Brutenio–Videvučio reforma

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Legendą apie Videvutį ir Brutenį pateikę šaltiniai

Legendas apie Videvutį ir Brutenį paskleidė lotynų, ar vokiečių kalbomis rašę XVI a. autoriai, rašydami savo "Prūsiškąsias kronikas" (Preussische chronik). Tai Erazmas Stela(Erasmus Stella,tikroji pavardė Stüler, m.1521)[1] , Simonas Grunau (Simon Grunau, m.1529)[2], Lukas Davidas(Lukas David, 1503-1583)[3]

Legenda apie Videvutį ir Brutenį

Kimbrų atsikraustymas iš Kimbrijos (dab. Gotlandas)

Bizantijos imperatoriaus Justinijono karvedys Narsesas prie Ravenos, Lombardiją užėmusių [[gotų sostinės, sumušė Vitigio (Vitthigi) vadovaujamą šimtatūkstantinę gotų armiją. Gotų vadas su žmona ir vaikais buvo nusiųstas į Konstantinopolį. Gotai buvo priversti trauktis ir atsidūrė Danijoje, kurią valdė kunigaikštis Teodotas. Jis baiminosi gotų. Kai šie atsiuntė pasiuntinius, prašydami krašto, kuriame galėtų apsistoti ir gyventi, mokėdami karaliui duoklę, kunigaikštis pasiūlė salą Kumbriją (Cymbria). Ten gyvena kimbrų (Cymbri) tauta, nenorinti jo pripažinti valdovu. Kunigaikštis leido gotams išvyti kimbrus.

Gotlando žemėlapis

Taip gotų vadas Visbo (Wisboo) ir susitarė su Teodotu.

Galingųjų savo dievų vardu Brutenis (Bruteno) numanė, kad kimbrams būtų geriausia pasitraukti, idant kitur jie taptų galingesni. [[Brutenio ir jo brolio Videvučio (Witowudo) vedami kimbrai per Kroną (Crono) ir Aistmeres (Hailibo) atplaukė į Ulmiganiją (Ulmiganea), kur gyveno neprityrusi ulmiganų tauta. Atsikraustėliai pastatė daug pilių bei kaimų. Prievarta, klasta ir draugiškumu pavergė vietinius gyventojus ir naudojosi jų paslaugomis. Tuo metu gotai atvyko į Kimbriją, pastatė Visbio (Visbua) miestą, taip pramintą gotų vado garbei, o pačią salą pavadino Gotlandu.

Brutenis ir Videvutis

Brutenis ir Videvutis iš medaus darė gėrimus, kuriais girdė kimbrus ir ulmiganus. Nuo svaigiojo gėrimo šie paklaikdavo ir ilgainiui tapo žiauriais kariais. Jie pareiškė norą, kad Brutenis taptų jų karaliumi. Tačiau šis nepanoro juo būti, nes pagal visagalių dievų valią, jis įsipareigojęs jų tarnystei. Todėl karaliaus postą pasiūlė savo broliui Videvučiui. Brutenis troško būti kimbrų pasiuntiniu pas jų dievus, ir tai, ką iš dievų išgirsiąs, jis persakysiąs jų tautai. Todėl jis mieliau pasirinko šventųjų dievų garbinimą nei žmonių ginčus.

Videvutis buvo vainikuotas karaliumi, o Brutenis kimbrų vyriausiuoju valdovu, pavadintas crywo cyrwaito - kriviu krivaičiu, o visas kraštas pavadinamas Brutenija (Brutenia). Brutenis įrengė dievams buveinę - šešių uolekčių storio ąžuole buvo pastatyti trijų dievų Patolo, Patrimpo ir Perkūno stabai. Tas ąžuolas, bei krivio krivaičio ir jo žynių-vaidelotų buveinė pavadinta Rikojutu (Rickoyto).

Videvutis savo pilį pastatė tarp Krono ir Hailibo bei pavadino ją Noytto (ši gyvenvietė yra Neringoje). Čia susilaukė dvylikos sūnų.

Prūsų Dievų įsakymai

523 m. Brutenis paskelbė dievų įsakymus apie tai, kaip prūsai privalą elgtis:

Perkūnas, sieninė mozaika
  • Niekas be krivių krivaičio leidimo neturi garbinti dievų arba į kraštą įvesti svetimą dievą. Vyriausieji dievai turi būti Pikuolis, Patrimpas ir Perkūnas, nes jie davė žemę, žmones, duos ir daugiau.
  • Dėl jų mes pripažįstame krivį krivaitį vyriausiuoju valdovu, taip pat jo įpėdinius.
  • Mes turime reikšti pagarbą ir būti paklusnūs šventiesiems dievams ir mūsų kriviui krivaičiui, nes po šio gyvenimo jie mums duos gražių moterų, daug vaikų, saldžių gėrimų, gerų valgių, vasarą baltus drabužius, žiemą šiltus apsiaustus, ir mes galėsime miegoti didelėse minkštose lovose ir, turėdami gerą sveikatą, juoksimės ir šokinėsim. Iš blogųjų, kurie jų negerbs, jie atims tai, ką šie turėjo, ir ten juos kankins įvairiomis kančiomis.
  • Visi kraštai ir kaimynai, kurie aukos jų dievams, turi būti mylimi ir gerbiami. Tuos, kurie juos paniekins ar įžeis, turime žudyti ugnimi ir kuokomis ir niekada nebūti jų draugais.
  • Vyrai gali turėti tris žmonas, tik pirmoji ir vyriausioji turi būti iš tos pačios giminės ir kilmės, kuri buvo kartu su mumis ir kartu atėjo į šį kraštą. Kitos gali būti iš čia rastų.
  • Jei žmogus yra apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, giminėmis ar jei jis pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis.
  • Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus, tai mes jam leidžiame sakydami, kad jie per ugnį pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti.
  • Jeigu vyras ar žmona sulaužytų moterystės priesaiką, tokius reikia deginti toli nuo mūsų šventųjų dievų ir jų pelenus išbarstyti vieškelyje. Jų vaikai negalės tapti vaidelotais.
  • Jeigu moterys atsisakytų savo vyrui duoti savo kūną vedybiniam santykiui, nuo jo priklauso, ir jis gali jas sudeginti. Jų seserys turi būti laikomos paniekintais asmenimis, nes jos neišmokė jų paklusnumo savo vyrams ir dievams.
  • Jeigu vyras norėtų lytiškai santykiauti su mergaite ar vedusia moterimi, nuo įžeistosios pusės priklauso, ar reikia jį sudeginti, nes nusikalto tuo, kas kitam brangiausia.
  • Jei kas mergelei pirmas pasipiršo, jis, o ne kas kitas turi ją paimti į žmonas. Tačiau jei jau tas turi tris žmonas, jį reikia atiduoti sudraskyti šunims, nes ji pažeidė mūsų dievų luomą, nes iki tol ji buvo laisva vesti ar būti nevedusia.
  • Jeigu kas nužudė savo maloningųjų dievų tarną, ant jo turės valdžią visi nužudytojo draugai ir jie galės jį arba nužudyti, arba palikti gyvą.
  • Jeigu kas apsivogė, tai pirmą kartą jį reikia nuplakti su rykšte, antrą kartą – su lazda, o trečią kartą – atiduoti šunims toli nuo mūsų dievų. [4]

Kiek vėliau šie punktai buvo papildyti:

  • Niekas negali versti kitą dirbti, bet gali jį gerumu paskatinti. Tai yra abiejų susitarimo reikalas.
  • Kilminguoju bus laikomas tas, kuris su savo žirgu bus greitesnis.
  • Jeigu vyrui mirtų žmona, jam turi pasipiršti kokia jaunuolė, nes netinka, kad jis dieną naktį liūdėtų.
  • Jeigu mirtų vyras ir liktų jauna žmona nepradėjusi be vaikų, ji gali pasipiršti visiems nevedusiems vyrams, kad susilauktų kūdikio. Po to ji bus vaidilute ir iki gyvenimo pabaigos gyvens skaisčiai. Tada ji bus bendruomenės aprūpinama.

Kimbrų ir ulmiganų nesutarimai

Tačiau tarp vietinių gyventojų ulmiganų ir atvykėlių kimbrų prasidėjo kivirčai. Kimbrai norėjo jėga priversti ulmiganus jiems tarnauti, pastarieji sukilo ir pradėjo žudyti, deginti namus. Videvutis ir Brutenis pasiūlė kilmingiesiems priversti jiems tarnauti ne jėga, o draugiškumu, vaišindami juos midumi ir dėkodami. Kilmingumui nustatyti buvo surengtos žirgų lenktynės. Pirmieji atlėkusieji prie karaliaus, buvo paskelbti kilmingaisiais. Šie lavinosi kirstynėse ir jojime, o kiti jiems tarnavo.[5]

Santykiai su Mozūrija (Mazovija)

Mozūrų kunigaikštis Mazo (Maso) iš ulmiganų rindavo duoklę. Kadangi šie buvo paprasti žmonės ir nemokėjo jokio amato, duoklė buvo mokama vaikais. Tačiau kimbrams sukūrus Brutenijos karalystę, duoklės mozurams buvo atsisakyta. Šių kunigaikštis Antonas (Anthones) iš Roksolanijos arba Rusijos (Reuslandt) pasikvietė pagalbą ir sumušęs brutenus, paėmė nelaisvėn daug jaunikaičių. Pastarieji iš mozūrų išmoko kautynių meno, pabėgo ir grįžę išmokė jo savo brolius.

Brutenis sušaukė visus kilminguosius pasitarimui ir tuo metu užėjo galinga audra. Tai, prūsų nuomone, buvo Perkūno ženklas. Brutenis išaiškino dievų valią, kad prūsai privalo vieningai išžygiuoti prieš Antoną ir jo tautą bei atkerštytų už šventųjų dievų garbintojų kraują. Išgėrę pakankamai midaus, pakilo, užpuolė Antoną ir Činbeką (Czienbech), Roksolanijos karalių, ir, sumušę priešą, nuniokoję jį ugnimi, su grobiu grįžo atgal. Po to tarp Prūsijos ir Mozūrijos gyventojų stojo taika.[6]

Prūsų žemės

Brutenijos padalinimas

573 m. kai Videvučiui sukako 116, o Bruteniui – 132 metai, jie nutarė Bruteniją padalinti Videvučio sūnums. Videvučio sūnus Litvas (Litpho) gavo valdyti žemes, kur teka Būgas ir Nemunas. Antrasis sūnus Zamas(Zamo) gavo Žemaitiją, Sūdas(Sudo) - Sūduvą, Nadras(Nadroo) - Nadruvą, Skalvis(Scalawo) - Skalvą(Scalawonia), Notangas(Nattango) - Notangą(Nattangia), Bartas(Bartho) - Bartą(Bartherlandt)

Vaidelotai išrinko naująjį kirvaitį, kuriuo tapo Brudonas. Brutenis perdavė jam savo šventąsias regalijas. Kilmingiesiems broliai paskelbė, kad jie išeina tarnauti dievams ir atstovauti savo tautai. Žmonėms liepta klausyti Brudono, kuris būsiąs prūsų dievų balsu. Abu senoliai, apsirėdę gražiausiais drabužiais, po iškilmingo aukojimo giedodami žengė į ugnį ir susidegino. Susirinkusieji verkė iš apmaudo. Didvyriams susideginus, prūsai pradėjo statyti Videvučio ir Brutenio stabus bei garbino juos kaip dievus. Kai jų buvo šaukiamasi tautai sunkiomis valandomis, jie pagelbėdavo.[7],[8]

Legendos reikšmė

Simonas Grūnau daro išvadą, kad buvo baiminamasi prūsų tautos skilimo, todėl ją mėginta išlaikyti vieningą dievų baimės akivaizdoje. [9]

Religijotyrininko G.Beresnevičiaus nuomone, pasakojimas apie Videvutį ir Brutenį byloja, kad Prūsija iš esmės atiteko žmonėms, o vietiniai demonai ir dvasios prarado galią. Taip buvo sulydytos dvi religijos. Žemė nušventinama ir atiduodama žmonėms, kurie, užuot garbinę, gauna ją kaip vietą – veiklai ir tobulėjimui.[10]


Literatūra

  • „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ (BRMŠ) II
  • „Baltai priešistoriniais laikais“, Marija Gimbutienė, 1985 m.
  • „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.
  • „Lietuvių religija ir mitologija“, Gintaras Beresnevičius, 2004 m.

Nuorodos

  1. BRMŠ II, 2001, p.11-23
  2. BRMŠ II, 2001, p.35-122
  3. BRMŠ II, 2001, p.236-302
  4. BRMŠ II, 2001, p.95
  5. Gintaras Beresnevičus. Baltų religinės reformos. 1995m. p.86-88
  6. BRMŠ II, 2001, p.95-96
  7. BRMŠ II p.104-105
  8. „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m. , p.91
  9. BRMŠ II, 2001, p.108
  10. „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m. , p.113-114


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+11531-0=11531 wiki spaudos ženklai).