Butkų Juzė
Butkų Juzė | |
---|---|
| |
Gimė | 1893 m. liepos 21 d. Pažvelsys, Kulių valsčius, Telšių apskritis |
Mirė | † 1947 m. balandžio 22 d. Klaipėda |
| |
Veikla | pedagogas, poetas, dramaturgas, žurnalistas
|
| |
Alma mater | Jėnos universitetas |
Butkų Juzė (tikroji pavardė Juozas Butkus; 1893 m. liepos 21 d., senuoju stiliumi liepos 9 d. Pažvelsyje, Kulių valsčius, Telšių apskritis – 1947 m. balandžio 22 d. Klaipėdoje. Palaidotas Telšių kapinėse.) – Lietuvos pedagogas, poetas, dramaturgas, žurnalistas.
Biografija
Gimė neturtingo valstiečio, turėjusio vos vieną hektarą žemės, šeimoje. Juozuko tėvai buvo šviesūs žmonės, jų namuose dažnai lankydavosi knygnešiai, o ir patys tėvai už lietuviškų knygų platinimą buvo sėdėję kalėjime. Juozukas, eidamas septintuosius metus, jau pats buvo išmokęs skaityti, ir tuo pelnęs Juozo Tumo-Vaižganto, kuris tuo metu apsilankydavo Kuliuose, prielankumą. Pramokęs laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus. Penkiolika metų sukakęs Liepojoje mokėsi batsiuvio amato. Grįžęs į tėviškę per metus jis baigė Gargždų pradžios mokyklą. Tėvų liepiamas, vėl išvyko į Liepoją, ėmėsi kurpiaus amato, savarankiškai mokėsi, įsijungė į artistų būrelio veiklą, parašė savo pirmuosius eilėraščius. Vasaros atostogų metu Pažvelsiuose jis rengdavo vaidinimus, organizuodavo kaimo jaunimo laikraščių „Kibirkštėlė“, „Žadintojas“, „Upelis“ leidimą, kuriuos pats ir redaguodavo. 1911 m. grįžęs į Lietuvą, įstojo į Telšių gimnazijos 5-ąją klasę. Mokydamasis įsitraukė į visuomeninę veiklą: buvo aušrininkų būrelio narys, mokykloje ruošė lietuviškus vaidinimus, leido hektografuotus moksleivių laikraštėlius. Už tai pateko į caro valdžios nemalonę, bet netikėtai sunki liga jį ilgam paguldė į lovą ir suėmimo buvo išvengta. J. Butkui buvo paralyžuotos kojos ir kalbos organai. Po poros metų gydymo kojos sustiprėjo, bet kalba visam laikui liko neaiški. Ir tik per Pirmąjį pasaulinį karą Voroneže jis pabaigė aštuonias gimnazijos klases. Voroneže jis vėl įsijungė į moksleivių aušrininkų veiklą, simpatizavo socialistams revoliucionieriams.
1917 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos – filologijos fakultetą, tačiau Maskvoje ilgai neužsibuvo. Pusmetį praleido Sankt Peterburge (tuomet Petrogradas), o 1918 m. grįžo į Lietuvą. Čia vėl įsitraukė į visuomeninį darbą. Už tai 1918 m. rudenį vokiečių valdžia jį areštavo ir uždarė į Kauno kalėjimą.
1919 m. jis įstojo į Berlyno universitetą, 1922 m. persikėlė į Jėnos universitetą, kurį baigė 1924 m., parašęs diplominį darbą apie senovės tikybos liekanas lietuvių dainose. Tuo pat metu jis daug keliavo po Austriją, Italiją, Skandinaviją. Išvykęs į JAV gyveno Niujorke ir Čikagoje, dirbo alaus darykloje.
1926 m. sugrįžęs į Lietuvą Butkų Juzė mokytojavo Tauragės komercinėje mokykloje, organizavo Dionizo Poškos liaudies universitetą, bet po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dėl prokomunistinių pažiūrų buvo suimtas ir išvežtas į Varnių koncentracijos stovyklą, kur kalėjo beveik dvejus metus. Nebegalėdamas gauti darbo mokykloje, apsigyveno Aukštkalviuose prie Kartenos ir ten pradėjo ūkininkauti. Tačiau nelabai sekėsi, todėl įsidarbino Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje korektoriumi, redagavo „Darbininkų balsą”.
1937–1939 m. jis dirbo Palangos ir Vilniaus bibliotekose. Lietuvą 1940 m. okupavus TSRS paskirtas Prienų gimnazijos mokytoju. 1943 m. poetas apsigyveno Telšiuose ir įsidarbino Telšių dramos teatre. 1945 m. gegužės 1 d. paskirtas Telšių „Alkos“ muziejaus direktoriumi. Taip pat važinėjo į Klaipėdą, kur Pedagoginiame institute dėstė lietuvių kalbą. Klaipėdoje staiga ir mirė. [1]
Nuo 1910 m. bendradarbiavo lietuviškuose leidiniuose „Aušrinė“, „Žemaitis“, „Lietuvos žinios“, karo metu Rusijoje ėjusioje „Naujojoje Lietuvoje“, „Dienovidyje“, taip pat „Naujienose“ (JAV), Klaipėdos krašto leidiniuose. 1932 m. priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
Parašė scenos vaizdelių, pjesę „Palaidūnas“ (1925 m.) Pasirašinėjo slapyvardžiais Bočių atmintojas, Kurtuvėnų savanoris, Ginklo draugas, Šyvinis, Gumbutis, Juodlis Širvys ir kt. [2] Išvertė J. V. Gėtės „Egmontą“, „Ifigeniją“, „Torkvato Taso“, L. Tolstojaus „Tėvą Sergijų“ ir kt. Dalis kūrybos tebėra nepaskelbta (drama „Vargūna“, romanas „Trys juodi mėnuliai“ ir kt.) [3]
Bibliografija
- Žemės liepsna: poezijos rinkinys, 1920 m.
- Verkiančios rožės: poezijos rinkinys, 1921 m.
- Paparčio žiedas: poezijos rinkinys, 1923 m.
- Darbas ir prakaitas: poezijos rinkinys, 1928 m., uždraustas platinti.
- Raudonkrūtinis: pjesė. 1929 m.
- Rinktinė, 1962 m.
Šaltiniai
- ↑ Laima Martinavičienė. Butkų Juzę prisiminus. Žemaičių muziejus Alka
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 80 psl.
- ↑ Ričardas Pakalniškis. Butkų Juzė (tikr. Juozas Butkus). Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 87. ISBN 9986-513-95-2.
|