Eduardas Mieželaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eduardas Mieželaitis

Gimė 1919 m. spalio 3 d.
Kareiviškis, Stačiūnų valsčius
Mirė 1997 m. birželio 6 d. (77 m.)
Vilnius

Veikla
poetas, publicistas, vertėjas

Žymūs apdovanojimai
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Eduardas Mieželaitis (1919 m. spalio 3 d. Kareiviškis, Stačiūnų valsčius, Joniškio apskritis1997 m. birželio 6 d. Vilnius) – poetas, publicistas, vertėjas.

Turinys

Biografija

19391941 m. Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete studijavo teisę. 1935 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 19401941 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redaktorius. Per TSRS ir Vokietijos karą pasitraukė į Rusiją. 19411944 m. Raudonosios armijos Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 19431946 m. LLKJS CK sekretorius. 1946 m. žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktorius, vėliau dirbo žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. 19541959 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 19591970 m. pirmininkas. [1]19601989 m. LKP CK narys. 19551963 m. ir 19751989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 19751989 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 19621970 m. TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Kūryba

Kūryboje siekė modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuose poezijos rinkiniuose „Lyrika“, „Tėviškės vėjas“ karo patirtis išsakoma ketvirto dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Šio dešimtmečio kultūra (temos, poetika, meno filosofija, kalba) visam laikui tapo svarbiausiu jo kūrybos bruožu, poezijos modernizavimo pagrindu ir pavyzdžiu – iš jo perėmė dainingas intonacijas, liaudies dainų stilizaciją, romantines nuostatas, polinkį į pasaką, mitą, naivumo ir artistiškumo dermę. 1946 m. visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime jo poezija sukritikuota kaip neidėjiška; po to kelerius metus beveik jis nekūrė, vertėjavo.

Eilėraščių rinkiniuose „Pakilusi žemė“, „Dainų išausiu margą raštą“, „Broliška poema“ (LTSR valstybinė premija 1957 m., 1960 m., inscenizacija pastatyta 1958 m.) vaizduojama pokario statybos, deklaruojama tautų draugystė. Jo eilėraščių rinktinė „Mano lakštingala“ įtvirtino lyrizmą ir turėjo įtakos jaunajai poetų kartai. Eilėraščių rinkiniuose „Svetimi akmenys“, „Žvaigždžių papėdė“, į kurį įėjo ciklas „Žmogus“, (atskira knyga išleistas 1962 m., Lenino premija) išryškėjo pagrindinė jo kūrybos nuostata – renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone, poetizuojama pasaulio tvarka ir grožis, žmogaus gyvybingumas ir kūrybiškumas. Abstrahuotas ir hiperbolizuolas žmogaus paveikslas, atskleidžiantis sąsajas su kosmoso užkariavimu, tapo oficialia tarybų valdžios ideologinės programos iliustracija. Šio laikotarpio poezija intelektuali, filosofinė (abstraktus žodynas, žodžio virtimas sąvoka), bet pernelyg optimistinė pasaulėjauta, manifestinis stilius gožia gilesnę mintį.

Eilėraščių rinkiniuose „Lyriniai etiudai“, „Naktiniai drugiai“, „Montažai“, „Horizontai“, „Antakalnio barokas“, „Iliuzijos bokštas“ plėtojamos tos pačios temos, kartu bandant kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, jubiliejiniu straipsniu, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade, sonetu. Šešto–septinto dešimtmečio lyrika laisvinama iš kanono, plečiamos jos ribos. Jo poezijai būdingos deklaratyvios antinomijos, naivokos emocijos, tribūniškas stilius atitinka šešto–septinto dešimtmečio tarybinės poezijos bendrąsias tendencijas. Poetiniam mąstymui įtakos turėjo muzika ir dailė. Jis atnaujino XX a. pradžios literatūrinių srovių (futurizmas, dadaizmas, imažinizmas) vizualų figūrinį ir į kalbinius žaidimus orientuotą eilėraštį (eiliavimų įvairovė, garsinės ir vaizdinės asociacijos, rimavimo žaismė).

Poetinės publicistikos knygose „Saulė gintare“, „Duona ir žodis“, „Čia Lietuva“ pateikta apmąstymų Lietuvos kultūros, literatūros ir ryškiausių jos asmenybių tema. Knygose vaikams „Aš jau ne pipiras“, „Kuo būti“, „Zuikis puikis“, „Čyru vyru“, „Ką sakė obelėlė“, „Lineliai“, „Miško pasaka“ atsispindi skaidrus, paprastas santykis su gamta.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu jis taisė, pildė ansktesnius rinkinius, rengė naujus leidimus, naujai juos komponavo. Eilėraščių rinkiniuose „Posiskriptumai“, „Gnomos“, „Laida“, „Consonetai Helenai“, „Mažoji lyra“, mažųjų poemų rinkinyje „Saulės vėjas“, poemoje „Mitai“ labiau išgrynintas žanras. Dar išleista jo poezijos rinktinė „Mano lyra“ (LTSR valstybinė premija), lyrinės esė knyga „Mūza ir upėtakis“, autobiografinė esė „Nereikalingas žmogus. Akcentai“. Jo poezija išversta į daugiau kaip 20 kalbų. Tarp jo verstų poetų kūrinių Michailas Lermontovas, Vladimiras Majakovskis, Samuilas Maršakas, Adomas Mickevičius, Aleksandras Puškinas ir kiti.

Eilėraščių ciklo „Žmogus“ motyvais sukurtas V. Salmanovo baletas, pastatytas 1966 m., E. Balsio ir J. Juzeliūno muzikos kūriniai, poezijos ir eseistikos knygos „Duona ir žodis“ motyvais – poezijos spektaklis „Gintaro paukštė“ (1966 m.), kelių lyrikos knygų motyvais – spektaklis „Giliausiam šuliny įžvelki dangų“ (1980 m.). Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Mano rankos“ (1977 m., režisierius Linas Lazėnas).[2]

Įvertinimas

Bibliografija

  • Aš jau ne pipiras: eilėraščiai vaikams – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros l-kla, 1945.
  • Tėviškės vėjas: karo metų eilėraščiai, 1941–1945. – Kaunas, 1946.
  • Kuo būti? : eilėraščiai – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947.
  • Kastantas muzikantas: eilės – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948.
  • Kiškio dovanos: eilėraščiai – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1949.
  • Zuikis puikis: eiliuota pasaka – Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1949.
  • Tavo bičiulis – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951.
  • Ką sakė obelėlė: eilėraščiai – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951.
  • Pakilusi žemė: eilėraščiai. – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951.
  • Marytė stovyklauja – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1952.
  • Dainų išausiu margą raštą: eilėraščiai – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1952.
  • Broliška poema – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1954.
  • Mano lakštingala – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1956.
  • Svetimi akmenys: eilėraščiai – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1957.
  • Žvaigždžių papėdė: poezija – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1959.
  • Lineliai – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1960.
  • Saulė gintare: eilėraščiai, apmąstymai. – Vilnius, Valst. grož. lit. l-kla, 1961.
  • Autoportretas; Aviaeskizai: dvi knygos – Vilnius, Valst. grož. lit. l-kla, 1962.
  • Žmogus – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1962.
  • Kristijonas Donelaitis : 250 m. gimimo jubiliejui. – Vilnius, Valst. grož. lit. l-kla, 1963.
  • Atogrąžos panorama – Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1963.
  • Lyriniai etiudai – Vilnius: Vaga, 1964.
  • Duona ir žodis: poetinė publicistika. – Vilnius: Vaga, 1965.
  • Žmogus. – Vilnius, Vaga, 1965.
  • Naktiniai drugiai: monologas – Vilnius: Vaga, 1966.
  • Era: eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1967.
  • Čia Lietuva: poetinė publicistika – Vilnius: Vaga, 1968.
  • Poezija – Vilnius: Vaga, 1968.
  • Neringa: pasaka – Vilnius: Vaga, 1968.
  • Montažai – Vilnius: Vaga, 1969.
  • Horizontai: eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1970.
  • Antakalnio barokas – Vilnius: Vaga, 1971.
  • Dvejetuką gavau: poemėlės – Vilnius: Vaga, 1971.
  • Gintaro paukštė; Bloknotai: esė – Vilnius: Vaga, 1972.
  • Dainos dienoraštis – Vilnius: Vaga, 1973.
  • Iliuzijos bokštas – Vilnius: Vaga, 1973.
  • Aleliumai: eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1974.
  • Kontrapunktas: eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1975.
  • Pantomima: poezija – Vilnius: Vaga, 1976.
  • Kastantas muzikantas: ikimokykliniam ir jaunesniam mokykliniam amžiui – Vilnius: Vaga, 1976.
  • Monodrama – Vilnius: Vaga, 1976.
  • Tekstai – Vilnius: Vaga, 1977.
  • Nikė – Vilnius, Vaga, 1977
  • Kirvirvyrai: poema jaunesniam mokykliniam amžiui – Vilnius: Vaga, 1978.
  • Dainos dienoraštis. – Tbilisi, 1978.
  • Mano lyra: rinktinė – Vilnius: Vaga, 1979.
  • Čyru vyru: poemos – Vilnius: Vaga, 1980.
  • Pasaka – Vilnius: Vaga, 1980.
  • Miško pasaka: mažiems ir dideliems – Vilnius: Vaga, 1981.
  • Monologai: esė ir poezija – Vilnius: Vaga, 1981.
  • Raštai – Vilnius: Vaga, 1974–1984.
  • Mūza ir upėtakis – Vilnius: Vaga, 1984.
  • Raštai : 8 tomai – Vilnius: Vaga, 1982–1985.
  • Postskriptumai: poezija – Vilnius: Vaga, 1986.
  • Homo – Vilnius: Vaga, 1986.
  • Gnomos: poezija – Vilnius: Vaga, 1987.
  • Žalioji poliklinika: trys rožės mergaitei Ugnei: jaunesniam mokykliniam amžiui – Vilnius: Vyturys, 1989.
  • Laida: eilėraščiai – Vilnius: Vaga, 1992.
  • Consonetai Helenai: eilėraščiai – Vilnius: Valst. leidybos centras, 1994.
  • Saulės vėjas: mažosios poemos – Vilnius: Valst. leid. centras, 1995.
  • Mitai: poema – Kaunas: Spindulys, 1996.
  • Mano jaunystės dainos – Vilnius: Žuvėdra, 2001.
  • Nereikalingas žmogus. Akcentai: autobiografinė esė – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Literatūra

Nuorodos, šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 327 psl.
  2. Rita Tutlytė. Eduardas Mieželaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 65 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: