Dubingių piliakalnis
| Dubingių piliakalnis | ||
| Kiti pavadinimai | ||
| Lokalizacija | ||
| Respublika: |  Lietuva
| |
| Apskritis: |  Utenos apskritis
| |
| Savivaldybė: |  Molėtų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija: | Dubingių seniūnija | |
| Gyvenvietė: | Dubingiai | |
| Piliakalnio ypatumai | ||
| Aukštis, m | 13 | |
| Aikštelės apimtis, m | 500 × 100–220 m | |
| Naudojimo laikotarpis | XIII a. – XVIII a. | |
| Žvalgymo metai | 1939 m. | |
| Tyrimo metai | 1969 m., 1979 m., 1987 m., 2004 m. | |
| Registrinės savybės | ||
| Statusas | Įrašytas į registrą (registrinis) | |
| Tipas | Piliakalnis, Gyvenvietė | |
| Unikalusis objekto kodas | 11035 | |
| Objekto kodas iki 1990-12-28 |
IV437 | |
|
Žiūrėti didesniame žemėlapyje | ||
Dubingių pilis (arba Pilies kalnas) stūkso Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, į pietvakarius nuo Dubingių, Asvejos ežero saloje (dabar likęs pusiasalis), kalvoje, vadinamoje Pilies kalnu. Dubingių pilyje buvo ir Dubingių dvaras.
Istorija
Rašytiniuose šaltiniuose Dubingių pilis minima nuo XIII a. Tikriausiai XIV a. pirmoje pusėje, 500 m ilgio ir 100–220 m pločio salos kalvoje pastatyta medinė pilis, saugojusi nuo Livonijos ordino puolimų kelią į Vilnių. 1412–1413 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis pastatydino naują pilį, o prieš 1430 m. pilies kieme ir medinę katalikų bažnyčią. XVI a. pilis atiteko Biržų – Dubingių šakos Radviloms, jų kelis kartus perstatyta, paskutinį kartą – XVII a. pradžioje. 1547–1548 m. joje penkis mėnesius gyveno Barbora Radvilaitė.
Apie 1565 m. katalikų bažnyčia perduota evangelikams reformatams. 1620 m. Jonušas Radvila vietoj medinės pastatydino mūrinę evangelikų reformatų bažnyčią, kuri 1735 m. sudegė. Rašytiniuose šaltiniuose esama teiginių, kad Dubingių bažnyčią mėginta paversti Radvilų mauzoliejumi, minimi ir čia palaidoti asmenys.
Ankstyviausią piliavietės piešinį iš 1870 m. yra palikęs Napoleonas Orda. Jame matyti rūmų ir bažnyčios griuvėsiai. Sprendžiant iš piešinio, rūmai buvo kelių aukštų, su aukštu bokštu. Jie buvo gana panašūs į kitus to meto Radvilų statytus rūmus Nesvyžiuje, Vilniuje, kiek vėliau – ir Kėdainiuose.
XVIII a. viduryje pilis sunyko. Dubingių piliavietė yra didžiausia Lietuvoje.
Tyrimai
1939 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus tyrė pilies liekanas. Žvalgomuosius tyrimus 1969 m., 1979 m. ir 1987 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.
Kalvos pietinėje ir pietvakarinėje papėdėje yra pylimo liekanų, ant kalvos išliko XV a. – XVI a. mūrinių pastatų griuvėsių, XVII a. pradžios pilies ir bažnyčios liekanų. Rasta laidojimo kriptų, karstų ir palaikų bei spėjamos presbiterijos pamatų liekanų, juodo šlifuoto marmuro plokščių dalių, žiedas, Jono Kazimiero 1661 m. varinis šilingas, grindų plytelių, čerpių, vinių.[1]
2003–2004 m. vasarą Dubingių piliavietėje atliktiems kasinėjimams vadovavo Vilniaus universiteto archeologai docentai dr. Albinas Kuncevičius ir Rimvydas Laužikas, istorinius duomenis tyrė Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Raimonda Ragauskienė, antropologinius tyrimus ir sugretinimą su ikonografija atliko Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Rimantas Jankauskas.
Buvo iškastos penkios perkasos, viena - piliavietės pakraštyje, keturios - bažnyčios vietoje. Kasinėjant buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietoje po bažnyčios rūsiais centrinėje dalyje buvo rasta kelios dešimtys kapų, kai kurie jų buvo suardyti per įvairias statybas. Bažnyčios centrinėje dalyje, kur kadaise buvo Dievo stalas, labai negiliai po grindimis rasta 1,5 m ilgio ir 1 m pločio dėžė. Joje ir buvo sudėti aštuonių asmenų palaikai, kurie dėžėje-sarkofage buvo sudėti gana tvarkingai, mėginant išlaikyti anatominę griaučių tvarką. Akivaizdu, kad perlaidota ne atmestinai, bet jaučiant deramą pagarbą perlaidojamiems asmenims. Bijodami apsirikti, archeologai savo radinio negarsino iki 2005 m. gegužės 2 d.
Sugretinus įvairius antropometrinius, istorinius, ikonografinius duomenis nustatyta, kad bažnyčioje buvo palaidoti mažametis Mikalojus Radvila, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sapkova, Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė (1533–1562 m.), Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus Radvila, Mikalojaus Radvilos žmona Elena Hlebovičaitė, vaikaitis Jonušas Radvila.[2]
2009 m. rugsėjo 3–5 dienomis įvyko atsisveikinimo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikais ir perlaidojimo ceremonija. Šių didikų giminės atstovų palaikų perlaidojimu Dubingių piliavietėje, Molėtų rajone rūpinosi speciali Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus potvarkiu sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis. Radvilų giminės atstovų palaikai buvo pašarvoti Dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje (Vilniaus g. 22). Rugsėjo 5 d. didikų giminės atstovų palaikai buvo perlaidoti jų radimo vietoje, buvusios bažnyčios rūsyje. Ši ceremonija buvo Lietuvos tūkstantmečio programos dalis.[3]
Galerija
Atkasti bažnyčios griuvėsiai
Konservuoti evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai
Dubingių pilies griuvėsiai
Dubingių piliavietė
Dubingių piliavietė
Pilies kalnas nuo Asvejos kranto
Keleivi, sustok trumpam ir susimąstyk
Radvilų antkapis virš evangelikų reformatų bažnyčios rūsio
Šaltiniai
- ↑ Dubingių pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 170 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Dubingių radinys. Mokslo Lietuva, 2005 m. gegužės 19 - birželio 1 d. Nr 10 (322)
- ↑ Vyriausybės spaudos tarnyba, 2009 m. rugpjūčio 7 d.
- „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 109 psl.
| ||||||