Dobrynės ordinas
Dobrynės ordinas, arba Dobrynės broliai (oficialus lot. ordino pavadinimas greičiausiai buvo Fratres militiae Christi Prussiae – Prūsijos Kristaus kariuomenės broliai) − nuo 1223(?) iki 1238 m. Prūsijoje, Kujavijoje (daugiausia jos šiaurės rytų dalyje, t. y., būsimoje Dobrynės žemėje) ir Palenkėje veikęs katalikiškas vienuolių riterių ordinas.
Istorija
Spėjama, kad Dobrynės ordiną kaip savotišką Prūsijos vyskupo kariuomenę tarp 1218 ir 1228 m. (R. Batūros manymu – galbūt 1223 m.) įsteigė pirmasis Prūsijos vyskupas (nuo 1215 m.) Kristijonas kartu su jį rėmusiu Mazovijos ir Kujavijos kunigaikščiu Konradu Mazoviečiu (rašytiniuose šaltiniuose Dobrynės ordinas minimas nuo 1228 m., kuomet jis buvo patvirtintas popiežiaus Grigaliaus IX). Šio ordino uždaviniai buvo prūsų christianizacija ir ginkluota kova su pagonimis prūsais, tiksliau, Mazovijos bei Kujavijos šiaurinių pakraščių apsauga nuo prūsų kariuomenės siaubiamųjų puolimų bei vėlesnis Prūsijos užkariavimas. Ordinas priėmė Tamplierių ordino statutą, jo nariai vilkėjo baltą apsiaustą su raudonais kalaviju ir Dovydo žvaigžde. Iš pradžių ordinui priklausė 15 vokiečių riterių, atvykusių iš Žemutinės Saksonijos ir Meklenburgo; apie 1234 m. ordino riterių skaičius buvo išaugęs iki 35 (dauguma tų riterių buvo kilę iš minėtų Vokietijos kraštų).
1228 m. liepos pr. Konradas Mazovietis Dobrynės ordinui perleido prūsų bent nuo 1224-1225 m. kontroliuotos Kulmo žemės kaimynystėje, Vyslos dešiniajame krante stovėjusią Dobrynės pilį su Dobrynės kaštelionija (pastarosios teritorija apėmė kiek vėliau susiformavusios Dobrynės žemės pietryčių dalį), tačiau netrukus po ordino riterių įsikūrimo Dobrynės pilyje prūsų kariuomenė šią pilį užblokavo, – todėl nuo 1228 ar 1229 m. Prūsijos teritorijoje ordino veikla apsiribojo vien vienuolių cistersų misijinių kelionių apsauga.
1229-1230 m. Kujavijos šiauriniame pakraštyje, o 1231-1232 m. – ir Kulmo žemėje įsikūrus Konrado Mazoviečio atsikviestam kariniu atžvilgiu daug pajėgesniam Vokiečių ordinui, 1233–1235 m. didžioji Dobrynės ordino brolių dalis prisijungė prie Vokiečių ordino. Sumažėjusį Dobrynės ordiną Konradas 1237 m. kovo pr. įkurdino Drohičino pilyje, kurią mazoviečiai tada bandė paversti svarbia Sūduvos užkariavimo baze.
1238 m. Volynės kunigaikščiui Danilai Haličiečiui užėmus Drohičiną ir paėmus į nelaisvę Dobrynės ordino magistrą Brunoną, ordinas faktiškai nustojo gyvuoti, o likę gyvi jo nariai prisijungė prie Joanitų ordino[1]. Po to Drohičine kurį laiką veikė tik Dobrynės ordino įsteigta bažnyčia (sudegė 1241 m., Drohičiną puolant chano Batu kariuomenės daliniui).
Išnašos ir nuorodos
- ↑ Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 5, V., 2004, p. 41.
| ||||||