Dambrelis

Dambrelis

Šiuolaikinis dambrelis

Dambrelis, bandūrėlis, bindūrėlis, dambras, varganas, vargonėlis, šeivelė, kanklikė, bimba – muzikos instrumentas lamelofonas (virpinamas metalo liežuvėlis), priskiriamas skambinamųjų idiofonų grupei. Gaminamas iš metalo, rečiau - palmės medienos, bambuko, kaulo. Metalinis 5-10 cm ilgio siaurėjančios pasagos (kartais trapecijos) formos korpusas per vidurį turi pritvirtintą plieninį 6-12 cm ilgio ir maždaug 0,5 cm pločio liežuvėlį užlenktu galu - vąšeliu. Grojant dambreliu, siaurasis korpuso galas nepilnai sukandamas arba priglaudžiamas prie dantų, o liežuvėlio vąšelis virpinamas pirštais. Liežuvėlis išduoda vieną pastovų pagrindinį toną, o burnos ertmė atlieka rezonatoriaus funkciją. Kalbos padargais išryškinami įvairūs obertonai.

Paplitęs daugelyje pasaulio tautų (Šiaurės Europoje, Eurazijos stepėse, Šiaurės Sibire ir kt. Ypač populiarus Tuvoje, Chakasijoje, Jakutijoje, Pietų Indijoje, Indonezijoje, Aliaskoje). Nepaisant angliško pavadinimo Jew's harp 'žydo arfa', šis instrumentas nei su žydais ar judaizmu, nei su arfa neturi nieko bendra.

Istorija

Manoma, kad tai vienas seniausių muzikos instrumentų pasaulyje. Kinų grafikos kūrinyje, kuris datuojamas III a. pr. m. e. vaizduojamas muzikantas, grojantis dambreliu. Į Europą atkeliavo iš Azijos apie XIII a. Seniausi Europos dambreliai rasti 1399 m. sugriautos Tanenbergo pilies griuvėsiuose. Švedijoje Trompii giminės, taip pat gyvenusios XIV amžiuje, herbe buvo dambrelio piešinys. Į Vakarų Europą dambrelis pateko su germanų kultūra. 14-15 a. Europoje buvo populiarus tarp žemesnio luomo atstovų. Juo grodavo keliaujantys prekiautojai, artistai, muzikantai, fokusininkai, elgetos. Yra žinių, kad samdomi kariai laisvalaikiu grodavo šiuo instrumentu.

XVIII a. dambrelis garsėjo kaip virtuoziško muzikavimo instrumentas. Kompozitorius Johannas Georgas Albrechtsbergeris (L. van Bethoveno mokytojas) sukūrė mažiausiai septynis koncertus dambreliui ir styginiams (trys iš jų išliko Budapešto bibliotekoje). Vokiečių meistras J. H. Scheibleris į vieną instrumentą sujungęs 11 dambrelių, pagamino muzikos instrumentą aurą.

Lietuvoje

Manoma, kad į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos (germanų tautų). Yra kita versija, kad dambrelį į Lietuvą galėjo atnešti ir totoriai. Lietuvoje metalo dambreliai naudoti liaudies muzikoje, taip pat LDK didikų rūmų muzikoje. Trakų salos pilies teritorijoje rastas XIV a. dambrelis. Rastųjų Vilniaus žemutinėje pilyje ilgis – iki 5,3 cm, kilpos skersmuo – apie 5 x 1,5 cm. Šie instrumentai Lietuvoje labai reti. Jie iki šiol žinomi tik iš pilių - Trakų ir VŽP teritorijos kasinėjimų: jų rasta XIV-XV a. sluoksnyje. Tai leistų spėti šiuos instrumentus buvus to laikotarpio valdovo dvaro muzikinio gyvenimo dalimi. (Vėlesniais laikais šį instrumentą prisitaikė ir kaimo muzikantai). Ant vieno iš Vilniaus žemutinėje pilyje rastų dambrelių, valant rūdis, atidengtas įspaudas – šešialapė gėlytė. Gali būti, kad tai – meistro, gaminusio dambrelį, ženklas. Dambrelį 1744 m. mini T. Lepneris knygoje „Der Preusische Littauer“, 1747 m. Pilypas Ruigys „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodyne“, 1818 Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“. Iki XX a. I pusės dambreliais kaimo kapelose būdavo griežiamos šokių ir dainų melodijos, improvizacijos. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio dambreliais griežiama folkloro ansambliuose. Roko muzikoje naudoja lietuvių grupės Atalyja, Skylė, Žalvarinis. Solo dambreliu groja Dainius Jucius (Vilnius), Žanas Leskauskas (Vilnius), Albertas Bartašius (Pasvalys) bei Egidijus Darulis (Ukmergė). Gamina Albertas Bartašius (Pasvalys), Germanas Aleksejevas (Visaginas).

Nuorodos

• Dambreliai
• Sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių dambrelių amatininkas A. Bartašius
• Grojimas dambreliu

Literatūra

Lietuvių kalba

• Arvydas KARAŠKA. Dambrelis, bandūrėlis. Muzikos enciklopedija, I t. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 302.
• Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Sud. S. Paliulis. Vilnius: Valst. grožinės l-ros l-kla, 1959, p. 38-39.

Kitomis kalbomis

• Alekseev, Ivan, and E. I. [i.e. Egor Innokent'evich] Okoneshnikov (1988). Iskusstvo igry na iakutskom khomuse. IAkutsk: Akademiia nauk SSSR, Sibirskoe otd-nie, IAkutskii filial, In-t iazyka, lit-ry i istorii.
• Bakx, Phons (1992). De gedachtenverdrijver: de historie van de mondharp. Hadewijch wereldmuziek. Antwerpen: Hadewijch. ISBN 90-5240-163-2.
• Boone, Hubert, and René de Maeyer (1986). De Mondtrom. Volksmuziekinstrumenten in Belgie en in Nederland. Brussel: La Renaissance du Livre.
• Crane, Frederick (1982). "Jew's (jaw's? jeu? jeugd? gewgaw? juice?) harp" In: Vierundzwanzigsteljahrschrift der Internationalen Maultrommelvirtuosengenossenschaft, vol. 1 (1982). With: "The Jew's Harp in Colonial America" by Brian L. Mihura.
• Crane, Frederick (2003). A History of the Trump in Pictures: Europe and America. A special supplement to Vierundzwanzigsteljahrsschrift der Internationalen Maultrommelvirtuosengenossenschaft. Mount Pleasant, Iowa: [Frederick Crane]. [1]
• Dournon-Taurelle, Geneviève, and John Wright (1978). Les Guimbardes du Musée de l'homme. Preface by Gilbert Rouget. Published by the Muséum national d'histoire naturelle and l'Institut d'ethnologie.
• Emsheimer, Ernst (1941). "Uber das Vorkommen und die Anwendungsart der Maultrommel in Sibirien und Zentralasien" Ethnos (Stockholm), nos 3-4 (1941).
• Emsheimer, Ernst (1964). "Maultrommeln in Sibierien und Zentralasien" In Studia ethnomusicologica eurasiatica (Stockholm: Musikhistoriska museet, pp. 13-27).
• Fox, Leonard (1984). The Jew's Harp: A Comprehensive Anthology. Selected, edited, and translated by Leonard Fox. Charleston, South Carolina: L. Fox.
• Fox, Leonard (1988). The Jew's Harp: A Comprehensive Anthology. Selected, edited, and translated by Leonard Fox. Lewisburg: Bucknell University Press; London: Associated University Presses. ISBN 0-8387-5116-4.
• Gallmann, Matthew S. (1977). The Jews Harp: A Select List of References With Library of Congress Call Numbers. Washington, D.C.: Library of Congress, Archive of Folk Song.
• Gotovtsev, Innokenty. New Technologies for Yakut Khomus. Yakutsk. [2]
• Kolltveit, Gjermund (2006). Jew's Harps in European Archaeology. BAR International series, 1500. Oxford, England: Archaeopress. ISBN 1-84171-931-5.
• Plate, Regina (1992). Kulturgeschichte der Maultrommel. Orpheus-Schriftenreihe zu Grundfragen der Musik, Bd. 64. Bonn: Verlag für Systematische Musikwissenschaft. ISBN 3-922626-64-5.
• Shishigin, S. S. (1994). Igraite na khomuse. Mezhdunarodnyi tsentr khomusnoi (vargannoi) muzyki. Pokrovsk : S. S. Shishigin/Ministerstvo kul'tury Respubliki Sakha (IAkutiia). ISBN 5-85157-012-1.
• Shishigin, Spiridon. Kulakovsky and Khomus. Yakutia. [3]
• Smeck, Roy (1974). Mel Bay's Fun With the Jaws Harp.[4]
• Yuan, Bingchang, and Jizeng Mao (1986). Zhongguo Shao Shu Min Zu Yue Qi Zhi. Beijing: Xin Shi Jie Chu Ban She: Xin Hua Shu Dian Beijing Fa Xing Suo Fa Xing. ISBN 7-80005-017-3.
• Volkmann-Leander, Richard von (1830-1889): "Von der Königin, die keine Pfeffernüsse backen, und vom König, der nicht das Brummeisen spielen konnte", (Kunst)Märchen, nachgedruckt in: "Vom unsichtbaren Königreich", Zürich 1958

Vikiteka