Dviratis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dviratis
Automatizuotas dviračių nuomos punktas Vienoje (Austrija)

Dviratis – dviratė bemotorė transporto priemonė. Naudojama pramogai, susisiekimui, laisvalaikio praleidimui, turizmui, sportavimui, varžyboms.

Dviračių sportasolimpinė sporto šaka. Kai kuriose šalyse tai labai populiari transporto priemonė dėl savo pigumo (lyginant su motorinėmis), praktiškumo, tinkamumo perpildytoms miesto gatvėms, valdžios skatinimo. Jei nėra įkalnės ir kelio danga pakankamai kieta, šiuolaikiniu dviračiu nesunku kelias valandas važiuoti apie 17-23 km/val greičiu. Nuo kalno neretai įsibėgėjama ir daugiau. Šie greičiai pakankamai dideli, todėl šiuo metu neretai dėvimas specialus dviratininko šalmas (kai kuriose šalyse jis privalomas).

Pagrindinė dviračio sandara: du ratai, rėmas, balnelis, vairas ir perdavimo mechanizmas, raumenų jėga verčianti suktis ratus. Paprastesniuose dviračiuose šio mechanizmo perdavimo santykis fiksuotas, tačiau tokiu dviračiu nepatogu įveikti įkalnę, ar prireikus važiuoti didesniu greičiu. Daugumoje dabartinių dviračių perdavimo santykį galima keisti važiuojant. Dažniausiai santykis keičiamas naudojant keletą skirtingo skersmens žvaigždučių arba stebulės pavarą.

Dviračių įvairovė didelė, jie būna skirti įvairiom trasom, skirtingiems važinėjimo stiliams.

Šiauliuose yra dviračių muziejus.

Turinys

Išradimas ir istorija

Dviračio išradimas truko ilgai, daugelio žmonių pastangomis. Dviratį bandė išrasti tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Vieniems jų priklauso idėjos, kitiems – realizavimas. Pirmoji idėja buvo bandymas pakeisti arklį. Babilonijos, Egipto reljefuose, Pompėjos freskose pavaizduoti dviračių prototipai.

Neseniai Leonardo da Vinčio užrašuose rastas gana tobulo dviračio eskizas. Maždaug prieš 500 metų jis nupiešė įtaisą, labai panašų į šių laikų dviratį, su vienodo dydžio ratais, grandinine pavara ir pedalais, patogia sėdyne.

Dviračio evoliucija nuo pradžių iki dabar

Pirmą kartą apie dviratį pradėta kalbėti 1790 metais, kai prancūzų grafas fon Sivrakas išrado vadinamąjį „ratinį arkliuką“ – paprastą medinį pagalį su gerai pritvirtintais ratais. „Ratinis arkliukas“, dar vadinamas „bėgiojimo ratu“, buvo labai populiarus XIX amžiaus pradžioje. Tokiais žaisliniais arkliukais labai mėgo važinėti vaikai.

Bet kartą atsitiko taip, kad ant žaislinio vežimėlio neužsikerėblino suaugęs dėdė. Ir ne šiaip dėdė – o vyriausiasis Badeno girininkas baronas K. fon Draizas. 1817 m. liepos 12 d. Karlas Draizas ryžosi pademonstruoti savo naująjį velocipedą, tiesioginį šiuolaikinių dviračių pirmtaką. Jis paliko savo namus Manheimo centre ir nuvažiavo geriausiu Badeno keliu į Švecingeną. Nuvažiavęs 7,5 km jis apsisuko ir patraukė namo. Visa kelionė truko kiek daugiau nei valandą. Dar po mėnesio jis ryžosi dar įspūdingesniam bandymui. Siekdamas išgarsinti naująjį išradimą jis pranešė nuvažiuosiąs 51 km iš Karlsrūhės į Kėlį tik per keturias valandas. Kelionę jis pradėjo lygiai vidurdienį. Kėlio policijos viršininkas patvirtino, kad K. Draizas pasirodė jų miestelyje 16.00. Dviratis užpatentuotas 1819 m. birželio 26 d.

1853 m. išrastas dviratis su pedalais.

Apie 1867 m. dviračius pradėjo gaminti masiškai Pjeras Mišo Prancūzijoje. 18701871 m. jo įmonėje dirbo jau 300 žmonių. 1885 m. serijinę dviračių gamybą pradėjo anglų firma „Rover“. Tada atsirado įvairių modifikacijų dviračių.

Dviračių klasifikacija, stiliai

Važinėjimo stilius – važinėjimo dviračiu būdas. Kiekvienas stilius turi būtent jam pritaikytą dviračio tipą ir vietas (trasas), kur juo važinėjama. Vienaip važiuojama miesto gatvėmis, kitaip leidžiantis nuo uolinių kalnų, dar kitaip – lenktyniaujant. Universalaus dviračio, tinkamo viskam, nėra, tad kiekvienas atsirenka, kam teikia pirmenybę. Niekas nežino tikslių ribų tarp stilių, kiekvienas gali turėti savo nukrypimų.

BMX dviratis

BMX

Tai laisvas stilius, su papildomai naudojamais įvairiais įrenginiais: rampomis, tilteliais ir pan. BMX dviračiai yra su papildomomis kojų atramomis, ju vairas išriestas i viršų, ratai labai platūs. Visiem BMX būdinga – mažas, labai tvirtas rėmas, nedidelis svoris. Dažniausiai vairo konstrukcija leidžia priekiniam ratui apsisukti aplink 360° kampu, ir ne vieną sykį. Ratų dydis – 20“ arba 24“. BMX savoka atsirado iš Bike MotoCross. Vėliau BMX pavadinti dviračiai skirti krosui ir trialui. Dar iššifruojama kaip Modified Bike Xtreme. Trialas MTB dviračiais išsirutuliojo iš BMX.

BMX sportu-akrobatika užsiima miesto paaugliai. Šis jų laiko praleidimas pritraukia didelį žiūrovų skaičių. Masiškai gaminami BMX dviračiai visiškai supaprastinti, paprasčiausi modeliai yra pigūs. Vyresnio amžiaus vaikai ir paaugliai jais bando atlikti ir atlieka stulbinančius triukus. Yra ir elitiniai BMX – brangūs, skirti profesionalams ir rimtai užsiimantiems šia sporto šaka.

Plento dviratis

Plento dviratis

Plento dviračiai skirti greitam važiavimui geros dangos keliais. Pagrindiniai jų bruožai mažas svoris, geros aerodinaminės savybės, siauros padangos bei riestas vairas, kuris suteikia dviratininkui galimybę važiuoti ypač aerodinamiškoje sėdėsenoje. Šiuolaikinis plento dviratis sveria 7-9 kg, geriausi plento dviračiai gali sverti net mažiau 6 kg. Geri lengvi dviračiai gaminami iš karbono lengvo metalo. Oficialiose plento varžybose tarptautinė dviračių federacija UCI apribojo dviračių svorį, t. y. jie negali būti lengvesni nei 6.8 kg.

Kalnų dviratis (angl. Mountainbike - MTB)

Tai vieni iš Lietuvoje šiuo metu populiariausių dviračių. Būna įvairios konstrukcijos, dizaino ir kainų. Jie skirti tiek jauniems, tiek seniems. Kainos įvairios, todėl tai vieni iš labiausiai įperkamų dviračių.

Kalnų dviračiai nebūtinai skirti kalnams arba bekelei. Jais taip pat patogiau važinėti neasfaltuotais keliais ir takeliais. Didelis pavarų skaičius (21–27) užtikrina platų perdavimo santykio pasirinkimą – tai leidžia pasirinkti optimalų perdavimą įvairiomis sąlygomis. Dviračio rėmas su visa komplektacija suprojektuoti įvairiausiom galimom trasom: akmenuotai vietovei, minkštam gruntui, balynams, smėliui, purvui. Didesnis atstumas tarp žemės ir centrinės ašies (29–33 cm) padidina dviračio pravažumą. Vairas būna platus (55–67 cm), tiesus – tai palengvina vairavimą ant minkšto grunto. Patogi stabdžių ir bėgių perjungimo sistema leidžia stabdyti bei perjunginėti pavaras nepaleidžiant vairo. Ratai, dažniausiai 26" dydžio, kartu su trumpais stipinais suteikia ratui tvirtumo bei kietumo, sumažina dviračio bendrą aukštį. Padangos plačios, grubios.

Dauguma kalnų dviračių komplektuojami su priekine amortizuojančia šake, geresni ir su galiniu amortizatoriumi. Tai ypač pagerina sukibimą greitai važiuojant nelygiu keliu bei padidina komforto lygį.

Pagal amortizaciją išskiriami: visiškos amortizacijos kalnų dviračiai (angl. Full Suspension); standžios galinės pakabos (angl. Hardtail); kalnų dviračiai be amortizuojančios šakės (angl. full rigid). Reikalui esant galima kalnų dviratį pritaikyti reguliariam važinėjimui į darbą (naudojamos siauresnės ir smulkesnio rašto padangos, purvasaugiai, mažiau pavarų), arba užmiesčio turizmui, nes kalnų dviratis yra ypač patvarus ir miestuose, kur prasti keliai, šaligatviai, bei daug bordiūrų, toks dviračio tipas pats tinkamiausias. Bet klaida būtų ruošti kalnų dviratį greičio lenktynėms plentu arba ruoštis juo į turistinę kelionę. Sėdėsena ant kalnų dviračio yra sportinė, t. y., kūnas gana stipriai pasviręs į priekį ir nemažai krūvio tenka rankoms. Važiuoti tokiu dviračiu ilgas keliones nepatogu, nes greičiau nei naudojant turistinį dviratį pavargsta rankos ir nugara.

Išskiriama keletas kalnų dviračių grupių:

Trialo dviračiai (angl. Trial)

Užsiimantys šiuo stiliumi dviratininkai turi mokėti atlikti tam tikrus veiksmus dviračiu, kaip pašokimas (į viršų, į šoną, ant kliūties), pusiausvyros laikymas stovint vietoje, stovėjimas ir šokinėjimas ant vieno rato, stačių ir aukštų kliūčių įveikimas ir daugybė kitų sudėtingų elementų. Visa tai kompleksiškai naudojama per varžybas, kai sportininkas turi įveikti trasą, sudarytą iš sekcijų su kliūtimis. Jos būna natūralios ir dirbtinės: akmenys, rąstai, dėžės, krovinių padėklai, ritės, betono blokai ir t. t. Reikia stengtis kuo mažiau kartų liesti žemę bet kuo, išskyrus patį dviratį. Už kliūčių ar žemės lietimą skiriami baudos taškai. Dalyvis, įveikęs visą trasą ir surinkęs mažiausiai taškų, skelbiamas nugalėtoju.

Kaip atskira sporto šaka dviračių trialas išsivystė XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje - devintojo pradžioje. Ši sporto šaka atsirado mototrialininkams (mototrialas – tai tas pat, tik su motociklu) pasiūlius vaikams mokintis trialo ir treniruotis dviračiais. Vėliau dviračių trialas daliai žmonių pasirodė įdomesnis ir jie atsiskyrė.

Trialo dviračiai skirstomi: STOCK ir MOD. STOCK būna kietu rėmu ir šake, tvirtais plačiais 26“ dydžio ratais (galinio rato plotis siekia iki 3“). Slėgis jų padangose žemas, turi vieną varančiają žvaigždutę, itin efektyvius stabdžius (hidraulinius). MOD – ratai 20“ dydžio, priekinė žvaigždė apsaugota. Pavarų trialo dviračiuose nėra, dažnai nėra net balnelio, nes dviratininkai paprastai stovi ant pedalų ir balnelis tik trukdo. Kartais naudojami trumpi pedalų švaistikliai.

pilnos amortixacijos XC dviratis

(angl. Cross Country - XC)

XC dviračiai skirti važiavimui raižyta vietove. Šiuo metu populiauriausi XC dviračiai su priekiniu amortizatoriumi, tačiau vis daugiau mėgėjų ir sportininkų renkasi pilnos amortixacijos XC dviratį (angl. Full Suspension). Geras šiulaikinis XC dviratis sveria 9-12 kg.

XC varžybų kilometražas gali svyruoti nuo 10 iki 120 km. Išskiriamos dvi pagrindinės XC varžybų atšakos:

  • XCO (angl. XC - Olympic) - varžybos vyksta ratais, kurių ilgis 5-9 km, varžybų trukmė - 90-120min. Varžybų metų įveikiamos stačios nuokalnės bei įkalnės, taip pat kitos sudėtingai pravažiuojamos kliūtys bei vietovės.
  • Maratonas - trasa ne tokia sudėtinga kaip XCO varžybose, tačiau maratono distancija siekia 60-120 km

Laisvasis stilius (angl. Freeride - FR)

Gan neseniai išsivysčiusi ir pripažinimą dviračių sporte įgijusi grupė. Dviračiai dažniausiai yra pilnos amortizacijos, pritaikyti važiavimui itin raižyta vietove, miško kalniukais, bet jie nėra tinkami kroso lenktynėms, turizmui, kadangi yra sunkūs ir dėl didelės eigos amortizatorių sugeria daug mynimo jėgos. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, šis stilius neturi jokių apribojimų - naudojant šiuos dviračius, šokinėjama nuo skardžių, dideliais greičiais šokinėjama į tolį, šuolių metu gali būti atliekami triukai. Šiuo metu jau yra gana gerų dviračių, skirtų laisvajam stiliui.

Greitasis nusileidimas (angl. Downhill - DH)

Šio stiliaus dviratininkai stengiasi kaip įmanoma greičiau nusileisti nuo kalno. Nusileidimas vyksta atskirais startais. Nusileidimo vietos dažnai būna miškingose, kalnuotose vietovėse, taip pat slidinėjimo trasose. Nusileidimas trunka 1 - 10 minučių. Į kalną šio stiliaus dviratininkas užsiropščia keltuvais, nes dviratis dėl didelio svorio ir amortizacijos visiškai nepritaikytas važiuoti įkalnėn. Šių dviračių rėmas tvirtas bei dalys sunkios, pritaikytos didelėms apkrovoms, todėl visas dviratis sunkus. Pirmosios greitojo nusileidimo varžybos įvyko 1976 m. lapkričio 21 d. JAV, Kalifornijos valstijoje, Fairfax dviračių parke[reikalingas šaltinis]. Laimėtojas – vienintelis finišavęs Alan Bonds. Pirmasis UCI DH čempionatas įvyko 1990 m. Kolorado valstijoje, Durango dviračių parke.

DirtJump dviratis

Gatvių ir tramplinų dviračiai (angl. Street, DirtJump)

Šie dviračiai skirti triukams atlikti - panašiai, kaip BMX, tad ir jų sandara nelabai skiriasi. Išskirtinis bruožas - žemas rėmas ir minimaliai nuleistas balnas, taip pat skiriasi didesniu ratų skersmeniu (24/26“) ir aukštesne priekine šake. Šakė gali būti tiek amortizuojanti tiek neamortizuojanti. Dažnai tokio tipo dviračiai turi tik galinius stabdžius arba visai jų neturi.

Turistinis dviratis

Turistiniai dviračiai

Šie dviračiai tinka visoms kelionėms, kur tik yra keliai ir takai – nuo kelionės aplink pasaulį iki kasdienių išvykų į darbą. Jais galima pervežti didelius krovinius, dažnai standartinėje komplektacijoje yra viena ar dvi bagažinės, purvasargiai. Jie turi sustiprintus ratlankius (27“-28“ dydžio), padangos 30–38 mm. Vairas – klasikinis su ragais. Tai leidžia sėdėti išsitiesus, kas ypač svarbu tolimose kelionėse. Dviračio geometrija užtikrina mažesnį kratymą, leidžia važiuoti nelaikant rankomis vairo, bet sumažina manevringumą, kuris turizmui didelės įtakos neturi. Ilga dviračio bazė daro rėmą „minkštesnį“, jis blogiau rieda į kalvas, bet leidžia ant bagažinės uždėti didelę kuprinę ir tai netrukdo kojoms. Turistiniai modeliai geriausiai tinka keliams su tvirta danga bei suplūktiems takams.

Recumbent dviratis

Pusiau gulom minami dviračiai

Pusiau gulomis minami dviračiai (angl. Recumbent bicycle) Lietuvoje dažnai vadinami velomobiliais. Tokiame dviratyje žmogus sėdi patogiai (dažniausiai šiek tiek atsilošęs) ir pedalus mina ištiesęs kojas į priekį. Velomobiliai ypač tinkami miestuose bei tolimose kelionėse - su jais patogiau ir komfortiškiau važiuoti nei su įprastais dviračiais, mažesnė tikimybė nukentėti avarinėje situacijoje (nes priekyje yra žmogaus kojos, o ne galva).

Pusiau gulomis minami dviračiai daugiausiai yra paplitę Nyderlanduose, Vokietijoje, Danijoje.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Dviratis – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikiteka



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: