Elgetaujantis ordinas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Elgetaujantis ordinasreliginis ordinas, kurio pragyvenimas visiškai priklauso nuo gaunamos labdaros. Tokių ordinų nariai neturi nei privačios, nei bendros nuosavybės ir duoda neturto įžadus pašvęsdami visą savo energiją ir laiką religiniam darbui.

Krikščioniški elgetaujantys ordinai

Krikščioniški elgetaujantys ordinai užsiima Evangelijos skelbimu ir pagalba neturtėliams. Abu pagrindiniai ordinai, sukurti šventojo Dominyko ir šventojo Pranciškaus, buvo sukurti kovai su katarų erezija (pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje) siūlant tarnauti Dievui visuomenės viduje. Jie sugebėjo gauti ženklią pagalbą tiek iš paprastų miestiečių, tiek iš aristokratų. Jų veiklos vietomis greitai tapo miestai, kuriuose parapijos jau nesugebėjo susitvarkyti augant žmonių skaičiui. Daugumoje Vakarų Europos viduramžių miestų nepriklausomai nuo jų dydžio dirbo atstovai vieno ar kelių elgetaujančių ordinų atstovai.

Viduramžiais pirmais elgetaujančiais brolių ordinais bažnyčioje buvo:

Antrasis Liono susirinkimas 1274 m. pripažino šiuos ordinus „didžiaisiais“ elgetaujančiais ordinais ir uždraudė daugumą kitų. Tridento susirinkimas 15451563 m. atleido juos nuo neturto įžado ir leido turėti nuosavybės. Visi ordinai, išskyrus Pranciškonus ir jų atšaką – Kapucinus, gavo teisę disponuoti bendra nuosavybe.

Tarp kitų ordinų galima išskirti:

  • Šventosios Trejybės ordinas (Trinidadai), įkurtas 1193 m.
  • Šventosios Gailestingumo Mergelės Marijos ordinas, įkurtas 1218 m.
  • Marijos tarnų ordinas, įkurtas 1233 m.
  • Minimai (Šv. Pranciškaus iš Paolos atsiskyrėliai), įkurtas 1436 m.
  • Kapucinai (Jaunųjų brolių kapucinų ordinas), įkurtas 1525 m.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 100% (+3464-17=3447 wiki spaudos ženklai).