Cheminio ginklo naudojimas I pasauliniame kare

Cheminis ginklas I pasauliniame kare dažniausiai buvo naudojamas susilpninti, traumuoti ar sunaikinti priešininkų gynybos linijas. Šiuo laikotarpiu buvo naudojamos tokios priemonės kaip ašarinės dujos, ipritas, fosgenas, chloras ir kiti. Šios cheminės atakos buvo pagrindiniai ginklai I pasauliniame kare ir visame XX amžiuje. Nepaisant to, mirtys nuo dujų sudarė tik 4 procentus visų žuvusiųjų kare. Tai buvo dėl to, kad greitai buvo kuriamos apsisaugojimo priemonės, tarkim dujokaukės. Didelis cheminių junginių naudojimas šiame kare leido vystytis šiai pramonei, tad greitai populiarėjo ir sprogstamosios medžiagos. Dėl šių įvykių dažnai I pasaulinis karas vadinamas chemikų karu.

Cheminio ginklo naudojimas

1914 m.: ašarinės dujos

Vaizdas:Poison gas attack.jpg

Ašarinių dujų ataka naudojant cilindrus

Pirmasis cheminis ginklas I pasauliniame kare buvo ašarinės dujos. Prancūzų armija pirmoji išbandė granatas, pripildytas ašarinėmis dujomis, 1914 m. rugpjūtį.

1914 m. spalį vokiečių pajėgos atakavo šiomis dujomis britus, tačiau koncentracija buvo mažai pastebima. Nei viena iš kariaujančių pusių nemanė, kad tokios atakos prieštarauja 1899 m. Hagos susitarimui, kuris draudė naudoti uždusimą sukeliančius ginklus ar nuodingas dujas.

1915 m.: masinis naudojimas ir mirtinos dujos

Pirmasis masinis dujų panaudojimas įvyko 1915 m. sausio 31 d., kuomet Vokietija paleido 18 000 artilerijos užtaisų su ašarinėmis dujomis į rusų pajėgas šalia Varšuvos, Bolimovo mūšyje. Tiesa, cheminiai junginiai sušalo ir didesnio poveikio nepadarė.

Pirmasis mirtinas cheminis junginys buvo sukurtas vokiečių. Tai buvo chlorinas – cheminis junginys, galintis sukelti didelę žalą akims, nosiai, gerklei ir visai kvėpavimo sistemai. Naudojant dideliais kiekiai chlorinas galėjo būti ir mirtinas.

Rimtas chlorino išbandymas įvyko 1915 m. sausio pradžioje, kuomet vokiečių atakos metu žuvo apie 140 anglų karių.

1915 m. balandžio 22 d. vokiečių armija turėjo 168 tonų chlorino. Tą dieną jis pamažu buvo išleistas iš cilindrų taip sudarydamas debesį, kuris nuslinko prancūzų įsitvirtinimų link. Mėnesio laikotarpyje Vokietija dar tris kartus panaudojo chloriną kaip ginklą.

Rugpjūčio 6 d. vokiečiai panaudojo chlorino dujas nuo rusų Osoveco tvirtovei ginti.

Rugsėjo 25 d. pirmąją cheminių dujų ataką įvykdė britai. Tačiau Lūso mūšyje paleista chlorino ataka pasibaigė visiška nesėkme, kuomet buvo klaidingai apskaičiuotas vėjas ir dujos pasklido tuščiose žemėse ar net grįžo į ten iš kur buvo paleistos. Britų kariai neturėjo labai kokybiškų dujų kaukių, tad kai kurie užduso.

1915 m.: mirtinesnės dujos

Britų futbolo komanda su dujokaukėmis 1916 m.

Dar stipresnes už chloriną dujas, fosgeną, sukūrė prancūzų mokslininkai. Fosgeną vizualiai buvo sunku pastebėti, tad jis tapo dar efektyvesnis už chloriną. Fosgenas buvo naudojamas ne tik vienas, tačiau ir junginyje su chlorinu.

Pirmasis vokiečių fosgeno ir chlorino junginių panaudojimas prieš britus įvyko 1915 m. gruodžio 19 d. Buvo išleista 88 tonų dujų, 1069 žmonės buvo traumuoti, 69 žuvo. Britų kariai dėvėjo šalmus, išteptus fenoliu. Tai iš dalies padėjo apsisaugoti nuo fosgeno poveikio. 1916 m. sausio mėnesį britų kariams buvo išduoti dar labiau patobulinti (padengti heksaminu) šalmai, apsisaugojimui nuo fosgeno atakų.

Šiame kare iš viso buvo pagaminta apie 36 600 tonų fosgeno. Tai buvo antras pagal kiekį cheminis ginklas I pasauliniame kare po chlorino (93 800 tonų). Iš viso kare pagaminta 190 000 tonų cheminio ginklo.

Iš viso nuo fosgeno atakų žuvo 85 procentai visų cheminių ginklų aukų (kurių buvo apie 100 000 visame kare).

1917 m.: ipritas

Iprito paveiktas karys

Populiariausios ir efektyviausios I pasaulinio karo dujos buvo ipritas. Jas sukūrė vokiečiai 1917 m. Pirmą kartą jie ipritą išbandė liepos mėnesį Trečiajame Ypro mūšyje.

Nors ipritas nėra labai mirtinas (nors didesnės dozės galėdavo sukelti ir tokias pasekmes), jis puikiai tikdavo taip sužaloti priešininkų karį, jog jis negalėtų fiziškai priešintis. Iprito dujos buvo sunkesnės už orą, tad jos nusėsdavo ant žemės paviršiaus. Priklausomai nuo oro sąlygų ipritas veiklus išlikdavo dienų dienas, savaites ar net mėnesius.

Iprito aukų oda tapdavo pūslėta, akys žaizdodavo, jie vemdavo. Šios dujos sukeldavo vidinį ir išorinį kraujavimą. Mirtinai sužeistos aukos kentėdavo kelias savaites, kol mirdavo nuo iprito sužeidimų.

Šių dujų atakos dažniausiai buvo naudojamos kartu su kitomis priemonėmis, tad šie deriniai buvo labai veiksmingi.

Į karą įsijungus JAV, vokiečiai buvo aplenkti pagal cheminių ginklų gamybą.

Pokarinis naudojimas

Karui artėjant į pabaigą cheminiai ginklai buvo žymiai mažiau efektyvūs dėl gerų gynybos galimybių. Cheminiai užtaisai sudarė ketvirtadalį visų užtaisų, tačiau tik 3 procentai jų padarydavo nuostolių.

Vėliau cheminis ginklas buvo naudojamas tik atskiruose mūšiuose. 1919 m. britai naudojo adamsitą prieš rusus, o vėliau ipritą prieš irakiečius. Rusai 1920 m. naudojo nuodingas dujas Tambovo revoliucijai numalšinti. Ispanija pasinaudojo cheminiu ginklu Maroke 3-iajame XX amžiaus dešimtmetyje, o Italija kovojo iprito pagalba Libijoje ir Etiopijoje 1930 ir 1936 m.

Visuomenės nuomonė priešinosi cheminių ginklų naudojimui, tad 1925 m. birželio 17 d. buvo pasirašytas Ženevos protokolas. Pagal jį buvo draudžiama tarptautiniuose kariniuose konfliktuose naudoti cheminius ir biologinius ginklus. Didžioji dauguma šalių ratifikavo šį susitarimą per penkerius metus, tačiau kai kurios užtruko. Brazilija, Japonija, Urugvajus to nepadarė iki 8-ojo XX amžiaus dešimtmečio, o Nikaragva pasirašė 1990 m. Ukraina prie šio protokolo prisijungė tik 2003 m.

Nors po I pasaulinio karo pabaigos cheminis ginklas buvo panaudotas ne vieną kartą, didžiausias tokio tipo karinis konfliktas įvyko 1980 m. Irano-Irako 8 metų kare. Naudojant ipritą ir kitas nervines dujas žuvo apie 20 000 karių (80 000 buvo sužeista). Tai sudarė apie ketvirtį aukų nuo cheminių atakų I pasauliniame kare.

---