Dvikalbystė

Dvikalbystė (dvikalbiškumas, bilingvizmas) - dviejų kalbų vartojimas. Gali būti suvokiama dvejopai: kaip sugebėjimas esant reikalui laisvai susikalbėti abiem kalbom (tarkime, darbo reikalais, kelionėje) arba kaip kasdienis vartojimas. Daugiau kaip dviejų kalbų mokėjimas vadinamas daugiakalbyste (multilingvizmas). Kelias kalbas mokantis žmogus vadinamas poliglotu.

Dvikalbystė dažniausiai atsiranda tokioje aplinkoje, kurioje kompaktiškai gyvena dviem kalbomis kalbantys asmenys, taip pat kai dviem kalbom kalbama šeimoje. Pavyzdžiui, Seinų lietuviai darbe kalbasi lenkiškai, o namuose bendrauja lietuviškai. Didelę įtaką dvikalbystės formavimuisi turi ir mokykla.

Formos

Idealios dvikalbystės nebūna, išskyrus retus atvejus, nes žmogus paprastai mąsto viena kuria iš dviejų jo nuolat vartojamų kalbų.

Savita dvikalbystės forma - kurčių žmonių sugebėjimas skaityti (kartais ir kalbėti), nes gestų kalba irgi yra kalbos forma. Tokio pobūdžio dvikalbystė labai išplečia pažintinius gebėjimus, leidžia efektyviau mokytis ir lengviau adaptuotis.

Pagal išmokimo laiką dvikalbystę galima skirstyti:

• Ankstyvoji dvikalbystė - kai abi kalbos išmokstamos vienu metu (pvz., šeimoje); tokiu atveju abi kalbos yra gimtosios
• Vėlesnioji dvikalbystė

Lietuvoje gana daug diskutuojama dėl dvikalbystės įvedimo mokykloje, tačiau būgštaujama dėl to, kad svetima kalba (anglų) gali išstumti lietuvių kalbą iš kai kurių vartojimo sferų (pvz., mokslinės). Be to, kai antrosios kalbos aktyviai mokomasi nuo mažumės, nukenčia gimtosios kalbos mokymasis (dvi kalbas nuo gimimo girdintys ir besimokantys jų vaikai kurį laiką neišvengia kalbų interferencijos). Bet antroji kalba nebūtinai gresia gimtosios kalbos išsaugojimui. Tokiu atveju kalbame apie papildomąją dvikalbystę. Kitu atveju antros kalbos išmokimas reiškia nuoseklų gimtosios kalbos praradimą, dažniausiai dėl kalbinės aplinkos (emigrantai), nacionalinės kalbinės arba švietimo politikos.

Jeigu vaiko raida yra sutrikusi, jam reikia sudaryti vienakalbę aplinką.