Druskininkai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Druskininkai
   Coat of arms of Druskininkai (Lithuania).png   
Druskonis.jpg

Druskininkai
54°01′08″N 23°58′19″E / 54.019°N 23.972°E / 54.019; 23.972 (Druskininkai)Koordinatės:54°01′08″N 23°58′19″E / 54.019°N 23.972°E / 54.019; 23.972 (Druskininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Druskininkų savivaldybė
Gyventojų: 14 764 (2011 m.)
Plotas: 24 km²
Tankumas (2011): 615 žm./km²
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Drùski­nin­kai
Kilmininkas: Drùski­nin­kų
Naudininkas: Drùski­nin­kams
Galininkas: Drùski­nin­kus
Įnagininkas: Drùski­nin­kais
Vietininkas: Drùski­nin­kuose
Istoriniai pavadinimai
  • rus. Друскеники
Pašto kodas: LT-66001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: DruskininkaiVikiteka

Druskininkai – miestas pačiuose Lietuvos pietuose, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas, seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias Lietuvos kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg 3 šventyklos
Legenda cmentarz.svg miesto kapinės
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Japanese Map symbol (Library).svg Druskininkų viešoji biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas)
RWB Krankenhaus.svg Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, 8 sanatorijos
daug poilsio centrų, viešbučiai
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Turinys

Geografija

Mieste yra keli parkai. Per Nemuną nutiesti du tiltai: senasis Druskininkų tiltas ir 2011 metais atidarytas Parko tiltas, jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške.

Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, 95,14 m virš jūros lygio, dešiniajame Nemuno upės krante. Apsuptas gražių, ekologiškai švarių Dzūkijos pušynų, smėlynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka 2,1 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų-rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlio tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas.

Nors Druskininkų šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos, apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšiliai. Juose vyrauja kadagiai. Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšiliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų.

Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenai. Dažniausiai visų pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė. Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po skarotomis eglėmis gyvena mangutai, sutinkami Dzūkijos miškuose vilkai, lūšys, šernai. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Stirnas galima sutikti prie upelių ar palaukių. Druskininkų miškai vilioja ne tik grybautojus, bet ir uogautojus. Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų.

Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių. Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai.

Miesto dalys



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Druskininkai OpenLayers žemėlapyje
Druskininkai „WikiMapia“ žemėlapyje[2]
Druskininkai TSRS topografiniame žemėlapyje[3][4].


Istorija

Druskininkai XIX a. Napoleono Ordos piešinys

Miestas patenka į jotvingių genties gyventos teritorijos ribas. Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII a. pradžios. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos valstietis Pranas Suraučius (Sūrutis arba Sūrmetis).

Sužinojęs apie mineralinius vandenis karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas. 1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I (kartu priimtas plėtros planas). 1850 m. Druskininkuose poilsiavo ir koncertavo įžymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui. Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva atidarymas 1862 metais. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus).

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena. Pusė miestelio buvo sugriauta. Lenkų valdymo metais (19201939 m.) kurortas lėtai vystėsi. 1937 m. čia poilsiavo tik 11 047 žmonės. Druskininkuose mėgo atostogauti tuometinis Lenkijos diktatorius (1926–1935) maršalas Juzefas Pilsudskis. 1930 m. atkurtas kurortas. 1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus, miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos SSR. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai. 1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu. Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas).

1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė  ?  ? Gardino gubernija
1919 m. Druskininkų valsčiaus centras Alytaus apskritis
19201939 m. Gardino apskritis Balstogės vaivadija (Lenkija)
1939 m. spalis – 1940 m. sausis Pariečės rajonas Balstogės sritis (Baltarusija)
1940 m. sausis–rugpjūtis Gardino sritis (Baltarusija)
19411946 m. Alytaus apskritis
19461950 m. apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras Varėnos apskritis
19501952 m. rajoninio pavaldumo miestas Druskininkų rajono centras Vilniaus sritis
19521953 m. srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
19531955 m. respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras
19551995 m. respublikinio pavaldumo miestas
19951999 m. Druskininkų miesto savivaldybė Alytaus apskritis
1999 Druskininkų savivaldybės centras


Pavadinimo kilmė

Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas.[5]

Legendos byloja, kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis – jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas.[6]

Kurortas

Istorija

Dar XVIII a. sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gydytojas P. Sūrutis. Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

1789 m. Druskininkus aplankė Ldk Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Tai pirmasis ir didžiausias kurortas Lietuvoje. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė VU profesorius Ignacas Fonbergas, kuris pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.

Daug kurortinių pastatų ir vasarnamių sudegė per 1863, 1871, 1884 m. gaisrus.

Gydymo veiksniai

Svarbiausias kurorto natūralus gydomasis veiksnys – įvairios mineralizacijos (mažos, vidutinės, didelės ir sūrmai), chloridiniai natrio-kalcio-magnio vandenys. Mineraliniai vandenys naudojami įvairioms balneologinėms procedūroms ir gėrimui. Druskininkų kurorto gydomojo purvo vonios, aplikacijos ir tamponai ruošiami iš durpių, kurių drėgmė 63 proc., pH – 6,4 ir susiskaidymas – 83 proc. Kurorto klimatui būdingos miškingos lygumos, kontinentinės zonos ypatybės. Čia didelė oro jonizacija (-0,63), švelnus ir šiltas mikroklimatas (vidutinė oro temperatūra +7,5 °C, sąlyginė oro drėgmė 70 proc., vyrauja pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis 2 m/s), dėl to teigiami klimato veiksniai naudojami ir klimatoprofilaktikai (grūdinimuisi). Kurorto mineraliniai vandenys ir purvas (kasamas Didžiasalio durpyne, Lazdijų raj.) efektyviai gydo sąnarių, stuburo, kvėpavimo, širdies ir kraujotakos, nervų sistemos, ginekologijos, skrandžio, kepenų, žarnyno ir odos ligas. Buteliuose išpilstytas vanduo yra silpnesnės mineralizacijos, tačiau puikiai atgaivina ir suteikia organizmui reikalingų mikroelementų.

Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

Gydymo centrai

Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai:

  • Sanatorijos:
    • „Belorus (Baltarusija)“;
    • „Dainava“;
    • „Draugystė“;
    • „Eglė“;
    • „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos centras);
  • Sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas);
  • "Grand SPA Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.);
  • Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.);
  • Senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje;

Pramogos

Architektūra ir kultūra

„Girios aido“ muziejus
Kurorto muziejus
„Ratnyčėlė“ (1962 m.)
  • Vilos:
    • „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.)
    • „Omega“ (Maironio g. 16)
    • Radiumo vila (Kosciuškos g. 7)
    • „Maurė“ (Laisvės a. 21)
    • Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17)
  • Galerijos:
    • Mažoji galerija,
    • V. K. Jonyno galerija,
    • galerija „Sofa“,
  • Parkai:
    • A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas,
    • Sveikatos parkas, įkurtas 1951 m. buvusio E. Levickos parko vietoje.
  • Skulptūros:
    • „Motinystė“ gydymo centro parke (1959 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas)
    • „Poilsis“ Nemuno pakrantėje Gydyklų parke (1959 m., skulptorius Juozas Kėdainis)
    • „Ratnyčėlė“ prie tilto per Ratnyčią Gydyklų parke (19591962 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas)
    • „Prie šaltinio“ (1963 m., skulptorius A. Dimžlys)
    • prie „Eglės“ sanatorijos – „Skrydis“ (skulptorius G. Karalius) ir „Jaunystė“ (skulptorė J. Klemkienė)
    • 1975 m. parko pakraštyje ant Nemuno kranto pastatytas paminklas Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga (skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektas R. Dičius), paminklas pastatytas ir Čiurlionio muziejaus sodelyje (skulptorius K. Švažas),
    • 1987 m. pastatytas miesto laikrodis (autorius S. Kuizinas)
    • Vinco Krėvės biustas Čiurlionio ir Krėvės gatvių sankryžoje (1989 m.; skulptorius V. Ambraziūnas)
    • paminklas Mindaugui (1995 m.; skulptorius Vytautas Kašuba)
Vandens parkas

Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Miestų partnerystė

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1891 m. ir 2011 m.
1891 m. 1897 m.sur. 1939 m. 1941 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.
1 070 1 300 1 500 2 100 5 765 8 315
1974 m. 1976 m.[7] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
13 400 14 200 12 464 18 943 18 233 14 764

Žymūs žmonės

  • 18771889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras. Mieste yra jo memorialinis muziejus, 2 paminklai.
  • Skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), gimęs turtingų Druskininkų žydų šeimoje. Žydų muziejuje yra memorialinė ekspozicija.

Garbės piliečiai

Sportas

Patarlės


Šaltiniai

  1. Druskininkai. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Druskininkai wikimapia.org
  3. Druskininkai maps.vlasenko.net
  4. Druskininkai loadmap.net
  5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 60–62 psl.
  6. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 11 psl.
  7. Druskininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 459 psl.
  8. 8,0 8,1 Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt.
  9. 9,0 9,1 Druskininkai.

Istorija

Žiniasklaida

Galerija


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: