Ditva
- Kitos reikšmės – Ditva (reikšmės).
Ditva | |
---|---|
| |
Ilgis | 91,2 km |
Nuolydis | 55 cm/km |
Baseino plotas | 176 km² |
Vidutinis debitas | 7,64 m³/s |
Ištakos | Tausiūnai |
Žiotys | Nemunas |
Šalys | Lietuva, Baltarusija |
Ditva, brus. Дзітва – upė Lietuvoje, Šalčininkų rajone, ir Baltarusijoje; Nemuno dešinysis intakas. Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 10010060.
Ilgis 91,2 km, iš jų ties Lietuvos - Baltarusijos siena 3,1 km, baseino plotas - 176 km², Lietuvoje 8 km². Prasideda Tausiūnų kaimo rytiniame pakraštyje, pamiškėje, ties Lietuvos - Baltarusijos siena, 7 km į pietryčius nuo Eišiškių[1]. Ištakų altitudė 169,6 m. Pačiame aukštupyje teka Baltarusijos pasieniu, toliau - Baltarusijos teritorija į pietus, žemupyje - į pietryčius. Aukštupyje daugiausia teka dirbamais laukais, toliau - miškingomis ir pelkėtomis vietovėmis. Įteka į Nemuną 691 km nuo jo žiočių, miške, 20 km į pietryčius nuo Lydos. Įtekėjimo altitudė 119 m.
Intakai: Kamenka, Asava, Niaškrupa, Krupka, Lidzeja (kairieji); Rodūnia, Načia, Čarniauka (dešinieji).
Aukštupyje upė užtvenkta, sudarytas Tausiūnų tvenkinys.
Aukštupyje ir vidurupyje vaga sureguliuota.
Vaga nuo ištakos iki Krupkos žiočių reguliuota (plotis 6–12 m), žemiau - labai vingiuota, dalijasi į protakas; natūralios vagos plotis 16-30, gylis 1-2,5 m. Vidutinis debitas žiotyse 7,64 m³/s.[2]
Didesnės gyvenvietės prie upės: Tausiūnai, Vaikūncai, Ditva, Mytai, Tarnova, Parėčėnai, Daržai.
Upėvardis neaiškios kilmės. Šaknis dit- kildinama nuo indoeuropiečių prokalbės *dei-, *dī- „švytėti, rodytis“ (plg. trak. Διτας, Διτα, alb. ditë „diena“ ir kt.).[3]
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Algirdas Rainys. Ditva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 20 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
- Ресурсы поверхностных вод СССР. Описание рек и озёр и расчёты основных характеристик их режима. Т. 5. Белоруссия и Верхнее Поднепровье. Ч. 1–2. –Л., 1971.
|