Didžioji Odaliska

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Didžioji Odaliska (1814)

„Didžioji Odaliska“ - taip pat žinoma kaip Une Odaliska ar La Grande Odaliska, Žano Ogiusto Dominiko Ingro aliejinės tapybos darbas nutapytas 1814 m. Aukštis - 88,9 m, plotis - 162,56 m. Jame vaizduojama rytų kraštų odaliska arba sugulovė. Ingro amžininkai manė, kad šis darbas reiškė dalininko menininį lūžį nuo neoklasicizmo pereinant į ezoterinę romantizmo kryptį. Didžioji Odaliska susilaukė milžiniškos kritikos, kai buvo pademonstuota viešai. Ji kritikuota dėl ilgų kūno proporcijų ir anatominio realizmo nesilaikymo. Šiuo metu darbas saugomas Paryžiuje, Luvro muziejuje.

Istorija

Šį paveikslą sukurti 1813 m. užsakė Napoleono sesuo, Neapolio karalienė Karolina Murat (1782-1839). Jis buvo nutapytas 1814 m. ir greičiausiai lyginamas su kitu, tokio paties siužeto, paveikslu „La Domeuse de Naples“, kuris sunaikintas 1815 m.

Paveikslas tapytas Romoje, kurioje nuo 1806 m. gyveno ir studijavo Ingras. Italijoje dailininkas pragyveno iki 1824 m., kadangi Prancūzijoje jo menas nebuvo mėgstamas dėl atšiaurios kritikos.

Tapydamas paveikslą „Didžioji Odaliska“ Ingras rėmėsi senaisiais Renesanso laikų tapytojais ir jų maniera tapant nuogas moteris, pavyzdžiui, Tiziano Vecelli „Urbino Venera“ ar Džordžonės „Mieganti Venera“. Tačiau paveiksle vaizduojamos moters atsilošimo atgal ir žvelgimo pro petį poza yra tiesiogiai perimta iš 1800 m. Žako Luji Davido (1748-1825) paveikslo ,,Madam Recamier", kurį tapyti padėjo pats Ingras.

Madame Récamier portretas. Žakas Luji Davidas (1800, Luvras)

Maža odaliskos galva, prailgintos galūnės ir šaltos spalvos leidžia spręsti, kad tapant šį paveikslą buvo remtasi Manierizmo (1520 - 1580) įtaka, pvz., Bronzino ,,Alegorija su Venera ir Kupidonu" ar Lukas Kranacho Vyresniojo ,,Kupidonas, besiskundžiantis Venerai".

Kai paveikslas buvo 1819 m. eksponuojamas Salone, kritikų požiūris dar kartą patvirtino, kad jie nesupranta Ingro stiliaus. Šis eklektinis stilių mišinys derinant klasikinę formą su romantizmo temomis sukėlė aršius kritikų ginčus, kai buvo pirmą kartą pademonstruotas 1814 m. Kritikai apšaukė Ingrą sukilus prieš šiuolaikinę formą ir turinio stilių, bei ignoravus anatominę tikrovę.

Tiziano Vecelli „Urbino Venera“ (1538)

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+3658-0=3658 wiki spaudos ženklai).