Bosnijos ir Hercegovinos istorija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šiame straipsnyje aprašoma Bosnijos ir Hercegovinos istorija — nuo priešistorės iki dabartinių laikų.

Serbija-orn.png
Vakarų Balkanų istorija
Serbijos | Juodkalnijos | Bosnijos ir Hercegovinos | Kosovo
Ilyrija, Mezija
Bizantijos imperija
Serbų kunigaikštystės (župos):
Raška, Duklia, Bosnija, Zahumlje, Travunija, Paganija
Bulgarija > Bizantija
Serbijos imperija
Serbijos despotatas, Zeta, Bosnija, Humas, Kosovas
Osmanai > Austrija
Moderniosios Serbijos istorija:
Serbijos, Juodkalnijos kunigaikštystės
Serbijos, Juodkalnijos karalystės
Jugoslavijos karalystė
Jugoslavija > Serbija ir Juodkalnija
Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas
Istoriniai regionai:
Serbija, Sandžakas, Juodkalnija, Bosnija, Hercegovina, Metohija, Kosovas

Turinys

Ikislaviškasis laikotarpis

Dabartinė Bosnija buvo apgyvendinta dar nuo neolito laikų. Ankstyvajame bronzos amžiuje neolito gyventojus pakeitė karingesnės indoeuropiečių gentys, žinomos kaip ilyrai. Keltų migracija IV-III a. pr. m. e. išstūmė daugelį ilyrų genčių iš jų gyventų teritorijų, tačiau dalis jų liko ir susimaišė su keltų gentimis.[1]

Antikoje dabartinė Bosnija ir Hercegovina buvo svarbi tranzitinė šalis tarp Adrijos ir Dunojaus baseino, todėl čia gyvavo keletas prekybinių miestų. Konfliktas tarp ilyrų ir romėnų prasidėjo 229 m. pr. m. e., tačiau Romai nepavyko aneksuoti viso regiono iki 9 m. e. m. Romėniškuoju laikotarpiu lotyniškai kalbantys kolonistai kėlėsi iš visos Romos imperijos ir kūrėsi šalia ilyrų. Romos kariai buvo skatinami apsigyventi čia po karinės tarnybos.

Krikščionybė regione pasirodė ir ėmė plisti I a. pabaigoje. 337 ir 395 m. suskilus imperijai Dalmatija ir Panonija buvo priskirtos Vakarų Romos imperijai. 455 m. regioną užkariavo ostrogotai, vėliau alanai ir hunai.

Viduramžiai ir Osmanų imperija

Po slavų įsikūrimo VI-VII a. Bosnija išliko nuo Bizantijos priklausoma provincija su vietiniais kunigaikščiais. Laikinai ji buvo taip pat Bulgarijos, Serbijos ir Kroatijos karalysčių dalimi.

Raida po 1990 m.

1990-1991 m. įvykiai Slovėnijoje ir Kroatijoje (nepriklausomybės paskelbimas ir pilietinis karas) betarpiškai paveikė ir kitas Jugoslavijos respublikas. Etniniu požiūriu Bosnijos situacija buvo sudėtingiausia. Prieš 1992 m. prasidėjusį pilietinį karą čia gyveno 4,5 mln. žmonių. Bosniai-musulmonai, serbai ir kroatai buvo pasiskirstę kaip 4:3:2.

Iki 80-ųjų pabaigos Bosnija buvo politiškai konservatyvi respublika. Tačiau nauja politikų kartą po 1989 m. ir pilietinis karas Jugoslavijoje paveikė ir Bosniją. Bosniams-musulmonams siekiant kurti savo valstybę iškilo grėsmė ilgai išlaikytam balansui tarp pagrindinių etninių grupių. Tačiau pirmame svarstymų apie Jugoslavijos ateitį etape Bosnijos vadovybė išliko pasyvi ir iš principo palaikė šiek tiek labiau decentralizuotos federacijos idėją.

Padėtis aiškiai pradėjo aštrėti, kai Bosnijos vadovybė nutarė pasekti šiaurinių kaimynių pavyzdžiu ir skelbti referendumą dėl šalies nepriklausomybės. Pagrindinių Bosnijos etninių grupių aspiracijos dėl Bosnijos ateities gerokai skyrėsi. Nepriklausomybei vasario 27 d. referendume pritarė tik musulmonai ir kroatai. Serbai referendumą boikotavo ir už nepriklausomybę pasisakė tik 62 % rinkėjų.

Pilietinis karas

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Bosnijos karas.

Nekreipdama dėmesio į serbų protestus Bosnija 1992 m. kovo mėnesį pasiskelbė nepriklausoma. Netrukus po to, kai JAV ir Europos Sąjunga 1992 balandžio 6 ir 7 d. pripažino Bosniją, Jugoslavijos armija pradėjo karą serbų pusėje. Jau 1992 m. sausio 9 d. serbus atstovaujanti asamblėja paskelbė autonominę Bosnijos ir Hercegovinos Liaudies Respubliką ir pareiškė, kad Bosnijos prezidentas neatstovauja jų tarptautinėje arenoje. 1992 birželio 3 d. sekė Kroatų Valstybės Herceg-Bosna paskelbimas, kuriuo vakarinė Hercegovina buvo faktiškai nuo Bosnijos ir Hercegovinos atskirta ir prijungta prie Kroatijos. Tai reiškė visišką Bosnijos ir Hercegovinos respublikos dezintegraciją į tris dalis. 1992 m. kovo 27 d. paskelbiama Serbų Respublika Bosnija ir Hercegovina. Kiekviena iš dalių stengėsi įsitvirtinti savo teritorijoje, dėl ko kurį laiką vyko visų kova prieš visus, vėliau kroatų ir serbų prieš musulmonus, dar vėliau kroatų ir musulmonų prieš serbus. 1994 m. kovo 2 d. kroatai ir bosniai sudarė federacijos sutartį. Savo valdžią dalinės respublikos legitimuoti stengėsi ne tik oficialiais dokumentais bei sutartimis. Plačiai naudotas „argumentas“ buvo etniniai valymai. Serbų pusė dažniausiai kaltinta, kad etninius valymus, civilių žudymus, vergų darbą naudojo organizuočiausiai.

Etninius valymus tam tikra prasme skatino ir tai, kad pirmieji taikos planai rėmėsi faktine situacija, o ne prieškarinį etninį pasiskirstymą. Taip būtų galima vertinti 1993 m. gegužės mėn. paruoštą Vance-Owen planą, kuris numatė Bosnijos padalinimą į kantonus. Pagal šį planą serbams turėjo atitekti 52 % teritorijos, nors prieš karą jie tesudarė 31 % gyventojų.

Nuorodos

  1. Malcolm, Noel (1994). Bosnia A Short History. New York University Press. ISBN 0-8147-5520-8.


Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: