Bronislava Garbštaitė-Buchienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bronislava Garbštaitė
(Buchienė)
Bronislava Garbštaitė - Buchienė 1974.jpg

Gimė 1956 m. liepos 18 d. (62 m.)
Pakruojo rajono Gailionių kaime

Veikla
Linkuvos gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoja.

Išsilavinimas 1974 m. Linkuvos gimnazija
Alma mater 1978 m. Šiaulių pedagoginis institutas

Bronislava Buchienė (Garbštaitė, g. 1956 m. liepos 18 d. Pakruojo rajono Gailionių kaime) – Linkuvos gimnazijos ir Tytuvėnų gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoja.

Biografija

Bronislava Garbštaitė Buchienė gimė 1956 m. liepos 18 dieną Pakruojo rajono Gailionių kaime. Tėtis beveik visą gyvenimą dirbo „Pirmyn“ (vėliau sujungtas ir tapęs „Naujuoju ūkiu“) kolūkio vyr. inžinieriumi-mechaniku, mama – to paties ūkio lauko darbininke. Turi jaunesnį brolį.

57 laida 1979 m. su Brone Buchiene Linkuvoje.

Iki mokyklos dienos buvo pakankamai laisvos, nes tėvai išeidavo į darbą, o Bronislava likdavo namie. Kai buvo pirmokė, pavasarį gimė brolis. Jį dažnai tekdavo prižiūrėti. Prisimena ir nemažai vasaros ar rudens dienų, kai mama nuo ryto ar rudenį po pamokų pasiimdavo su broliu ir eidavo ravėti kolūkio daržų, rišti linų, rauti runkelių ar dirbti kitų darbų, nes ir augindama mažą vaiką privalėjo surinkti kažkokį kiekį darbadienių. Dar būdama antrokė gan sparčiai ravėjo burokus ir rišo linus. Kartais, kai darbai būdavo toli, sunkesni ar tekdavo per dieną keisti vietas, vaikus „prižvelgdavo“ netoliese gyvenusi senelė, tėvo mama, ir jos dukra, vaikų teta.

Bronės Buchienės šeima

Kai sukako septyneri, 1963 metų rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti Pakruojo rajono Dvariūkų aštuonmetę mokyklą. Į ją eidavo pėsčiomis. Grįždavo taip pat. Puikios būdavo tos grįžimo popietės, kai pavasarį patvindavo ir vėl atslūgdavo Mūša. Galėjo pamatyti ir įdomių ledo lyčių, ir užutekiuose pasilikusių žuvų. Rudenį ir pavasarį visas kilometras pievų tarp Raudonpamūšio ir Gailionių pasidengdavo balomis. Jos užšaldavo. Tad dažną rytą ir dieną tuo slidžiu „veidrodžiu“ pasispirdama nubėgdavo į mokyklą ar paršliužinėdavo namo. Jokiu kitu metu šio atstumo neįveikdavo taip greitai... Artėjant vasarai arba ankstyvą rudenį kelias namo virsdavo gamtos pažinimo pamokomis: reikėjo apžiūrėti žydinčius augalus, pastebėti paukščius, drugelius ir vabalus, rudenį paskanauti obuolių ir kriaušių jau apleistuose buvusių sodybų soduose.

Bronė Garbštaitė-Buchienė 2016 m.
Bronė Garbštaitė-Buchienė Metų mokytoja. 2016 m.

Penktoje klasėje mokėsi gal 12 mokinių, kitos klasės irgi buvo nedidelės. Mokyklą lankė arti šimto vaikų (bent ji taip galvojo), tačiau po penktos klasės baigimo Dvariukų aštuonmetės 1968 metais nebeliko. Mokiniai išsiskirstė kas sau: vieni į Joniškėlį, kiti gal į Guostagalį, treti dar kažkur. Bronislava išėjo į Linkuvą, nes penktoje klasėje pradėjo mokytis anglų kalbos, o Joniškėlio vidurinėje (kuri yra šiek tiek arčiau gimtojo kaimo) buvo mokoma prancūzų. Iš klasiokų į Linkuvos Karolio Požėlos vidurinės mokyklos šeštą klasę nuėjo gal penki ar šeši.

1974 m. baigė Linkuvos gimnazijos L laidą. „Dabar galiu pasakyti, kad beveik nesimokiau. Jei mąstymas būtų buvęs toks, koks vėliau atsirado, manau, galėjau būti labai gera mokinė. Namie padarydavau dalį rašto darbų, kitus pabaigdavau prieš pamokas arba per pertraukas. Į mokyklą atvažiuodavome anksti, gerą valandą prieš pamokas, todėl tą laiką panaudodavau peržvelgti teorijai, parašyti pratimus, o kartais jis ir tuščiai prabėgdavo.

1974 metų pavasarį laikėme, berods, penkis egzaminus ir baigėme mokyklą. Kai įteikė atestatus, netrukus juos reikėjo vežti į tą ugdymo įstaigą, kurią pasirinkai. Man tai buvo Šiaulių pedagoginis institutas, būtent ten nutariau studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. „Kaip tariau, taip ir padariau – įstojau“. Įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto filologijos fakultetą. Po 4 metų, 1978 metais gavo rusų kalbos ir literatūros mokytojos diplomą.

Nuo 1978 m. pradėjo dirbti Linkuvos gimnazijoje rusų kalbos ir literatūros mokytoja.


Po trečio kurso ištekėjo už būsimojo pradinių klasių mokytojo Petro Bucho, o 1978 metais, pabaigę ŠPI ir gavę diplomus, turėjo rinktis, kur vyks. Garbštaitė turėjo siuntimą iš rajono, tačiau galėjo rinktis vykti ten, kur paskyrimą gaus sutuoktinis. Į institutą atvažiavo Linkuvos K. Požėlos vidurinės mokyklos direktorius Jonas Klikūnas ir pakvietė Petrą Buchą tapti karinio rengimo mokytoju (jis buvo jau atitarnavęs armijoje). Taip abu priėmė į tą pačią mokyklą. 1978 metais Bronislava nedirbo, nes rugsėjo antrą dieną pasaulį išvydo pirmagimė Eglė. Dirbti, kaip mano, pradėjo tuoj po Naujųjų 1979-ųjų, nes mokytojai Nijolei Marcinkutei reikėjo išvykti į sanatoriją, teko pavaduoti. Taip ir liko.

Linkuvoje gyveno mokyklos pusrūsyje, todėl nusprendė ieškotis kitos vietos. Jauni specialistai turėjo vienoje darbovietėje išdirbti tris metus po paskyrimo. Dėl sąlygų kreipėsi į tuometinį švietimo ministrą ir buvo perkelti kaip jauni specialistai į Kelmės rajono Tytuvėnų vidurinę mokyklą. Čia po poros metų gavo butą naujame name, gimė dar viena dukra Agnė ir sūnus Tadas. Visi Buchų vaikai suaugę. Eglė daug metų ištekėjusi, su vyru augina tris atžalas. Vyriausiam anūkui šiais (2015) metais sukaks 17 metų. Laikas bėga. Daug kas keičiasi. Kai atvyko į Tytuvėnus, mokykloje mokėsi per 1200 mokinių, dabar nebėra ir penkių šimtų. Sumažėjo klasių. Ypač pradinių, todėl Petras Buchas su pradinukais dirbo ne iki pensijos, o tik iki 2013 metų rugsėjo 1-osios, kai neteko darbo. Bronislava Buchienė tebedirba Tytuvėnų gimnazijoje.

Be pagrindinio dalyko – rusų kalbos – pedagogei yra tekę vaikus mokyti istorijos, geografijos bei gamtos ir žmogaus disciplinų. Kai labai sumažėjo rusų kalbos pamokų, o specialistų liko tiek pat, prieš aštuoniolika metų pradėjo dėstyti etiką. Reikėjo tobulėti, todėl 2001 metais įstojo į Šiaulių universiteto Humanitarinį fakultetą mokytis filosofijos ir visuomenės mokslų. 2006 metais baigė, puikiai apgynė baigiamąjį darbą, gavo edukologijos bakalauro diplomą.

Bronislava Buchienė yra rusų kalbos vyresnioji mokytoja (nuo 1997 m.) ir dorinio ugdymo (etikos) mokytoja metodininkė (nuo 2012 m.).

Dalyvauja įvairioje abiejų dalykų metodinėje veikloje. Per pastaruosius dešimt metų parašė per 170 straipsnių. Juose pasakojama apie mokyklos gyvenimą, kultūros renginius ne tik gimnazijoje, bet ir mieste, apie garbius žmones, svarstomos įvairios socialinės problemos. Straipsniai (nuo vieno iki kelių dešimčių) publikuoti portaluose www.zemaitijosgidas.lt, www.kelmesrajone.lt, www.xxiamzius.lt ir kt., savaitraščiuose „Dialogas“ (nuo 2014 metų nebeleidžiamas), „Nemunas“, „XXI amžius“, dienraštyje „Šiaulių kraštas“, jo priede „Kelmės kraštas“, rajono laikraščiuose „Bičiulis“, „Kelmiškiams“, „Valstiečių laikraštyje“, gimnazijos tinklapyje. Straipsniukų arba nuotraukų yra knygose „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“, „Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas 400 metų“, „Lietuvos miestai ir miesteliai“.

Po paskutinio pedagogų tarybos posėdžio... Būna pradžia, atlekia ir pabaiga. Dvi mokyklos. Gimtojoje – dveji metai, Tytuvėnų gimnazijoje, tapusioje absoliučiai sava – trisdešimt aštuoneri. Du trečdaliai gyvenimo, prasmingiausio ir gražiausio... Ir džiaugiuosi, ir liūdžiu! Įveikusi nedideles, bet bauginančias problemas, tikiuosi atgyti ir dar rasti daug įdomaus ir prasmingo... Ačiū visiems, ėjusiems drauge, buvusiems šalia ar visai netoli: vadovams, kolegoms, mokiniams! Būkite laimingi, sėkmingi, mylimi ir sveiki! Džiaukitės gyvenimu ir vieni kitais! Viskas taip greitai lekia – matyt, Žemė per daug įsišvankavo?!

Prisiminimai

Cquote2.png

ŠIEK TIEK BUVUSIOS LINKUVOS K. POŽĖLOS VIDURINĖS MOKYKLOS MOKINĖS, 50 LAIDOS ABITURIENTĖS BRONISLAVOS BUCHIENĖS (GARBŠTAITĖS) PRISIMINIMŲ (geriausiai įsimena tai, kas susiję su jausmais, savijautomis)

Linkuvos K. Požėlos vidurinėje mokykloje mokiausi šešerius metus. Buvau kompleksuota paauglė, daug ko nedrįsau, bet teko dalyvauti įvairiose programose, net vesti vakarus (iš tokių ryškiausiai pamenu rusų kalbos vakarą, skirtą V. Majakovskiui). Patiko šokti, tad mokytoja Irena Liutkevičiūtė kvietė ateiti į šokių ratelį, man buvo nedrąsu, nenuėjau, tačiau dainavau mokyklos chore ir mergaičių ansamblyje. Vadovavo mokytojas Vytautas Valionis. Kai jis išėjo (spėju, kad neturėjo tinkamo išsilavinimo) ir atėjo nauja jauna mokytoja, tos veiklos kažkaip nebeliko. Vaikinai įkūrė estradinį ansamblį, ten ir aš bandžiau dainuoti. Labai patiko mokytojos Bronislavos Drilingienės biologijos ir zoologijos pamokos. Ji mane mokė 6-8 klasėse. Svajojau studijuoti kažką, susijusį su šiais dalykais. Šeštoje klasėje per valandėlę piešėme savo svajonių profesijas. Nupiešiau jūros dugną ir parašiau, kad norėčiau tapti okeanologe. Auklėtoja Ana Rumbauskienė net tikrino, ar suvokiu šio žodžio prasmę. Įsitikino – žinau, ką rašau. Deja, kaip anksčiau minėjau, mokiausi mažai. Kai pasikeitė mokytoja ir dalyką išaiškindavo nebe taip suprantamai, be to, nemokėjau chemijos, svajones teko koreguoti. Nenoriu nieko blogai minėti. Mokytoją Onutę Štarevičienę prisimenu kaip lyrišką asmenybę. Ypač nustebino tai, kiek moteris mokėjo lietuvių poetų eilėraščių apie meilę. Ji dalyvavo kažkokioje mūsų repeticijoje ir prie mikrofono per pertrauką deklamavo. Chemijos įvertinimas 7-8 klasėse buvo aukščiausias, bet jį gaudavau už labai gerą knygos „Įdomioji chemiją“ skaitymą. Ką jau ką, o skaityti mokėjau. Mokytojas Antanas Serva, pirmasis Linkuvoje mano anglų kalbos mokytojas ir tuo pat metu bibliotekininkas, gyrė už skaitymą ir sakydavo, kad daugiau skaito tik Onutė Rumbauskaitė. Na, o kai devintoje chemiją pradėjo dėstyti Bernadeta Dičpetrienė, pasidarė visai prastai. Be pagrindų buvo labai sunku, nors paskui šiek tiek „pašviesėjo“, bet chemijos taip ir neišmokau. Nemokėjau ir fizikos, nors čia du dalykai: teoriją mokėjau ketvertui, uždavinius spręsdavome retai, todėl ir nemokėjau. Būtent jie labai pagadino egzamino rezultatą. Visada patiko istorija ir visuomenės mokslai. Gal ne visada gaudavau aukščiausius įvertinimus, bet tai dažniau būdavo ne už žinias, o už išdaigas. Puikiai prisimenu, kaip aštuntoje klasėje plepėjau pamokoje ir neišgirdau klausimo, kurį klasei pateikė mokytojas Vaidotas Žeimys. Buvau apšaukta, išvaryta iš klasės, o į žurnalą įrašytas kuolas. Bet istoriją ir toliau mėgau. Puiki mokytoja atėjo po Žeimio. Ji man dėstė istoriją bei visuomenės mokslus iki pat mokyklos baigimo. Tai Vanda Markevičienė. Kartais į pamokas ji atbėgdavo su dėmėta suknele (augino mažą vaiką, pareidavo pavalgydinti), bet dalyką išmanė, išaiškindavo taip, kad net mokytis nereikėdavo, tik peržvelgti prieš pamokas, ką rašo vadovėlis, kad susidarytum mintyse planą, apie ką kalbėti. Todėl ir dėmelės ant mokytojos drabužių nesulaukdavo rimtesnio mokinių dėmesio. Šaunūs buvo kūno kultūros mokytojai Zita ir Alfonsas Mališauskai. Jie rasdavo kalbą su visais, net mažo ūgio mokiniams leisdavo žaisti krepšinio rungtynėse už klasę. Pastebėdavo, kas turi gabumų arba kam reikia kitokių sąlygų. Labai sunkiai šokdavau į aukštį per „virvutę“. Mokytoja pamatė, jog priežastis, kad atsispiriu ne ta koja, kaip visi klasiokai. Rekomendavo šokti atbėgant ir atsispiriant iš priešingos pusės. Tada viskas pavyko. Visai neprisimenu, ko mokėmės 9-11 klasėse per darbų (dabar vadina technologijomis) pamokas. Žinau tik, kad tai buvo teorijos pamokos, skirtos žemės ūkiui. Lietuvių kalbos mokė Felimonija Mielienė. Tai buvo santūri, rami pedagogė, kantriai mokiusi gimtosios kalbos ir literatūros. Geriausiai prisimenu laiką, kai devintoje klasėje pamokas vedė Kazimieras Garšva. Kilęs iš Linkuvos, dabar žinomas kalbininkas, tada studentas-praktikantas mūsų klasėje dirbo gal mėnesį. Dažniausiai iki to ir po to gaudavau ketvertus. Penketas buvo retas svečias, tačiau iki šių dienų prisimenu, kad rašinio „Ką šnara tvenkinio meldai“ (pagal Vienuolio „Paskenduolę“) turinys buvo įvertintas penketu ir pagirtas (nors už klaidas gavau trejetą). Kai pagalvoju, šio praktikanto gal ir neprisiminčiau, jei ne tas palankus ir paskatinantis įvertinimas. Kaip griežtą ir reiklų, visada pasitempusį ir tvarkingą pamenu anglų kalbos mokytoją Algį Dičpetrį. Nelabai stiprius pagrindus buvau „pasiklojusi“ per keletą pirmųjų mokymosi metų, o pas šį pedagogą pakliuvau būdama devintokė. Tekdavo paprakaituoti. Algebrą supratau ir mokėjau ketvertui, o geometrijos gaudavau nemažai ir penketų. Iš mokytojos Emilijos Stanevičienės pirmą kartą išgirdau, kad geometrijos geriau mokosi vyrai, o merginoms sunkiau, kad ji lengviau pasiduoda vyriškam mąstymui. Kiek prisimenu, mums patikdavo ir buvo aiškios matematikės pamokos. Mokytoja išsiskyrė elegancija ir liekna figūra, priminė porcelianinę skulptūrėlę. Mažai tepasikeitė iki šių dienų. Zenonas Stanevičius buvo mūsų karinio parengimo mokytojas. Ramus, susikaupęs, rusiškai mums pasakodavo apie ginklus, laipsnius ir kitokius dalykus. Turėjo priežodį значит. Yra buvę, kad su suolo drauge braukėme brūkšnelius, skaičiavome, kiek kartų per pamoką šis žodis nuskambės. Jei teisingai prisimenu, apie 90. Išmušti iš vėžių mokytojo mūsų klasei neteko. Gal nebuvome akiplėšos, o gal stoiška pedagogo ramybė buvo nesutrikdoma. Mano klasės auklėtoja – rusų kalbos ir literatūros mokytoja Ana Rumbauskienė. Aš buvau b klasės mokinė. Būtent auklėtojos pavyzdys paskatino studijuoti rusų kalbą. A klasei vadovavo Irena Liutkevičiūtė, (kaip tada vadino) piešimo ir braižybos mokytoja. Prisimenu žemą, apvalią, tik švenčių proga apsivelkančią suknelę moterį. Ji gan atvirai rūkė ir kasdien vilkėjo sportinį kostiumą (atrodo, mėlynos spalvos). Buvo kūrybinga. Mūsų 50-toji laida tradiciniam susitikimui statė spektaklį „Šių dienų Pelenė“. Mokytoja Irena parašė scenarijų ir režisavo spektaklį, rūpinosi scenografija ir kitais su pastatymu susijusiais reikalais. Auklėtoja Ana dalyvaudavo repeticijose. Ar turėjo dar kažkokių įpareigojimų, susijusių su spektaklio pastatymu, nežinau. Tuo metu direktoriumi buvo Jonas Klikūnas. Dėl stotingos išvaizdos ir medinės kojos (buvo II pasaulinio karo dalyvis) atrodė gan grėsmingai, bet turėjo neprastą humoro jausmą, mokėjo į mokinių išdaigas pažvelgti su šypsena, nors, man atrodo, dauguma jo bijojo. Tuo metu „Šluotos“ žurnale buvo spausdinama serija komiksų. Vienas jų herojų – Fredis – medinė koja. Mokiniai direktorių kartais taip vadindavo. Aišku, tarpusavyje. Šiek tiek apie mokyklos pastatus. Šeštoje ir septintoje klasėse mokėmės naujesniame pastate, o nuo aštuntos – senajame raudonų plytų statinyje. Jame antrame aukšte buvo retai lankomas fizikos kabinetas. Įėjimas kažkur nuo kiemo pusės, tame pat koridoriuje, jei teisingai prisimenu, buvo ir biblioteka. Į chemijos kabinetą eidavome ten, kur mokėmės būdami šeštokai septintokai. Aštuntoje klasėje mūsų kabinetas buvo nuo gatvės pusės, netoli bibliotekos. Puikiai prisimenu, kaip aukštai buvo įstatyti langai – kad matytum gatvę, reikėjo pasistiebti. Devintoje klasėje, pamenu, mokėmės kampiniame nuo kiemo kabinete (šiauriniame gale), o vienuoliktoje – nedideliame kabinete prie sporto salės (antrame aukšte). Kur mokėmės dešimtoje, nepamenu. Per susitikimą klasiokai sakė, kad ten, kur buvo karinis kabinetas. Kai atvykome dirbti, buvo statomas priestatas. Nuo 1979 metų rudens pirmame aukšte buvo ir mano rusų kalbos kabinetas. Tada, kaip man atrodo, mokykla nuo klasių perėjo prie kabinetų sistemos, mokiniai ėmė vaikščioti į dalykų kabinetus. Ir dar. Mėgstu visus metų laikus, tačiau Linkuvoje labiausiai įsiminė vėlyvi pavasariai. Greta mokyklos buvo obelų sodas. Kiekvieną gegužį jis nušvisdavo baltai, o baigiantis žydėjimui, imdavo „snigti“ žiedlapiais. Aromato, šviesos ir šilumos nepamirštu iki šiol. Man atrodo, ne aš viena turėčiau tai prisiminti, nes žydinčiame sode, po obelimis, ant pievelės per pertraukas įsikurdavo ne viena grupė mokinių.


Bronė

Cquote1.png


Šaltiniai

Parengė: Jūratė Domeikytė ir Samanta Jasnauskaitė su vadove Birute Deveikiene, perdavė Emilija Stanevičienė.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: