Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Dieveniškės

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dieveniškės
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   Dieveniskiuherbas.png   
Dieveniskes church.jpg
Dieveniškių bažnyčia

Dieveniškės
54°11′38″N 25°37′30″E / 54.194°N 25.625°E / 54.194; 25.625 (Dieveniškės)Koordinatės: 54°11′38″N 25°37′30″E / 54.194°N 25.625°E / 54.194; 25.625 (Dieveniškės)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Šalčininkų rajono savivaldybė
Seniūnija: Dieveniškių seniūnija
Gyventojų: 720 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Dievẽniškės
Kilmininkas: Dievẽniškių
Naudininkas: Dievẽniškėms
Galininkas: Dievẽniškes
Įnagininkas: Dievẽniškėmis
Vietininkas: Dievẽniškėse
Istoriniai pavadinimai
  • rus. Дзевенишки[3], rus. Девянишки, Девенишки
Kraunamas žemėlapis ...


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: DieveniškėsVikiteka

Dieveniškės – miestelis Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, šalia kelio  104  ŠalčininkaiDieveniškėsKrakūnai , 27 km į pietryčius nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniajame krante, iš trijų pusių apsuptas Baltarusijos, nors miestelyje vyrauja lenkų tautinė mažuma. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos. Dieveniškės yra istoriniame regioniniame parke, urbanistikos paminklas. Svarbiausia urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg medinė Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia, pastatyta 1783 m., XX a. pradžios varpinė ir vartai.
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg 2 vidurinės mokyklos:
Japanese Map symbol (Library).svg Dieveniškių biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png paštas (LT-17008)
RWB Krankenhaus.svg ambulatorija (nuo 1956 m.)
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
kultūros namai (nuo 1963 m.)
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Turinys

Geografija

Dieveniskiu regioninis parkas.png


Šios vietos – unikalios, nutolusios 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra ir kaimo turizmo sodybų. Tai – pasienio zona, čia retai sutiksi nevietinį žmogų.

Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, kuri melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pastatytoje XV amžiaus viduryje. Prieš 620 metų kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip lietuvių didiko Mingailos tėvonija paminėtos Dieveniškės ir dabar, nepaisant atkampios geografinės padėties, yra svarbi kryžkelė: čia susitinka tautos ir kultūros, istorinis paveldas ir nauji geopolitiniai interesai, pažanga ir tradicijos. Į Dieveniškių miestelio keturkampę aikštę (urbanistikos paminklas) susibėgantys penki keliai itin gerai simbolizuoja šio krašto misiją. Dieveniškių iškyšulys – Lietuvos valstybės pamatinių, Mindaugo žemių šerdyje. Nepaisant istorinių peripetijų, polonizacijos ir rusifikacijos bangų, iki šiol išlikęs senoviškai lietuviškas. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Kalbama, kad legendinis Napoleono lobis užkastas būtent kažkur šioje vietovėje.

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png ŠALČININKAI – 27 km
Poškonys – 8 km
Jurgelionys – 5 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Milkūnai – 4 km
Rudnia – 5 km
Žižmai – 3 km
Krakūnai – 6 km
Maciučiai – 5 km


WikiMapia žemėlapis

Dieveniškės WikiMapia žemėlapyje[4]

Topografinis žemėlapis

Dieveniškės topografiniame žemėlapyje[5][6].


Istorija

Miestelio šiaurės vakaruose yra seniausius apylinkių gyventojus primenantis Dieveniškių pilkapynas, stūkso Dieveniškių Mokas.

Dieveniškės minimos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad šiose vietovėse dar XIV a. pradžioje buvęs žymaus lietuvių feodalo Gedgaudo dvaras. 13791392 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1385 m. minimas Mingailos kaimas, iš kurio kilęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikas Mykolas Mingaila, manoma, Gedgaudo sūnus. 1433 m. didysis kunigaikštis Dieveniškių kaimą padovanojo Jonui Goštautui. 1474 m. Martynas Goštautas pastatydino bažnyčią, kuri XVII a. pradžioje perstatyta, rengtas turgus. XV a. antroje pusėje Dieveniškės tapo miesteliu, pirmąkart kaip miestelis minimas 1582 m. 1542 m. po Stanislovo Goštauto mirties atiteko didžiajam kunigaikščiui, buvo seniūnijos centras. 15611565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi.

Nukentėjo per 16551660 m. ir 17001721 m. Šiaurės karus. 1738 m. gyveno 28 šeimos, 1789 m. buvo 50 dūmų. Po 1783 m. gaisro rekonstruotas miestelio centras, pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. 1784 m. suteikta teisė dukart per savaitę (ketvirtadieniais ir sekmadieniais) rengti turgus ir tris prekymečius. Privilegijoje pasakyta, kad „Prekyba kelia miestų ir miestelių gerovę“. 1851 m. Dieveniškės degė, 1912 m. sudegė.

17771804 m. veikė parapinė mokykla, kurioje 1782 m. buvo 38, 1798 m. 6 mokiniai. 1865 m. ar 1866 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1903 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1913 m. įkurtas „Ryto“, 1934 m. – Šv. Kazimiero draugijos skyrius.

Dieveniškės smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 19201939 m. miestelis buvo okupuotas lenkų, lenkų kalba tapo oficialia, prievarta diegta lenkų etnografinė savimonė. Nors pagal Lenkijos įstatymus ir buvo numatyta tautinių mažumų teisė į švietimą gimtąja kalba, bet nuo 1925 m. pradėtos uždaryti mokyklos ne lenkų dėstomąja kalba. 1932 m. išgrįsta centrinė aikštė.

1939 m. rugsėjo 17 d. TSRS kariuomenei įsiveržus į rytinę Lenkiją Dieveniškės buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. 1940 m. okupantai pradėjo tremti į Rusijos gilumą lenkų ir lietuvių inteligentiją, eigulius, turtingesnius ūkininkus.

Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius TSRS vadovus ir 1940 m. lapkričio 6 d. Dieveniškės grąžintos Lietuvai. Tai ir buvo padaryta Lietuvos įstojimo į TSRS proga. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai sunaikino gausią Dieveniškių žydų bendruomenę. 1944 m. Armija Krajova partizanai kelis kartus buvo užėmę Dieveniškes, įkūrė čia Vilniaus apygardos štabą, terorizavo gyventojus lietuvius. [7]

Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1956 m. įsteigta ambulatorija, 1963 m. – vidurinė profesinė technikos mokykla, kultūros namai, buitinio aptarnavimo įmonės. 2006 m. patvirtintas Dieveniškių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a. Dieveniškių seniūnijos, Dieveniškių valsčiaus centras
18021940 m. Dieveniškių valsčiaus centras Ašmenos apskritis
1940 m. Varanavo rajonas
19401941 m. Vilniaus apskritis
19411944 m. Eišiškių apskritis
19441950 m. Vilniaus apskritis
19501995 m. Dieveniškių apylinkės centras Šalčininkų rajonas
1995 Dieveniškių seniūnijos centras Šalčininkų rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė

1385 m. minimas kaimas Mingaila, iš kurio kilęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikas Mykolas Mingaila. Nuo XVI a. minimos Dieveniškės. Miestelio vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės – pavardė Dievenis ir priesaga -iškės. Nors šiuo metu tokia pavardė nėra išlikusi, tačiau XX a. 4-ajame dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta pavardės Dzievenis – tai dzūkiška Dievenio lytis.[8]

Tarpukariu miestelis buvo žinomas kaip Dieveniškis.

Gyventojai

1897 m. žydai sudarė apie 75% Dieveniškių gyventojų, veikė jų mokykla, dvi sinagogos. 1942 m. lietuviais užsirašė 9,9% valsčiaus gyventojų, 30% – lenkais, 19% – baltarusiais. 1989 m. gyventojų surašymo metu 19,6% užsirašė lietuviais, 62,5% – lenkais.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m.
1833 m. 1865 m.*[3] 1897 m.sur. 1919 m. 1959 m.sur.[9] 1970 m.sur.
455 444 1 700 707 715 1 135
1976 m.[10] 1979 m.sur. 1985 m.[11] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
930 1 052 1 353 1 337 894 720
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Šnekta

Dieveniškių šnekta priklauso rytų aukštaičių vilniškių tarmei. Ji yra išsaugojusi daug senoviškų lietuvių gramatikos ypatybių ir žodžių. 2005 m. pradėtas leisti dvitomis šios šnektos žodynas [1]. Šnektą dar 1930 m. aprašė estų kalbininkas Pėteris Aruma knygoje „Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen“, rusė Tamara Sudnik („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.).

Patarlės


Miestų partnerystė

Šaltiniai

  1. Dieveniškės. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  3. 3,0 3,1 Дзевенишки. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl. (rus.)
  4. Dieveniškės wikimapia.org
  5. Dieveniškės maps.vlasenko.net
  6. Dieveniškės loadmap.net
  7. Algimantas Miškinis ir kiti. Dieveniškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 750 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  8. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 58–59 psl.
  9. Dieveniškės. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 404 psl.
  10. Dieveniškės. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 76 psl.
  11. Dieveniškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 428 psl.
  12. Lietuvių tautosakos rankraštynas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštiniai tautosakos rinkiniai. 2657 (33) fondas.
  13. Lietuvių tautosaka, užrašyta 1944–1956. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1957., 408 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: