietuva“ redaktorius – R. Mackonis.

Vokiečių reakcija į LLV paskelbimą

LLV paskelbimas Reicho politinę vadovybę užklupo nepasiruošus tokiam politiniam lietuvių pogrindžio žingsniui. Vyriausybės paskelbimas O.K.W. (Sausumos jėgų Vyriausiosios vadovybės) taip pat buvo netikėtumas. Birželio 24 d. ankstų rytą Šiaurės armijų grupės štabe buvo gauta tokia feldmaršalo Walther‘io von Brauchitsch‘o instrukcija: „Paskelbimas Škirpos vyriausybės įvyko be vokiečių valdžios įstaigų talkininkavimo. Todėl bet koks tos Vyriausybės palaikymas vengtinas. Militarinės instancijos privalo susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į sprendimus, kurie rezervuoti vien politinės vadovybės kompetencijai. Valstybės pasekretoris Woermann‘as, telefonu atsiklaustas, Abwehr II pasiūlytą formulavimą patvirtino“.

K.Š kirpa nurodo, kad SD ir Gestapas „[...] buvo pasijutę Birželio 23 dienos sukilimo rezultatų užklupti. Todėl buvo patekę į politinę isteriką ir siūlė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės narius tuoj areštuoti, kai tik atvyks į Kauną. Dr. Peter Kleist 1950 m. išleistoje savo knygoje rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo griežtas generolo von Roques, vokiečių kariuomenės užnugario zonos viršininko Lietuvoje, pasipriešinimas. Naciai bijojo neprognozuojamų lietuvių veiksmų, todėl W. von Brauchitsch‘as birželio 26 d. Šiaurės armijų grupės vadovybei išsiuntė naują direktyvą: „Naujoji Lietuvių Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama visų tokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinį susirišimą."

Kai birželio 23 d. Berlyną pasiekė žinia, kad Lietuvoje įvyko sukilimas ir paskelbta Lietuvos Laikinoji vyriausybė - Vokietijos vyriausybė išreiškė dėl to didelį nepasitenkinimą. Į K. Škirpos prašymą leisti jam vykti į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei ir leisti veikti Lietuvos pasiuntinybei Berlyne - birželio 25 d. atėjo atsakymas kad užsienių reikalų ministerijos patvarkymu K. Škirpai skiriamas namų areštas.

Po karo tiesioginiai Sukilimo dalyviai ir organizatoriai Kazys Škirpa, Pilypas Narutis (Žukauskas) ir Juozas Brazaitis išleido autobiografinio pobūdžio dokumentines apybraižas, skirtas Birželio sukilimui apžvelgti.

Šaltiniai

Aprašymas paruošė dr. Sigitas Jegelevičius. 2012 m. balandžio mėn.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: