Elvyra Radauskaitė
| Elvyra Radauskaitė | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1923 m. birželio 5 d. Gikonių km. Rozalimo v. |
| Mirė | † 2020 m. spalio 15 d. Vilniuje |
|
| |
| Veikla | skulptorė, pedagogė, Vilniaus dailės instituto docentė
|
|
| |
| Išsilavinimas | 1941 m. Linkuvos gimnazijos XVII laida |
| Alma mater | 1951 m. Vilniaus dailės institutas |
Elvyra Radauskaitė (g. 1923 m. birželio 5 d. Gikonių km. (Rozalimo v., Panevėžio aps. - 2020 m. spalio 15 d. Vilniuje) – skulptorė, pedagogė, Vilniaus dailės instituto docentė.
Biografija
Gimė 1923 m. birželio 5 d. Gikonių km., Pakruojo r. Mokėsi Linkuvos gimnazijoje ir 1941 m. baigė Linkuvos gimnazijos XVII laidą.
1951 m. baigusi Vilniaus dailės institutą, jame dėstė; docentė (1983). Nuo 1951 m. dalyvauja dailės parodose. Dirba žanrinės ir portretinės skulptūros srityje. Sukūrė portretinių biustų : Monikos Mironaitės (1953), Levo Vladimirovo (1976), Vincento Gečo (1982), figūrinių kompozicijų: „Žaidžiantis vaikas“, „Vaikai“, „Politkalinys“, „Rytas“ ir kt., kūrinių.
Lietuvos nusipelniusi meno veikėja (1983)
Prisiminimai
ATMINTĮ ŽADINANTIS KRAŠTIETĖS ŠIMTMETIS...
APIE DAUGYVENĖS KRAŠTO DUKRĄ – ŠVIESAUS ATMINIMO SKULPTORĘ, PEDAGOGĘ, NUSIPELNIUSIĄ MENO VEIKĖJĄ ELVYRĄ RADAUSKAITĘ ŠIANDIENĄ KALBA PORTRETAI, MEDALIAI, DEKORATYVINĖ PLASTIKA, SKULPTŪRINĖS KOMPOZICIJOS... GIKONIŲ kaime atmintį žadina skulptorės sukurtas paminklas iš trisdešimt dviejų lauko riedulių ir iš spalvoto akrilinio cemento nulipdyta Švenčiausios Marijos figūra. 1999-ųjų liepą skulptorės Elvyros Radauskaitės tėviškėje kunigo klebono Aniceto Kisieliaus palaimintas kiekvienas akmenėlis su užrašytomis pavardėmis čia gyvenusiųjų gikoniečių. Iškilmėse dalyvavusių sodiečių mintimis to meto korespondencijoje „Menu – ir liūdna daros...“ dalijomės su laikraščio skaitytojais. Kraštietės šimtmečio minėjime ilgaamžių pašnekovų jau nesutikome...
Plaučiškių laisvalaikio salėje Daugyvenės krašto šviesuolės – E. Radauskaitės gyvenimą ir kūrybą atspindėjo fotografijų paroda, parengta skulptorės ir pedagogės dukros – menininkų Vitos Balinskienės su vyru Romualdu. Atminimo popietėje persipynė ir Gikoniuose augusio poeto Henriko Radausko posmai, užlieję „visagalės saulės galia“, raiškiai perteikti skaitovės Angelės Statkuvienės. Raminančiai, lyriškai skambėjo Pakruojo Juozo Pakalnio menų mokyklos kanklininkės Sofijos Šaurskytės atliekamos liaudies melodijos.
Lyg tame kraštiečio eilėraštyje, „Ir nuo medžių teka medus / Į visus pasaulio kraštus“, taip ir E. Radauskaitės darbai apkeliavo respublikos, pasaulio parodas. Skulptorės kūriniai saugomi Lietuvos dailės, M.K.Čiurlionio meno muziejuose ir kituose. Dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės lietuvių skulptorių kartos atstovė kūrybiniame kelyje išlaikė klasikinę, tradicinę skulptūros sampratą. Kūrė portretus, medalius, figūrines kompozicijas. Autorę žavėjo žmogus, jo formos. Tapti skulptore paskatino molio duobė, mama, mokiusi lipdyti ir piešti... 1951 metais su pagyrimu baigusią meno studijas, E. Radauskaitę pakvietė dėstyti Dailės institute. Ilgametę Vilniaus dailės akademijos Keramikos ir Skulptūros katedros dėstytoją gerbė, mylėjo studentai ir kolegos. Pasak žiemgalio, garsaus grafiko, Pakruojo krašto garbės piliečio Romualdo Čarnos, Šiaurės Lietuva – garsių žmonių žemė... Dailininkas neužmiršta, kaip su Algimantu Švėgžda stojo į Dailės akademiją... Pirmais metais jiems nepavyko- buvo „žali“ kaimiečiai. Tuomet būsimus studentus geriau pasiruošti egzaminams pakvietė Elvyra Radauskaitė. Savo namuose mokė kompozicijos, natiurmorto, davė užduotis... R. Čarna užsirašė į tapybą, bet paklausė dėstytojos, kad jam geriau tiktų grafika. Kūrybinėje veikloje pravertė E. Radauskaitės patarimas. Studentams ji dėstė skulptūros ir keramikos katedrose, bet visada pasidomėdavo, „kaip sekasi, Romai?“. Bičiuliškai bendravo, žavėjo nuoširdžia šypsena, šviesiu veidu... Kraštiečio dėkingumą atminimo popietėje perdaviau skulptorės dukrai – menininkei V. Balinskienei, džiaugiantis, kad be E. Radauskaitės pamokymų nei R. Čarna, nei A. Švėgžda nebūtų atsidūrę Dailės institute. Menas, tikino R. Čarna, amžinas, tarsi magija. Tai – žmonijos dvasios paguoda. Be meno žmogus atsidurtų kiaute....
E. Radauskaitės studentavimo ir kūrybos kelią renginyje nušvietė Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės kraštotyrai Genės Juodytės vaizdo pasakojimas – menų ir kartų jungtyje su menininkais, kilusiais iš Pakruojo krašto.
Menotyrininkės, dr. Ramutės Rachlevičiūtės įsitikinimu, šio krašto žmones išmokstama pamilti per asmenybes. Minėjo dailininką Algimantą Švėgždą. Kalbėjo apie švelnią, subtilią, inteligentišką, santūrią, talentingą skulptorę E. Radauskaitę, nubrėžusią ryškią vagą. Dailėtyrininkė moteris menininkes įamžino dvitomyje „142 atvertys. Lietuvos menininkių autobiografijos“. Kiekvienos menininkės autentiškuose pasakojimuose persipina buitis, būtis, kūryba. Knygoje yra ir vyriausios amžiumi E. Radauskaitės pasakojimas. Autorė knygą padovanojo Plaučiškių bibliotekai.
Apie Mamą, apie žmogaus gyvenimo pavyzdį jautrus dukros – menininkės ir pedagogės Vitos Balinskienės prisiminimas. Iki devyniasdešimt aštuonerių skulptorė domėjosi ir sodininkyste... Išmokė dukrą sveiko gyvenimo būdo, užsispyrimo... Buvo rami, bet griežta, norėjo, kad ir dukra kibtų į meno paslaptis, bet... Vita matė, kaip sunkiai dirbo mama... Kūrė žymių žmonių portretus, globodavo studentus...
Atvažiuodavo į Gikonius, į mamos gimtinę, kurioje – gyvi, linksmi vaikystės prisiminimai. V.Balinskienės nuomone, ji kaip ir mama, gyvenime patapo dailininke pedagoge. Dirbo Panevėžyje, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre mokė vaizduojamųjų menų, baigė lektore Mykolo Romerio universiteto Komunikacijos institute. Su vyru dailininku dalyvauja dailės pleneruose...
Gikonių kaime paminklą kūrusiai skulptorei E. Radauskaitei padėjo ir dukra Vita. Plokštėje ji užrašė raides, su pusbroliu padėjo statyti. Atvažiavusi į kaimą, mama liepdavo nuvalyti samanas nuo akmenų, nors vaikui, atrodė, kad taip gražu... Dukros manymu, ilgas mamos amžius – Dievo dovana. Visą gyvenimą stengėsi nepasiduoti sunkumams, sprendė kryžiažodžius, domėjosi politika... Pasigedus skulptorės paminklo atidengimo iškilmėse, dukra, galvojo, gal buvo jau pervargusi... Fotografijų parodoje Plaučiškiuose daugelio žvilgsniai tyrinėjo E. Radauskaitės portretą, pačios skulptorės pieštą pastele...
Buvusi gikonietė Valerija Grigaliūnienė atmena, kai su savo mama anksčiau džiaugėsi skulptorės paminklu. Kūrėja išlikusi tik akyse – nedidelė moterytė, kultūringa...
Gikoniai ir pakruojietės Stanislavos Užporienės gimtinė, kurią nušlavė melioracija, liko laukai. Kai statė čia gyvenusiems gikoniečiams paminklą, atvežė akmenį, kuriame užrašyta tėvų – Elenos ir Stanislovų Razgaičių pavardė ir jų vaikai – Stanislava ir Antanas. Kaime buvo šventinis sujudimas. Dabar kraštietės šimtmečio minėjime norėjo daugiau sužinoti apie kūrėjos gyvenimą. Niekas anksčiau apie tai nepasakojo, o ir paklausti nėra ko...
Vicemero Virginijaus Kacilevičiaus žodžiais, tokio renginio laukiama, toks turi būti – su muzika, poetiniu žodžiu, kitokiomis spalvomis parodyta skulptore... Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Renatos Budrienės tikinimu, veiklas reikia pradėti nuo savojo krašto žmonių, geriau juos pažinti. Atmintį žadino valandėlė prie paminklo Gikoniuose. Į kaimo istoriją žvilgterėjo, poeto H. Radausko eilėmis kalbėjo Plaučiškių vyresnioji bibliotekininkė Lina Jonaitienė. Skulptorės ir pedagogės E. Radauskaitės dukros Vitos vaikystės įspūdžius sugrąžino stabtelėjimas išlikusioje sodyboje. Garsiosios Radauskų šeimos atminimo ženklus saugo ir puoselėja čia įsikūrusi jauna šeima.
Menininkė Vita Balinskienė popietės emocijas išsakė H. Radausko posmais: „Kai aš prisimenu anas dienas, /Rašau be galo paprastas dainas: /Apie auksinį tėvo gryčios stogą /Ir apie derlių, gerą arba blogą. /Ten kaip žiedai margavo aviliai, /Lietus į žemę sunkėsi giliai. /O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė,/ Juos kirto laikas...“ Paskutinės dvi eilutės įrašytos ir paminklo plokštėje...
Perduoti ryšį su gimtąją vieta, pajusti ritmą, gyvybingumą, išraiškingumą – menas. Tokia prigimtis ne tik kraštietės, kūrusios vieną seniausių menų – skulptūras, bet ir dukros meninė reakcija, įprasminant brangiausio žmogaus atmintį...
Nijolė Padorienė, „Auksinė varpa“ 2023 m. liepa Autorės nuotraukose:
Menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė Plaučiškių bibliotekai dovanojo dvitomį apie moteris menininkes „142 atvertys. Lietuvos menininkių autobiografijos“
Po senovinę Elvyros Radauskaitės tėvų sodybą pasklido renginio dalyviai, domėdamiesi išlikusiais gyvenimo ženklais, klausydamiesi menininkės Vitos vaikystės įspūdžių
Menininkė Vita Balinskienė – kraštietės skulptorės ir pedagogės Elvyros Radauskaitės dukra po Gikonių liepomis
Atminimo popietę skyrė skulptorei ir pedagogei Elvyrai Radauskaitei
Pakruojo rajone, Plaučiškių ir Gikonių kaimuose, paminėtas skulptorės ir pedagogės Elvyros Radauskaitės (1923–2020) šimtasis jubiliejus.
Pagerbti kraštietės į Plaučiškių kultūros namus susirinko vietos ir kaimyninių Gikonių, Žvirblionių kaimų gyventojai, atvyko skulptorės giminaičiai.
Kanklėmis grojo rozalimietė Pakruojo menų mokyklos moksleivė Sofija Šaurskytė, apie skulptorės gyvenimą, kūrybą kalbėjo menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė.
Atsiminimais apie mamą dalijosi skulptorės duktė menininkė Vita Balinskienė, Kultūros namų fojė parengusi ir pristačiusi dokumentų parodą.
Skaitovė Angelė Statkuvienė ir vietos bibliotekininkė Lina Jonaitienė skaitė Gikoniuose augusio, vieno žymiausio lietuvių išeivijos poeto Henriko Radausko (tolimo skulptorės giminaičio) eiles.
Renginio dalyviai aplankė ir E. Radauskaitės gimtuosius Gikonius, padėjo gėlių, uždegė žvakių prie jos sukurto paminklo Gikonių kaimui ir jo žmonėms, pabuvojo sodyboje, kurioje skulptorė gimė, augo, o vėliau lankydavosi. 1968 metais Radauskų sodybą nupirko Genutė Jankauskaitė-Franskaitienė. Dabar joje gyvena G. Franskaitienės duktė Lina su šeima. Dabartinė sodybos šeimininkė paliko gyvenimą Vilniuje ir su šeima sugrįžo į gimtinę, saugo senuosius pastatus, čia gyvenusiųjų ženklus.
Atminimo popietė skulptorei E. Radauskaitei – vienas iš Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto “Menų ir kartų jungtys: iš Pakruojo krašto kilę menininkai ir vietos jaunimas” renginių. Projekto vadovė – Genė Juodytė, Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai.
Skulptorės Elvyros Radauskaitės (1923–2020) šimtojo jubiliejaus popietės dalyviai.
_100_a_.jpg)
_100_b.jpg)
_100_c.jpg)
Parengta pagal Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos inf. 2023-07-04
Elvyra Radauskaitė 1923 06 05 Gikoniai (Pasvalio apskritis), lietuvių skulptorė. 1951 baigusi Lietuvos dailės institutą, iki 1990 jame dėstė; docentė (1981). Nuo 1951 dalyvauja parodose Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Rozalime), užsienyje (Pasaulinėje parodoje Toronte 1967, Varšuvoje, Berlyne, Prahoje, Sofijoje). Kūryboje vyrauja portretiniai biustai: Monika Mironaitė (1953), Salomėja Nėris (1957, 1960, 1972), Marytė Margytė (1968), Inžinierius Apolinaras Čepulis (1972), Skulptorius Konstantinas Bogdanas (1986). Sukūrė figūrinių kompozicijų: Vaikai / Vaikų darželyje (1959), Motinystė (1964), Taika (1968), Namie / Žvejas ir sūnus (1971), dekoratyvinių skulptūrų (M. Glinkos, J. Tallat Kelpšos reljefus 1950, Vilniaus filharmonijoje, Aviamodeliuotojai 1952, Vilniaus oro uosto frontone), antkapinių paminklų (A. Valsiūnienei, 1970, O. Keturakytei, 1980), paminklą Gikonių kaimo žmonėms (1999), t. p. mažųjų formų skulptūrų iš gipso, marmuro, bronzos, terakotos, betono, kalinėto vario, medalių. Kūriniai realistiniai, dažnai lyriškos nuotaikos, vėlyvesni – labiau apibendrintų dekoratyvių formų. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Rusijos muziejai.
Marius Zavadskis
Tradicinis spektaklis
Pastatė tradicinį spektaklį Moljero „Šykštuolis“, kurio režisierius bei klasės vadovas buvo Jonas Vadeikis, menininkai Jonas Vilutis ir V.Vijeikis.
