Dekonstrukcija
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte. |
Dekonstrukcija (pranc. déconstruction) – filosofinės ir literatūrinės analizės forma, daugiausia sudaryta iš Jacques’o Derridos 1967 metų darbo „Of Grammatology“. 1980 metais ši analizė buvo pritaikyta plačiam ratui įvairių verslo sričių, susijusių su skirtingais humanitarinių ir socialinių mokslų, antropologijos, istoriografijos, lingvistikos, sociolingvistikos, psichoanalizės, politinės teorijos, feminizmo, gėjų ir lesbiečių tyrimais.
Centrinė dekonstrukcijos prielaida – visa Vakarų literatūra ir filosofija netiesiogiai priklauso nuo metafizikos, nors tikroji reikšmė yra susijusi su dorybių grynumo egzistavimo supratimu.
Dekonstrukcija neigia grynumo egzistenciją ir absoliučių tiesų sąvoką. Ji teigia, jog nuo tos akimirkos kai atsiranda prasmė, mes nematome nieko, išskyrus ženklus. Žodžiai turi prasmę tik dėl kontrasto poveikio su kitais žodžiais. „Raudona“ reiškia tai, ką daro, kontrastuoja „mėlynai“ ir „žaliai“ spalvoms ir t. t.
Nei vienas žodis negali įgyti reikšmės kokiu nors būdu, kurių tikėjosi filosofai nuo Aristotelio.
Etimologija ir kritika
Nors ir vengė tiesiogiai apibrėžti šį terminą, Derrida siekė taikyti Martino Heideggerio koncepciją „Destruktion“ ar „Abbau“ tekstiniam skaitymui. Heideggerio terminas apibūdinamas kaip procesas tyrinėti kategorijas ir sąvokas, priskiriamas žodžiui bei istorijai, slypinčiai po juo. Derridos dekonstrukcijos pasirinkimas vietoj destrukcijos reiškė preciziškumą.
Dekonstrukciją, kalbant apie filosofiją bendrai, būtų galima priskirti antifundamentalizmo formai ir laikyti idealistinių komponentų sistemos, žinomos kaip idealizmas, kritika.
Dekonstrukcija yra kontinentinė – oponuojanti analitinei filosofijos tradicijai.
Derrida buvo įtrauktas į aukšto profilio nesutarimus su žinomais filosofais, įskaitant Michel Foucault, John Searle, Willard Van Orman Quine, Peter Kreeftir, Jürgenas Habermasas. Daugiausia kritikos, skirtos dekonstrukcijai, buvo šių žmonių suformuluota bei kitur kartota.
Dekonstrukcija pagal Jeilio universitetą
Dekonstrukcija turi ir platesnį bei populiaresnį, ir siauresnį bei techniškesnį apibrėžimą. Jis siejasi su Jacques Derridos, Paulo de Mano ir kitų techniniais tekstais; šios technikos yra susietos su filosofinių teiginių apie kalbą ir reikšmę komplektu. Kaip bebūtų, šių technikų ir teorijų populiarumas lėmė, jog veiksmažodis „dekostruoti“ vartojimas platesnėje plotmėje kaip sinonimas kritikuoti ar demonstruoti pozicijos nenuoseklumą.
Dekonstrukcijos vėlesnės versijos
2001 metais atliktame interviu apie 9/11, Derrida pateikia eilę teiginių apie dekonstrukcijos pobūdį, kurie siūlo ankstesnių jo pareiškimų panašumus ir skirtumus.
Jis apibūdina dekonstruktyvizmo filosofą kaip žmogų, „kuris analizuoja ir po to parodo praktines ir veiksmingas pasekmes apie santykį tarp mūsų filosofinio palikimo ir vis dar dominuojančios juridinės-politinės sistemos struktūros, kuri akivaizdžiai kinta“. Aiškus dėmesio skyrimas tiek politikai, tiek pragmatiškumui yra paženklintas tokiomis pat miglotomis nuorodomis, kurios buvo labiau paplitusios prieš trisdešimt metų. Tuo pačiu metu jis pabrėžtinai kartoja dvigubą gestą apie savo tikėjimą ir atsidavimą tarptautinės teisės idėjai, kuri, kaip ir demokratija, yra neįgyvendinama ir, vėlgi, kaip demokratija, neišsprendžiama, t. y. neįmanoma jos net įsivaizduoti be prieštaravimų.
Galiausiai, jis grįžta prie „Platono farmacijos“ ir siūlo idėją, kad politinė valstybė yra, kaip rašė Sokratas, „kartu vaistas ir nuodas“, kažkas su kuo mes negalime gyventi dėl jai būdingo smurto, tačiau negalime ir be jos, nes tik valstybė gali mus apsaugoti nuo to smurto, kurį ji pati ir sukelia.
Dekonstrukcija
Dekonstrukcija išlaiko kritiškumą iki XIX amžiaus, net kai yra nukreipta į labai panašius tekstus. Pavyzdžiui, 2001 m. Derridai suteiktas Teodoro Adorno apdovanojimas grįžta atgal prie paties Adorno, ypač jo vokiečių kalbai teikiamos privilegijos, nors jis ir gynė globalizmą bei suvienytą Europą. Tokia dekonstrukcija įprastu būdu koncentruojasi ties neišverčiamumo prasme dviprasmišku prancūzišku žodžiu fichu (dkt. skarelė, nešiojama ant kaklo; būdv. prarastas arba pasmerkiamas mirčiai ar sunaikinimui). Prancūzų kalboje šis žodis yra pavartojamas Valterio Benjamino laiške Adorno žmonai, kuris vartoja jį aprašydamas sapną, kuriame jis kalba apie „eilėraščio pakeitimą į fichu“ pirmąja šio žodžio reikšme (skarele ar šaliu). Vadinasi šis fichu sapne yra asocijuojamas su raide „d“, kuri, pasak Derridos, gali būti nuoroda į Benjamino vardą, kuriuo jis pasirašinėdavo laiškus, arba į jo seserį ar žmoną, kurių abiejų vardai buvo Dora. Toliau Derrida atkreipia dėmesį į tai, kad „dora“ graikų kalboje gali reikšti nudegintą arba įbrėžtą odą, tokiu būdu siejant jį su antrąją žodžio fichu reikšme, ir taip pat su Aušvicu bei 9/11, kai buvo Adorno gimimo diena. Puikiame pavyzdyje apie dekonstrukcijos dekonstrukciją, šio vardo anglų kalbos vertėjas įterpia išnašą, kurioje prideda, kad „dor“, reiškiantis dovaną, taip pat yra ir dalis Adornui duoto vardo, Theodor, kuris reiškia „dievų dovana“.
Lytis neabejotinai atlieka pagrindinį vaidmenį „Fichus“ dekonstrukcijos procese. Jeigu tradiciniuose filosofiniuose tekstuose kaltės linija ar nesantaika yra mėginimų iš filosofijos pašalinti tai, ko ji negali kontroliuoti, rezultatas, Moteris (t. y. Adorno žmona, Benjamino žmona ir sesuo, ar bet kuri kita, nešiojanti fichu) bus viena iš nuolatinių dekonstrukcinės pražūties vietų.
Mirtis dekonstrukcijoje taip pat tampa vis svarbesnė, kaip parodyta vėlesniuose Derridos darbuose, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama tėvo, motinos ir galiausiai jo paties mirčiai. Be psichoanalizės užmezgamo ryšio tarp moters ir mirties, dekonstrukcija abi šias temas atskleidžia kaip pamatines – ko filosofinė tradicija visuomet stengėsi išvengti. Pasak Sokrato, rašymas gali būti apgaulingas (kaip moteris) arba klajoti iš tokio šaltinio kaip nesantuokinis sūnus (gimęs tokiai moteriai). Sokratas nesako „moteris“ arba „mirtis“, bet, kaip teigia dekonstrukcija, rašymo neapykanta, nuo visų mūsų Platono ir jo pradėtos tradicijos įkūnijimo apraiškų, iš esmės yra „motyvuota represija“ to, kas visuomet viršija filosofiją, filosofo kūną, jo troškimus ir galiausiai – jo mirtį.