Domicelė Graužinytė–Palevičienė
| Domicelė Graužinytė–Palevičienė | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1883 m. Martyniškiai, Giedraičių vls., Ukmergės aps. |
| Mirė | † 1928 m. birželio 18 d. Vilnius |
| Palaidotas | Vilniaus Saulės kapinėse |
|
| |
| Tėvai | Kazimieras Graužinis, Regina Lukoševičiūtė-Graužinienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Julius Palevičius |
| Vaikai | |
|
| |
| Veikla | |
Domicelė Graužinytė–Palevičienė (1883 m. Martyniškiuose, Giedraičių vls., Ukmergės aps. – 1928 m. birželio 18 d. Vilniuje) – knygnešė, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėja.
Biografija
D. Graužinytė augo Martyniškių dvare devynių vaikų šeimoje, buvo vyriausia dukra. Broliai – diplomatas Kazimieras Graužinis, tarpukario IV Seimo narys Klemensas Graužinis. Ji buvo kilusi iš dvarininkų Graužinių giminės, kuri savo dvaruose XX a. pirmame dešimtmetyje kelių Rytų Lietuvos valsčių ribose puoselėjo lietuvybę, krašto tautinį atgimimą.[1]
Spaudos draudimo metais Giedraičių apylinkėse (dab. Molėtų raj.) slaptai plito Prūsijoje leidžiami lietuviški laikraščiai ir kiti spaudiniai. Tik po trejų sekimo bei tardymų metų policijai paaiškėjo, kad tų draudžiamų raštų platintoja buvo 15-metė D. Graužinytė. Ji buvo tuoj suimta, bet kaip mažametė nubausta metams pataisos, bausmę atliekant namuose tėvų priežiūroje, be teisės pasišalinti iš dvaro sodybos. Tai nelabai trukdė jai tęsti pamėgtą knygnešės darbą. Vietinė policija beveik tuo nesidomėjo. Uriadnikas, važiuodamas patikrinti, pasukdavo tiesiai į daržinę apsirūpinti dobilais savo arkliui pašerti ir, nubaustosios net nematęs, pažymėdavo protokole, kad bausmė buvo vykdoma pagal teismo nuosprendį.[1]
1901 m. ištekėjo už vilniečio Juliaus Palevičiaus, didelio daržininkystės ūkio savininko, įsikūrė Vilniuje. Čia ji nenutraukė senų ryšių su knygnešiais. Daugybė įvairių pastatų Palevičių ūkyje sudarė saugias sąlygas draudžiamų raštų padėjimui. Vienerius metus slapti spaudiniai buvo platinami sklandžiai. Ūkyje buvusios lietuvės moterys, dažniausiai Vilniaus ponų tarnaitės, išnešiodavo tuos raštus po miestą. Tačiau po metų žandarams kilo įtarimai, jie atliko kratą. Laimingo sutapimo dėka, neseniai gauta knygų siunta jau buvo išdalinta. Kratos metu rastos tik kelios maldaknygės. Nežiūrint tokio kuklaus radinio, D. Palevičienė buvo suimta, kelias dienas tardoma. Palevičių šeimos ryšiai su miesto diduomene nulėmė, kad prokuroras neatidavė tos bylos spręsti teismui. Generalgubernatoriaus administraciniu sprendimu, ji tegavo vienerius metus tremties į palyginti netolimą Smolenską.[1]
Po metų grįžusi į Vilnių ir jausdama nuolatinę policijos priežiūrą, D. Palevičienė kurį laiką apsiribojo tik teisėtomis lietuviškų reikalų gynimo priemonėmis. Vilniaus lietuvių tautinės veiklos vadovai dažnai pasinaudodavo šios energingos moters pagalba kovojant su rusų priespaudos vykdytojais.
Lenkijos–Lietuvos karo metu 1920-aisiais D. Palevičienė vadovavo vilniečių lietuvių moterų sudarytam Lietuvos karių belaisvių globos komitetui. Lenkai mažai tesirūpino sužeistų lietuvių belaisvių gydymu ar sveikų belaisvių maitinimu, bet leisdavo vietinių lietuvių organizacijoms juos gydyti ir maitinti. Maisto pristatymą į belaisvių stovyklas dažniausiai atlikdavo lietuvių gimnazijos vyresnių klasių moksleivės. Jos, Komiteto pirmininkės lydimos, įnešdavo į stovyklą duonos kepaluose įkeptus pjūklelius geležiniams virbalams pjauti, katiluose po bulvėmis – civilių kepures, o pačios dėvėdavo vyriškus švarkus, kuriuos taip pat palikdavo stovykloje. Belaisviai, naktį persirengę civiliais rūbais ir pabėgę iš stovyklos, patraukdavo apsistoti pas vietos lietuvius pagal mergaičių paliktus adresus. Iš ten jie, aprūpinti asmens dokumentais, būdavo pervedami į lietuvių fronto pusę.[1] Tokie veiksmai karo meto sąlygomis buvo susiję su sunkių bausmių grėsme.
Karui pasibaigus ir lenkams įsitvirtinus Vilniaus krašte, D. Palevičienė dalyvavo įvairiose lietuvių organizacijose, ypač rūpinosi jaunimu. Ji kasmet buvo renkama į Vytauto Didžiojo gimnazijos tėvų komitetą, keletą metų buvo jo pirmininkė. Ji buvo viena iš šv. Kazimiero draugijos jaunimui auklėti ir globoti lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje steigėjų. Išrinkta 1925 m. į pirmą centro valdybą, joje dirbo iki gyvenimo pabaigos. Lenkų valdžia įžiūrėjo pavojų ir persekiojo draugijos narius, kėlė politinio pobūdžio bylas. Iš centro valdybos narių D. Palevičienė pirmoji buvo apkaltinta kursčiusi lietuvių jaunimą prieš lenkų valdžią.[1] Tik D. Palevičienės sunki liga ir ankstyva mirtis apsaugojo ją nuo okupacinės valdžios smurto.
Šeima
Domicelė gimė ir augo turtingame tėvų dvare. Vėliau tapusi Palevičiene, taip pat nepažino buities nepriteklių, jai buvo atviros daugelio Vilniaus salonų durys, tačiau pasirinko pavojingą knygnešės darbą. Jos pastangomis buvo atgaivinta ir įtvirtinta Palevičių šeimoje primiršta lietuvių kalba, kuri vėl tapo šeimos gimtąja kalba. Visi Palevičių vaikai baigė Vilniaus lietuvių gimnaziją, buvo veiklūs įvairiuose lietuviškuose sambūriuose. Lietuviams atgavus Vilnių, jų sūnus Leonardas Palevičius buvo sostinės viceburmistras, duktė Elvyra Palevičiūtė–Čibirienė tapo žinoma muzike.
Atminimo įamžinimas
- Paminklinis akmuo (stela) prie Graužinių koplyčios Giedraičiuose.
- Antkapinė stela – kultūros paminklas [2] šeimos kape Saulės kapinėse Vilniuje.
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Prisiminimų pabiros“ Antanas Juknevičius
- ↑ "Objekto Nr. 30397 išsamus aprašymas." Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.