Bronė Lukaševičiūtė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bronė Lukaševičiūtė (lenk. Bronisława Lukaszewiczóvna 1883 m. rugsėjo 24 d. Kontkų palivarkas, Vilniaus gubernija1963 m. rugsėjo 22 d. Ščecinas) – Lietuvos ir Lenkijos tapytoja, skulptorė.

Biografija

Nuo 1901 m. mokėsi A. Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge. 1908 m. baigė pedagoginį licėjų Vilniuje. 1930-1933 m. tobulinosi Romos dailės akademijoje. 1922-1940 m. dėstė E. Ožeškovos ir J. Lelevelio gimnazijose Vilniuje. Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Poznanėje ir Ščecine.

Kūryba

Nuo 1909 m. dalyvavo dailės parodose. Individualios parodos surengtos 1925 m., 1936 m. Kaune, 1959 m., 1962 m. Ščecine.

Tapė aliejumi ir akvarele portretus, peizažus, natiurmortus, religinės, buitinės ir animalistinio žanro paveikslus. Kūriniams būdinga realistinė forma, plenerinės ir koloristinės tapybos principai. Ketvirtame dešimtmetyje kūryboje sustiprėjo akademizmo tendencijos. Žymesni kūriniai: „Autoportretas“ (1913 m.), „Motinos portretas“ (1920 m.), ciklai Romos (1930 m.), Vilniaus (1934 m.) ir Ukmergės (1938 m.) motyvais. Kiti kūriniai (nedatuoti): „Trakų ežeras“, „Lietuviški kapeliai“, „Aguonos“, „Vaidilutės priėmimas“, „Gediminas“, „Verpėja“, „Piemenukas“, „Senelės laimė“, „Triušiai“. Po Antrojo pasaulinio karo kūrė skulptūras.[1]

Šaltiniai

  1. Lijana Šatavičiūtė. Bronė Lukaševičiūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 675 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: