Birutė Enikaitė-Gaigalienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Birutė Gaigalienė

    (Enikaitė)

    Birutė Gaigalienė.jpg

    Gimė 1931 m. gegužės 21 d.
    Pakruojo rajone, Linkuvoje
    Mirė 2016 m. spalio 1 d. (85 m.)
    Linkuvoje

    Tėvas Aleksas Enikas (1903-1958)
    Motina Marijonaa Kalkytė-Enikienė
    Sutuoktinis(-ė) Kazys Gaigalas
    Vaikai

    Sigita, Birutė Rašytojų sąjungos narė, pedagogė, literatė


    Išsilavinimas Linkuvos gimnazija
    Alma mater Klaipėdos mokytojų seminarija


    Birutė Enikaitė-Gaigalienė (1931 m. gegužės 21 d. Linkuvoje, Linkuvos vls., Šiaulių aps.– 2016 m. spalio 1 d. Linkuvoje) – pedagogė, literatė.


    Gyvenimo kelias

    Aleksas Enikas (1903-1958)
    Aleksas ir Marijona (Kalkytė) Enikai 1923 m.

    Tėvas Aleksas Enikas (1903-1958), kilęs iš Palinkuvės k., Linkuvos vls. ir jo žmona Marijona Kalkytė-Enikienė buvo Šaulių sąjungos nariai. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. 1944 m. įstojo į gen. P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Ankstyvą rytą dalinys buvo apsuptas, kas dešimtas sušaudytas, o kiti atsidūrė Štutgarte, kur apmokė priešlėktuvinei gynybai. Vėliau pateko į Prancūzų nelaisvę. Perduodant anglams, daug žuvo kelyje. Buvo pasiūlyta likti čia arba grįžti į Lietuvą. A. Enikas pasirinko tėvynę. 1945 m. išlipus iš traukinio Linkuvos stotyje, patikrinti dokumentai. Jie buvo parašyti anglų kalba, Aleksas buvo palaikytas šnipu. Išvežė į Šiaulių kalėjimą. Po kelių metų atsiuntė laišką iš Komijos – buvo gavęs 20 m. už tėvynės išdavimą. Po 10 metų buvo paleistas kaip invalidas. 1958 m. vasario 4 d. mirė. Palaidotas Linkuvos kapinėse.

    Sutuoktinis Kazys Gaigalas, baigęs Linkuvos gimnaziją vien penketais, gavo charakteristiką su įrašu „buožės sūnus“. Jam kelias į mokslą buvo uždarytas. Įsidarbino Dvariukų pradinėje mokykloje. 1948-1949 m. mokyklos vedėju paskirtas linkuvis Kazys Gaigalas (1928 m.) būsimasis biologas – zoologas. K.Gaigalas buvo suimtas mokykloje 1948 m. balandžio 21 dieną. Vaikai su ašaromis išlydėjo jaunąjį mokytoją į nežinią.Jis galėjo išvengti tremties, bet Kazys išvažiavo drauge su tėvais ir broliais.

    Sibire dirbo statyboje, tik po poros metų pavyko išvažiuoti į Irkutską mokytis. Sunkiai vargdamas ir vos pragyvendamas, baigė Irkutsko universiteto biologijos fakultetą raudonu diplomu.

    Pas Kazį iš Lietuvos atvažiavo jo pirmoji meilė – Birutė, jie vedė, pagal paskyrimą išvyko dirbti į Novosibirską. Po Stalino mirties abu grįžo į Lietuvą. Lietuvoje į aspirantūrą nepriėmė, teko vykti į Leningradą. Prieš kelerius metus jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.


    Birutė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė (1998). Išleido eilėraščių knygas Vasaros tiltai (1988), Rudens šviesa (1999), Būtasis laikas (2001), Žemės šiluma (2003), Skomantų legenda (2004), Giedra (2006), Atminties turtas (2008), Skambanti tyla (2011).

    „Ne paukštis gieda – motina rauda“

    ... Birutė Gaigalienė vartė savo eilėraščių knygos „Per samanotus akmenis“ lapus, prisimintina savo paauglystės, jaunystės, kai lietuviai buvo tremiami į Sibiro platybes, metus. Pirmas vežimas buvo netikėtas. Į didžiulę pievą suvežė daugybę žmonių. Jos atmintyje išliko vaizdas: didžiulėje pievoje daugybė žmonių sėdi ant ryšulių su asmeniniais daiktais. Pieva, maišai, žmonės...

    Kai juos suvarė į vagonus nutįso ilga vagonų gyvatė. Į vagonus sugrūdo moteris su vaikais, senelius, kurie mirė uždaryti be lašo vandens kaip didžiausi nusikaltėliai. Buvo uždarytas ir vienas jos kaimynas su šeima, sergančiu vaiku. Dešimtmetė Birutė bandė paprašyti sergančiam vaikui pieno. Mažo ūgio kareivis siauromis akimis, nutįsusių iki žemės šautuvu taip spyrė, kad tą smūgį prisimena iki šiol...

    Vėliau į tremtį pakliuvo ir jos tėvai, abu – Lietuvos šauliai, jos draugas, vėliau tapęs vyru Kazys Gaigalas. Su juo susirašinėjo laiškais, o vėliau, pajutusi nesanti reikalinga tuometinei Lietuvai ir pati išvyko pas jį. Tik išvyko ne tremiama, o su pasu kišenėje, savo noru.

    Birutė Gaigalienė gerai pažino tremtinių gyvenimą. Sakė, kad tremtyje buvusius lietuvius palaikė didžiulis tėvynės ilgesys. Klausydami paukščių čiulbėjimo jie sakydavo:„Ne paukštis gieda – motina rauda“.


    Užrašė L.Putriuvienė, 2015-06-16

    Apie save

    Birutė Enikaitė-Gaigalienė

    Kiek prisimenu iš vaikystės, su tėčiu buvome labai geri draugai. Mamos gailestinga, auksinė širdis ir tvirtas charakteris. Tuos sunkius metus, tėvui būnant kalėjime, tiek vargo iškentėti ne kiekvienas sugebėtų: alkana ir basa paskutinį kąsnį nešė man. Bet to jau nebeužteko, nes susirgau sunkios formos avitaminoze. Nugaroje atsivėrė žaizdos. Kai nebeiškentusi mama nuėjo prašyti menkiausio valdiško darbo, pasakė, kad „seniai mudviem buvo laikas padvėsi!“ užaugau. Mokytojavau kuo toliau nuo savo krašto – Skuodas, Plungė, Švėkšna. Neakivaizdžiai mokiausi Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Bet ir čia mokslo metų gale švietimo skyriaus prašydavo rašyti pareiškimą iškelti kitur...

    1954 m. išvykau į Sibirą pas gimnazijos laikų draugą Kazį Gaigalą, kuris Irkutske baigė universitetą. Apsivedėme. kurį laiką dirbau Novosibirsko priešmaliarinėje stotyje laborante. Tada jau gyvenome Novosibirske, kur gimė pirmoji duktė Sigita. Antroji gimė jau Lietuvoje. Auginau dukteris ir kurį laiką šeimininkavau namie. Kai mažoji Birutė išėjo į mokyklą pradėjau dirbti Rusnės miesto bibliotekoje, vėliau daug metų Rusnės internatinėje mokykloje.

    Užaugusi žydinčių pievų krašte, taip ir nepripratau pamaryje, kur pikti rudenio vėjai ir visur aplink kaip akvariume, vanduo. Jau gimnazijoje mėgau rašyti eiles, taip ir sekė jos mane visą gyvenimą. Po nepriklausomybės atkūrimo išleidau pirmą autorinę eilėraščių knygą. Iki 2004 m. išleistos penkios autorinės ir esu dešimties poezijos knygų bendraautorė. Kaimo rašytojų sąjungos narė. Gaila, kad mama ir tėtis nepasidžiaugė mano knygomis, nei laisvai plevėsuojančia trispalve.

    Po tremties

    Į Rusnės salą Pakruojo rajone, Linkuvoje, 1931 metų gegužės 21 dieną gimusią Birutę Enikaitę – Gaigalienę, su vyru Kazimieru, 1957 metų pavasarį likimas atvedė grįžusius iš tremties Sibire. Po keletos metų mokytojavimo Žemaitijos mokyklose ten pas ištremtą gimnazijos laikų draugą Kazimierą Gaigalą Birutė išvažiavo savo noru. Tuos laikus Birutė minėjo gan šviesiai, nes juos supo daug gerų žmonių. O ir patys būdami draugiški, labai nesunkiai Novosibirske pritapo.

    Biologijos mokslus Irkutske baigusiam ir iš tremties grįžusiam Kazimierui Gaigalui Lietuvoje darbo gauti nebuvo lengva. Draugų padedamas jis pradžioje įsidarbino Rusnėje gamtosaugos inspektoriumi. Birutė pradėjo dirbti Šyškrantės pieno punkto supirkėja. Vėliau darbavosi miestelio bibliotekoje. Po 13 metų perėjo į tuometinę Rusnės internatinės mokyklos biblioteką, kurioje išdirbo 24 metus.

    Prasidėjus Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžiui įsijungė į jį. O kartu su bendraminčiais rusniškiais įkūrė tremtinių ir politinių kalinių chorą. Ne vienos dainos žodžius jam yra parašiusi Birutė Gaigalienė.

    Ji ne tik rašė puikius eilėraščius, bet ir buvo nuostabi pasakotoja. Dažna jos knyga baigdavosi eiliuotu Lietuvos istorijos pasakojimu. Atskirą knygą B.Gaigalienė išleido apie Skomantų piliakalnį. Ne kartą čia lankiusis ji eiliuotai aprašė šios vietos legendą. Ir kaip pati ne vienam ji yra sakiusi, kad „gal čia kada ankstesniame gyvenime esu buvusi, nes labai gerai čia jaučiuosi“


    Prisimena draugai

    Gimė Pakruojo r. Linkuvoje. 1957 m. grįžo iš tremties Sibire, Novosibirske. Ištekėjusi už to paties likimo Kazimiero Gaigalo apsigyveno Rusnėje.

    Birute Enikaitė-Gaigalienė

    Daugelis ją žinojo kaip ilgametę Rusnės specialiosios mokyklos bibliotekininkė, Rusnės buvusių tremtinių grupelės, tremtinių ansamblio vieną iš vadovių. Išėjusi į užtarnautą poilsį Birutė savo mintis ir jausmus skyrė poezijai. Jos eilėraščiai sudėti ne tik 9 devynias knygas, bet labai dažnai skambėjo įvairių buvusių tremtinių renginių metu. Ne vienas Birutės eilėraščių buvo skirtas Rusnės salai, jos savitam gamtos grožiui aprašyti, tad jos kūryba buvo mėgstama ir skaitovų, ir dainininkų – jos eilėmis sukurta nemažai dainų. Prasidėjus atgimimui įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Kartu su bendraminčiais rusniškiais įkūrė buvusių tremtinių ir politinių kalinių ansamblį. Paskutinėje knygelėje „Per samanotus akmenis“ daug šviesiai liūdnų prisiminimų apie prašuoliavusią jaunystę, tremtį, skubantį laiką.

    Ją pažinojusių žmonių širdyse ji išliks kaip jautrus, savo kraštą mylintis žmogus.

    Palaidota Linkuvos kapinėse.

    LPKTS Šilutės filialas

    Nuotraukos


    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+10901-550=10351 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+36-0=36 wiki spaudos ženklai).