Eugenijus Meškauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Eugenijus Meškauskas (g. 1909 m. kovo 1 d. Aukštrakiai, Raseinių raj. – 1997 m. spalio 9 d. Vilniuje) – sovietinių laikų lietuvių filosofas, profesorius. Daugiausia nagrinėjo marksistinės metodologijos, pažinimo, ideologijos klausimus.

Turinys

Biografija

Eugenijus Meškauskas gimė ūkininkų šeimoje. Mokėsi Raseinių gimnazijoje, buvo trečios gimnazijos laidos absolventas. Priklausė Ateitininkų kuopai, buvo jos pirmininkas. Studijų metais jo įsitikinimų kryptis – kairumas, būdingas nemažam tarpukario Lietuvos inteligentų sluoksniui. Buvo vienas iš studentų draugijos Aurora steigėjų. Iki 1940 metų dirbo įvairiose Kauno miesto įstaigose. Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kt. sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), mokslo metodologijos, determinizmo, materializmo, dialektikos, visuomeninės sąmonės, ideologijos teorijos problemas.

E. Meškauskas beveik 50 metų dėstė filosofiją, 30 metų vadovavo Filosofijos katedrai, sutelkė ir išugdė šios katedros darbuotojus. Tapęs katedros vedėju, rūpinosi nacionalinių kadrų ugdymu. E. Meškausko pastangomis VU Filosofijos katedra gavo teisę turėti aspirantų. Ilgą laiką jis buvo vienintelis aspirantų vadovas. Katedros aspirantams jis leido beveik laisvai pasirinkti disertacijų temas ir, lyginant su septintojo dešimtmečio pradžia, toli už marksistinės filosofijos ribų išplėsti Lietuvoje nagrinėjamas filosofijos problemas ir personalijas. Prof. E. Meškausko auklėjamiems ir vadovaujamiems universiteto filosofams, paskaitose ir leidiniuose atidavusiems privalomą duoklę marksistinei metodologijai, sovietmečiu iš esmės pavyko išvengti atotrūkio nuo pasaulinės filosofinės kultūros konteksto. E. Meškauskas ir jo mokiniai marksistinę filosofiją dėstė kaip bendrąją mokslo metodologiją, neretai padėdami plisti kitokioms teorijoms ir vertinimams.

  • 19271931 m. Kauno universitete studijavo teisę.
  • 1940 m. baigė Vilniaus universitetą.
  • 19401941 m. dėstė Vytauto Didžioji universitete universitete.
  • 19421944 m. buvo laikraščio „Tarybų Lietuva“ redaktoriaus pavaduotojas.
  • Nuo 1944 m. dėstė Vilniaus universitete.
  • 19471956 m. buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas.
  • 19561959 m. – mokymo reikalų prorektorius.
  • Nuo 1956-1987 m. – filosofijos katedros vedėjas.
  • Nuo 1982 m. profesorius.

Bibliografija

Yra parašęs knygų, paskelbęs straipsnių apie filosofijos metodologinį turinį, iš pažinimo teorijos, ideologijos teorijos, filosofijos istorijos. Tyrinėjo pažinimo (erdvės, laiko, materijos, vystymosi ir kt. sąvokas, praktikos vaidmenį pažinimo procese), mokslo metodologijos, determinizmo, materializmo, dialektikos, visuomeninės sąmonės, ideologijos teorijos problemas.



Mokslinė veikla

Daugelis prof. E. Meškausko svarbiausių publikacijų yra išspausdinta „Problemų“ numeriuose. Savo publikacijose aiškinosi daugybę įdomių filosofinių klausimų bei sampratų. Pavyzdžiui.: Erdvės ir laiko problema filosofijoje // „Problemos“ . 1977. Nr. 2(20). P.13-15; Dialektinė vystimosi proceso samprata // „Problemos” 1987 . Nr. 36. P. 5-13. Rašė ne tik šiame žurnale, bet ir daugelyje kitų mokslinių žurnalų. Savo nuomonę dėstė ir „ Mokslas ir gyvenimas“ numeriuose.



Įvertinimas

1996 m. E. Meškauskas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu.

Šaltiniai

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: