Ertebiolės kultūra

Europos mezolitas. Ertebiolės kultūra – raudona spalva viršuje

Ertebiolės kultūra (dan. Ertebølle culture) – mezolito pabaigos – neolito pradžios archeologinė kultūra, pavadinta pagal 1919 m. T. Matiaseno tirtą Ertebiolės gyvenvietę (Danija).

Arealas

Ertebiolės kultūra 5500–4000 m. pr. m. e. buvo paplitusi dab. Pietų Švedijos, Danijos ir Šiaurės Vokietijos teritorijose. Susiklostė iš Kongemosės kultūros. Skiriami 3 periodai: ankstyvasis, vidurinis, vėlyvasis. Ertebiolės kultūrą pakeitė piltuvėlinės keramikos kultūra.

Kultūra

Ertebiolės kultūros gyvenvietės dviejų tipų: vasarą kurtos jūros pakrantėse, žiemą – atokiau. Žmonės gyveno mediniuose lengvos konstrukcijos mažuose pastatuose. Vasarą žvejojo ir medžiojo jūrų gyvūnus (ruoniai, jūrų kiaulės) bei paukščius, rinko moliuskus; pajūrio gyvenvietėse aptinkami iki 325 x 50 m dydžio ir iki 1,5 m aukščio kiaukutynai. Žiemą vertėsi žvejyba ir medžiokle (medžiojo tauriuosius elnius, stirnas, šernus, stumbrus, lapes, vilkus, ūdras, kiaunes, lūšis, antis, gulbes). Naudojo titnaginius trapecinius antgalius, gremžtukus, rėžtukus, grąžtus, peilius, kirvelius ir kt., akmeninius, kaulinius ir raginius žeberklus, T formos kirvius, kabliukus, strėlių ir iečių antgalius, kaplius, buožes, durklus) įrankius ir ginklus. Iš medžio skobė luotus, gaminosi irklus, indus. Apie 4800 pr. m. e. pradėjo naudoti šiek tiek ornamentuotus indus – smailiadugnes plačiaanges puodynes ir pailgus dubenėlius.

Mirusiuosius (sudegintus ir nedegintus) laidojo gyvenvietės teritorijoje ar pastatuose, kiaukutynuose, vandenyje (luotuose), kapinynuose; aptinkama šunų laidojimo vietų. Rasta žmonių bei gyvūnų figūrėlių, gintaro dirbinių.

Literatūra

• Europe's First Farmers - T. Douglas Price, University of Wisconsin, Madison, Cambridge University Press, 2000
• L. P. Louwe Kooijmans - Trijntje van de Betuweroute, Jachtkampen uit de Steentijd te Hardinxveld-Giessendam, 1998, Spiegel Historiael 33, blz. 423-428