Birutės draugija

Birutė – pirmasis organizuotas kultūrinis Mažosios Lietuvos lietuvių sambūris, veikęs 1885–1914 m.

Ištakos

1879 m. pabaigoje Tilžėje įsikūrusi vokiška „Lietuvių literatūros draugija” („Litauische literarische Gesellschaft”), į kurią susibūrę vokiečių mokslininkai bei kiti inteligentai užsimojo rinkti ir mokslo labui išsaugoti išnykimui pasmerktos lietuvių tautos kultūros vertybes, davė impulsą organizuotis tiesioginei kultūrinei veiklai ir Prūsų lietuviams. Sąmoningesni lietuviai ėmė suprasti, kad išsaugoti reikia ne tik tautos kultūros reliktus, bet ir pačią tautą, turinčią kurti naujas kultūros vertybes.

Vokietis poetas poliglotas Jurgis Zauerveinas per „Lietuvišką ceitungą” (1882, Nr. 12) pasiūlo steigti lietuvišką draugiją, kuri pasirūpintų šventadieninėmis lietuviškomis mokyklomis, neleistų nutausti jaunajai kartai. Tame pat laikraštyje šį pasiūlymą koreguoja veikėjai iš Didžiosios Lietuvos – J. Basanavičius ir J. Šliūpas, pasisakydami, jog steigtina draugija, panaši į vokiškąją „Lietuvių literatūros draugiją”, į kurią susiburtų Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių inteligentija, dvasinio tautos gyvumo puoselėtoja.

Po ilgesnių diskusijų „Lietuviškoje ceitungoje” (1882, Nr. 12, 15, 17, 31, 32, 33, 36) susikristalizavo "Lietuvių mokslo draugija" projektas, bet dėl organizacinių bei finansinių sunkumų jis taip ir liko neįgyvendintas. Tokia draugija įsisteigė vėliau Vilniuje 1907 m.

Įkūrimas

Sekdami buvusia įdėja keturi jaunuoliai – Martynas Jankus iš Bitėnų, pas jį gyvenęs gimnazijos nebaigęs Jurgis Mikšas ir Tilžėje gyvenę Ernestas Vejeris bei Kristupas Voska – 1885 m. vasario 15 d. paskelbė įsteigę Birutės kultūrinę Prūsų lietuvių draugiją, kuri pagal priimtus įstatus įsipareigojanti stengtis užkirsti kelią tautiečių germanizavimui. Tuo tikslu ji leisianti lietuviškas knygas, rengsianti lietuvių susirinkimus ir paskaitas, juose kelsianti gimtosios kalbos svarbą, nušviesianti Lietuvos praeitį, supažindinsianti su lietuvių literatūra bei tautosaka, kaupsianti lituanistinius leidinius, lietuvių tautosaką, etnografinę, archeologinę medžiagą, rengsianti šventes, koncertus, vaidinimus.

Veikla

Į savo aktyvią veiklą draugija įtraukė prūsų lietuvius. Pirmaisiais keleriais savo gyvavimo metais Birutės draugija subūrusi keliasdešimt narių daugiausia veikė rengdama viešus susirinkimus su pranešimais apie esamą lietuvių padėtį, apie germanizacijos politiką, apie būdus jai priešintis, apie Lietuvos praeitį, apie savo tautos sukurtus kultūros lobius ir pan. Šioje veikloje ypač gražiai pasireiškė J. Zauerveinas, kurio kalbos būdavo sutinkamos su didžiuliu susidomėjimu. Į įvairiose Prūsų Lietuvos vietovėse rengiamus „Birutės” susirinkimus susieidavo kartais net po kelis šimtus žmonių.

Draugija kaupė biblioteką, turėjo scenos mėgėjų būrelį, leido spaudinius visuomenės švietimui. 14 knygų, išspausdintų lotynų raidynu platinta Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Draugija leido poezijos almanachus „Birutės dainos“ (1886 m.), „Birutės garsai“ (1910, 1914 m.). 1886–1887 m. materialiai šelpė laikraštį „Garsas“. Birutės draugijos veikėjai J. Mikšas, M. Jankus, V. Bruožis daug pasidarbavo padėdami J. Basanavičiui leisti „Aušrą”.

Tačiau draugijai nesugebėjo įkurti J. Zauerveino siūlomų šventadieninių mokyklų. Po metų kitų ši draugija susilpnėjo.

Naujos formos

Birutės draugijos veiklą atgaivino 1895 m. vasario 17 d. Tilžėje įvykusi dešimtmečio jubiliejaus šventė, padėjusi atsirasti naujai Prūsų lietuvių kultūrinio veikimo formai, naujai kultūrinei tradicijai, kurios iki tol nebuvo ir Didžiojoje Lietuvoje.

Šioje šventėje kukliomis jėgomis suvaidinusi A. Fromo-Gužučio istorinę dramą „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.” ir suorganizavusi tauragiškių dainininkų lietuvišką koncertą, „Birutė” davė pradžią teatriniam ir muzikiniam Prūsų lietuvių gyvenimui. Į šią šventę susirinko iš įvairių vietovių apie 800 klausytojų.

Vaidinimai ir lietuviškų dainų koncertai nuo tada Prūsų Lietuvoje tapo tradiciniai. 1896–1897 m. vykusių „Birutės” švenčių įspūdingiausią, meniškai stipriausią programos dalį sudarė nebe vaidinimai, o choro koncertai. Garsas apie tas šventes ėmė sklisti po visą Prūsų Lietuvą. Keletą metų rengdama „vasarines” ir „žiemines šventes, tą tradiciją tęsė pati „Birutė”, o paskui estafetę iš jos perėmė šiuo atžvilgiu pajėgesnė nauja draugija, kurios atsiradimas ir veikla yra jau tiesiogiai susiję su Vydūnu. 1895–1897 m. veikė nedidelis Vydūno vyrų choras. Vėliau Birutės šventėse dalyvaudavo Tilžės lietuvių giedotojų choras. 1909–1912 buvo suburtas naujas Birutės choras (vadovas A. Niemanas).

Vadovai

Draugijai vadovavo spaustuvininkas Jurgis Mikšas, gydytojas Vilius Bruožis, Jurgis Zauerveinas, spaustuvininkas Martynas Jankus, Dovas Zaunius, Jurgis Lapinas, Enzys Jagomastas, Kristupas Voska, Jonas Vanagaitis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui draugija veiklą nutraukė. Dalis draugijos fondų perduota Lietuvių mokslo draugijai.