Birutė Fedaravičienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Birutė Fedaravičienė (Verkelytė, g. 1915 m. kovo 4 d. Švenčionyse) – kultūrologė, muziejininkė, aktyvi visuomenės veikėja, lietuvybės Pietryčių Lietuvoje puoselėtoja ir gynėja, žydų karo metu gelbėtoja, viena iš Knygnešių ir „Vilnijos“ draugijų steigėjų bei viena iš Lietuvos skautų sąjungos ir Lietuvai pagražinti draugijos atkūrėjų.

Turinys

Kilmė ir šeima

TėvaiPranas Verkelis (...-1918), iki kariuomenės dirbo kaimo daraktoriumi. 1914 m. pašauktas į carinę kariuomenę. Už agitaciją tarnavusius lietuvius sugrąžinti į Lietuvą, 1918 m. Sankt Peterburge jis buvo sušaudytas; — Antanina Verkelienė (Kisielytė, ...), kilusi iš bajorų giminės. Mokėjo keletą kalbų, buvo aktyvi visuomenininkė, lietuviškų dainų skleidėja ir propaguotoja.

Sutuoktinis — Petras Fedaravičius (g. ... - 1968 m.), gydytojas.
Vaikai — Aušra Fedaravičiutė (g. 1941), išsilavinimas, profesija; — Dalia Fedaravičiutė (g. 1943), išsilavinimas, profesija; — Vytautas Fedaravičius (g. 1949), išsilavinimas, profesija.

Vaikystės metai

Birutė Verkelytė gimė ir augo carinės Rusijos, o vėliau pilsudskinės Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Tėvai ir giminės buvo aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. Birutės senelis Pranas Verkelis vyresnysis buvo garsus to meto knygnešys.

Mokslo ir studijų metai

19211924 m. Birutė Verkelytė lankė „Ryto“ švietimo draugijos įsteigtą Palūšės lietuvišką pradinę mokyklą, o 19241925 m. Vilniuje – pradinės mokyklos „Žiburėlis“ trečiąjį skyrių (3 klasę).

Baigusi pradinę mokyklą, 19251933 m. mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Šioje gimnazijoje Birutė aktyviai įsitraukė į „Folkloro“, „Atžalos“ draugijų veiklą, lankė dramos būrelį (vėliau jis tapo „Vaidilos“ teatru), dainavo gimnazijos chore. Be to, lankė meno pažinimo „Mildos“ kuopą, kur susipažino su talentingo Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio gyvenimu ir kūryba.

1926 m. buvo priimta į Prano Žižmaro atkurtą Vilniaus lietuvių skautų Gedimino draugovę. Tais pačiais metais, dalyvaujant garbės skautui Jonui Basanavičiui, Birutė davė skautės įžadus. Be įvairių kitų skautės priedermių kartu su kitais skautais ji prižiūrėjo senose Rasų kapinėse palaidotų Povilo Višinskio, Emilijos Vileikienės, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir šalimais gulinčių Lietuvos kareivėlių kapus.

J. Basanavičiaus paskatinta Birutė rinko istorinę ir folklorinę medžiagą. Keliaudama po Vilniaus kraštą gerai susipažino su jo žmonėmis, jų vargais ir rūpesčiais ir kiek galėdama stengėsi jiems padėti.

19331935 m. mokėsi Stepono Batoro (dabar Vilniaus universitetas) universitete, tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms jo nebaigė.

Susidomėjusi politiniais mokslais 19351939 m. Birutė Verkelytė studijavo aukštojoje Politinių mokslų mokykloje. Studijų metais priklausė Vilniaus lietuvių studentų sąjungai, dalyvavo net keliuose choruose (studentų, Šv. Mikalojaus, bendrame Vilniaus lietuvių chore „Varpas“). Už lietuviškų dainų propagavimą lenkų okupuotame Vilniaus krašte okupacinės valdžios ne kartą buvo bausta piniginėmis baudomis.

Darbo ir veiklos patirtis

Diplomatinėje tarnyboje

1939 m. vasarą baigusi politinius mokslus Birutė Verkelytė įsidarbino ką tik Vilniuje atidarytame Lietuvos Generaliniame konsulate. Jis buvo įkurdintas Vokietijai užpuolus Lenkiją.

Tūkstančiams pabėgėlių užplūdus Lietuvą jaunos diplomatės Birutės pečius užgriuvo sunki darbo ir atsakomybės našta. Jai teko dirbti ir sekretorės, ir mašininkės, ir scenografės darbus. Per jos rankas perėjo tūkstančiai lenkų ir žydų tautybės žmonių. Generalinį konsulatą užplūdo daugybė karo pabėgėlių, kariškių, politikų, mokslininkų, žymių visuomenės veikėjų, verslininkų, paprastų žmonių. Visiems reikėjo tranzito vizų į Lietuvą bei per Lietuvą keliauti į kitas šalis. Nors ir dirbdama labai sunkiomis sąlygomis, bet į prašančiųjų norus visada atsižvelgdavo.

Konsulas dr. Antanas Trimakas 1939 m. gruodžio 15 d. parašytu pažymėjimu patvirtino: „kad nors dėl ypatingų aplinkybių ir interesantų gausumo konsulatui teko dirbti ekstremaliomis sąlygomis, Birutė Verkelytė parodė daug energijos, sąžiningumo ir ypatingo sumanumo savo darbe. Be to, ji dėl savo kantrumo ir taktiškumo buvo interesantų aukštai vertinama...“.

Apie B. Verkelytės darbą Generaliniame konsulate ir to meto įvykius Vilniuje 2010 m. yra sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje 1939 metais“. Iš daugybės šiame vienos valandos dokumentiniame filme B. Verkelytės-Fedaravičienės minimų faktų apie padėtį Vilniuje, labai intriguojantis šis. Šiame filme ji kalba, kad dabar didžiausias nuopelnas gelbėjant žydus nuo sunaikinimo priskiriamas tuo metu Kaune dirbusiam japonų konsului Chiunė Sugiharai, kuris išdavinėjo vizas pabėgėliams iš Lenkijos, kitų šalių, kad jie galėtų išvykti į pageidaujamas šalis.

Tačiau oficialūs asmenys nežino arba nenori žinoti, o informacinės priemonės tyli apie tai, kad į Lietuvą tie žmonės pakliuvo tik gavę Generalinio konsulato vizas Vilniuje, kurias išdavė B. Verkelytė ir A. Trimakas. Todėl konsulato darbuotojai turi susilaukti tokio pat įvertinimo kaip ir Ch. Sugihara.

Konsulate B. Verkelytė dirbo iki 1940 m. birželio 30 d. ir, jeigu ne karai, kitos negandos, jos gyvenimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Tikriausiai Nepriklausomoje Lietuvoje ji būtų buvusi puiki politikė ir diplomatė.

Gyvenimo verpetuose

Deja, prasidėjo sovietinė okupacija. Dėl savo įsitikinimų ji nenorėjo siekti karjeros ir tarnauti okupacinei sovietų valdžiai ir liko ištikima savo idealams. Tais pačiais metais Birutė grįžo į Kauną. Čia ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus, susilaukė trijų vaikų ir kurį laiką rūpinosi savo šeima ir artimaisiais.

Vokietijai okupavus Lietuvą okupacinė valdžia pradėjo rinkti žydų tautybės žmones sušaudymui. Nors ir labai rizikuodami savo ir šeimos gyvybėmis, sutuoktiniams Birutei ir Petrui Fedaravičiams keletą žydų šeimų ir pavienių asmenų pavyko paslėpti ir išgelbėti. Išgelbėtų asmenų bei jų giminaičių dėmesį ir dėkingumą Birutė jaučia ir dabar. Deja, jos vyras buvo įskųstas ir pasodintas į kalėjimą.

Po karo Birutė kurį laiką dirbo Raudonojo Kryžiaus draugijoje, kur rūpinosi skurstančiomis šeimomis, našlaičiais.

19481971 m. skirtingu laikotarpiu ji dirbo kultūrinį-švietėjišką darbą su studentais tuometiniuose Kauno politechnikos, Mokslų akademijos Statybos ir architektūros ir Kūno kultūros institutuose. Pastarajame 1960–1971 m. dirbo bibliotekos vedėja.

Išėjusi į pensiją 19731996 m. dirbo Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Liaudies meno skyriuje. Laisvu nuo tiesioginio darbo metu ji turėjo progos išsamiai susipažinti su genialaus menininko M. K. Čiurlionio palikimu. Čia gimė sumanymas parašyti apie jį knygą, kuri tikroviškiau atspindėtų genialaus menininko gyvenimą ir kūrybą. Būsimai knygai (albumui) ji atrinko publikavimui paveikslus, laiškų, literatūros kūrinių ir amžininkų atsiminimų ištraukas, parengė paveikslų katalogą ir jų eksponavimo istoriją. Be to, jos ilgamečio triūso dėka atstatyti pirminiai paveikslų pavadinimai ir maksimaliai patikslintos kūrinių sukūrimo datos. Leidinys „M. K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys“ knygynuose pasirodė 1997 metais. Išleisti du knygos (albumo) variantai – populiarusis (216 p.) bei akademinis (280 p.) su paveikslų katalogu ir rodyklėmis devyniomis kalbomis: lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, lenkų, italų, ispanų ir japonų.

Visuomeninė veikla

Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimas yra unikalus, nes 75 metus jai teko gyventi okupacinėmis sąlygomis. Tačiau tėvų ir protėvių įskiepytas atsparumas priešintis pavergėjams padėjo jai išlikti „neokupuotai“ savo dvasia. Jos idealizmas, kilniadvasingumas, begalinis pasiaukojimas ir ryžtas daryti gerus darbus žmonėms ir Tėvynei Lietuvai imponuoja, kelia susižavėjimą ir kartu įpareigoja.

Reikšminga ir turtinga Birutės patirtis gaivinant ir išlaikant lietuvybę okupacinėmis sąlygomis Vilnijos krašte. Ši patirtis kūrybiškai buvo pritaikyta ir sovietmečiu Rytų Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse už dabartinės Lietuvos sienų Gudijoje (Apso, Gervėčių, Pelesos, Vydžių ir kituose vietinių lietuvių gyvenamuose kraštuose). Į šį kilnų darbą Birutė sugebėjo įtraukti ne tik minėtų kraštų šviesuomenę, bet ir Lietuvos patriotiškai nusiteikusius žmones. Iš tuometinės valdžios reikalauta, kad lietuvaičių mokymas bei bažnyčioje pamaldos vyktų lietuvių kalba. Bendro atkaklaus darbo dėka, nors ir labai pavėluotai, buvo pasiekta, kad Gervėčių ir Pelesos krašte veiktų lietuviškos mokyklos, o pamaldos bažnyčiose vyktų ir lietuvių kalba. Šių kraštų žmonės bei išeivija yra susibūrę į tarptautinį Gervėčių klubą (jos garbės narė yra Birutė Fedaravičienė), o susietų su šiais kraštais žmonių gyvenimas atsispindi nuo 1993 m. leidžiamame mėnraštyje „Lietuvių godos“.

Ypač ryškų pėdsaką savo visuomeninėje veikloje Birutė paliko Sąjūdžio bei Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos metais. Ji dėjo daug pastangų, kad Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus teritorijoje būtų atstatyti sovietmečiu sunaikinti Nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simboliai: paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir „Knygnešių sienelė“.

B. Fedaravičienės iniciatyva buvo atkurtas Knygnešių draugijos Kauno skyrius. Knygnešių draugijos žmonių pastangomis J. Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose knygnešių įamžinimui buvo pasodinta ąžuolų giraitė. Jos iniciatyva ir pastangomis, talkinant miesto valdžiai, 1994 m. buvo paminėtos Spaudos draudimo 130 metų ir Spaudos atgavimo 90 metų sukaktys.

Atgimimo apyaušryje, 1988 m. B. Fedaravičienė buvo viena iš „Vilnijos“ draugijos steigėjų Vilniuje bei šios draugijos skyriaus Kaune. Ši draugija rūpinasi lietuvybės išlikimo klausimais Pietryčių Lietuvoje ir ypač Vilniaus krašte. Ji yra „Švenčionių“ klubo steigėja ir narė nuo pirmos jo įkūrimo dienos.

Glaudūs ryšiai B. Fedaravičienę sieja su Lietuvai pagražinti draugija (LPD). Būtent ji Užsienio reikalų ministerijos archyvuose surado tarpukariu veikusios LPD rašytojo J. Tumo-Vaižganto rašytus įstatus. Pagal juos bei kitus rastus dokumentus 1995 m. ir buvo atkurta ši, dabar sėkmingai veikianti draugija, kurios skyriai veikia visoje Lietuvoje.

B. Fedaravičienė aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos skautų sąjungą (atkurta 1989 m.). Jos, šios organizacijos Garbės narės, darbo patirtis, naudingi patarimai tobulinant organizacijos darbą reikalingi ir dabar. B. Fedaravičienė, kiek leidžia sveikata, palaiko ryšius su Vilniuje įsikūrusiais M. K. Čiurlionio namais. Nuo atkūrimo dienos (2004 metų) glaudžiai bendradarbiauja su lietuvių švietimo draugija „Rytas“.

Aktyvaus, pilietiško gyvenimo sampratą ji stengėsi perduoti ir aplinkiniams. Jos turtinga patirtis, išmintingi patarimai priversdavo įsiklausyti ir paprastus piliečius ir garbius mokslo vyrus. Todėl ją nuolat supo platus bendraminčių ratas, nes kartu pradėtą darbą ji stengėsi padaryti iki galo. Jai pritariant ir patariant atgimstančioje Lietuvoje susikūrė daug sąjūdžių, draugijų, klubų, kurie subūrė daug veiklių, pažangiai mąstančių žmonių ir tapo Tėvynės meilės ir patriotiškumo ugdymo mokykla.

Be anksčiau išvardintų visuomeninių organizacijų, kurios jos dėka buvo įkurtos arba atgaivintos, Birutė priklauso vilniečių Ainių klubui. Šis istoriškai susiklostęs ir prigijęs pavadinimas taikomas lietuviams, 1920–1939 metais gyvenusiems Vilniuje ir Vilniaus krašte, patyrusiems Lenkijos skriaudas, kovojusiems už lietuvių tautinės savimonės, kultūros ir kalbos išsaugojimą.

Visur, kur dirbo Birutė Fedaravičienė, paliko gilų pėdsaką ją pažinojusių žmonių širdyse ir mintyse. Nors ir būdama garbingo amžiaus mūsų motulė Birutė (taip ją daugelis vadina) turi puikią atmintį, unikalią intuiciją. Todėl ji gali dalintis ne tik patirtais išgyvenimais, išsamiai ir išraiškingai pasakoti apie Vasario 16-osios Lietuvos (taip ji vadina tarpukario Lietuvą) reikšmingus įvykius, garsius žmones, bet ir dalintis savo požiūriu į tai, kas vyksta dabar, ir prognozuoti ateitį. Tokie Žmonės yra mūsų aukso fondas kuriant pilietinę Lietuvos visuomenę bei klestinčią Lietuvą.

Įvertinimai

  • 1995 m. Už nuopelnus Lietuvai Birutė Verkelytė-Fedaravičienė apdovanota LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
  • 2003 m. Minint Lietuvos žydų genocido dieną už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žmones Birutė Fedaravičienė ir jos vyras Petras Fedaravičius (po mirties) apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.
  • 2010 m. Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dvidešimtmečio proga B. Fedaravičienė apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“.
  • 2010 m. Už reikšmingas pilietines iniciatyvas aktyvinant Lietuvos visuomenę B. Fedaravičienė apdovanota medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
  • 2014 m. Už nuopelnus lietuvių Tautai ir Valstybei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu, žydų gelbėtoja B. Fedaravičienė yra pripažinta Neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve ir išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas.
  • 2015 m. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje ilgametė aktyvi Lietuvos valstybingumo Nepriklausomybės siekio ir Pietryčių Lietuvos regiono puoselėtoja Birutė Fedaravičienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Bibliografija

  • Su Lietuva širdy. Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimas ir veikla. Parengė Jonas Rinkevičius. - Vilnius: Homo liber, 2015. - _ p.
  • Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Istoriją kuria žmonės... II dalis. - Kaunas: VšĮ Leidybos idėjų centras, 2015. - 1124–1125 p.

Šaltiniai

1. Jonas Dagilis. Sviliai – knygnešių gimtinė. Biržų žinios. 1991 m. kovo 16 d. (Apie Birutės Verkelytės-Fedaravičienės senelį knygnešį Praną Verkelį).

2. Jūratė Dručkienė. Kelionė į Lebiodką, Pavalakį ir Pelesą. Kauno laikas. 1992 m. gruodžio 3 d. Nr. 236 (522).

3. Bernardas Šaknys. Užgavėnės Girių kaime. Lietuvių godos. 1995 m. kovas. Nr. 3 (16).

4. Birutė Fedaravičienė. 1939 metais lenkams ir žydams Lietuva tapo gelbėjimosi viltimi. Lietuvos rytas. 1995 m. lapkričio 30 d. Nr. 281. B. / Fedaravičienės liudijimus ir prisiminimus spaudai parengė „Lietuvos ryto“ žurnalistė Vida Savičiūnaitė.

5. Meilė Matulionytė-Bubelienė. Skleidusi lietuvybę. XXI amžius. 2003 m. birželio 4 d. Nr. 43 (1147).

6. Kazys Blaževičius. Iš knygnešių sienelės istorijos. XXI amžius. 2004 m. kovo 10 d. Nr. 20 (1223).

7. Jonas Rinkevičius. Mylėjo mus kaip motina. Lietuvių godos. 2005 m. kovas. Nr. 3 (138).

8. Rimantas Varnauskas. Viskas parduodama. Net M. K. Čiurlionis. Lietuvos žinios. 2008.04.14. Nr. 83 (12 015).

9. Marija Šaknienė. Birutės jubiliejus. Lietuvių godos. 2010 m. kovas. Nr. 3 (198).

10. Įvertino Birutės Fedaravičienės darbą. XXI amžius. 2010 gruodžio 22 d. Nr. 93 (1878).

11. Birutės Verkelytės-Fedaravičienės kalba. Voruta. 2011.01.05. (MHTML interneto dokumentas).

12. Marija Šaknienė. Birutė Fedaravičienė: „Basanavičiui kapą supylėme rankomis...“. Lietuvių godos. 2012 m. vasaris. Nr. 2 (228).

13. Lietuvai pagražinti draugija. Tėvynės, meilės ir grožio keliu. Sudarytojai Juozas Dingelis ir Vytautas Ylevičius. Vilniaus Pedagoginis universitetas, 2006.

14. Algimantas Masaitis. Marijampolio vaikai. Vilnius: Homo liber, 2007.

15. Vygandas Čaplikas. Atgimimo ąžuolynas – mūsų tautinės bendruomenės žygdarbis. Varpas. 2008 m. vasaris. Nr. 2 (60), p. 1–4.

16. Jeronimas Cicėnas. Vilnius tarp audrų. Vilnius: Homo liber, 2010.

17. Alfas Pakėnas. Atėjusi iš šviesos genties. Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2010.

18. Benjaminas Žylys. Einanti šviesos keliu. XXI amžius. 2010 m. birželio 3 d. Nr. 3 (35). Priedas „Sidabrinė gija“.

19. Pranas Bieliauskas. Dienoraštis. 1920–1957. Vilnius: Homo liber, 2012.

20. Sandra Grigaravičiūtė. Lietuvos konsulato Vilniuje steigimo aplinkybės (1938–1939 m.). Lituanistica, 2011, t. 57, Nr. 3 (85), p. 262–275. Lietuvos Mokslų akademija, 2011.

21. Lidija Veličkaitė. Ąžuolų šlamėjimo 90-metis. Lietuvos Aidas. 2011.05.06. mhtml:file//E:/05.06.

22. Sandra Grigaravičiūtė. Lietuvos generalinis konsulatas Vilniuje (1939 m. rugsėjis–spalis). Lituanistica. 2013, t. 59, Nr. 3 (83), p. 158–175.

23. www.15 min.lt. Žydus ir lenkus gelbėjusiai 100-metei Birutei Fedaravičienei ordinas iš prezidentės rankų.

24. lzinios.lt/lzinios/Zmones. Jubiliejaus proga – sveikinimai ir apdovanojimai iš Prezidentės rankų.

25. kauno diena.lt. Virginija Skučaitė. Šimtametės pasakojimai – atsiminimai apie J. Basanavičių ir kovą už lietuvybę.

26. www delfi.lt. D. Grybauskaitė nudžiugino šimtametę.

27. www youtube.com/wath. Dokumentinis filmas „Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje 1939 metais“. Filmo autoriai: Gražina Mareckaitė, Juozas Sabolis, Egidijus Povilaits ir kt. 2010.


Parengė: Jonas Rinkevičius, 2015 m. lapkriio mėn..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: