Euro zona
 ██ Euro zonos narės 2011 m. ██ Ne euro zonos narės naudojančios eurą | |
| Valiuta | Euras |
|---|---|
| Sąjungos rūšis | Ekonominė ir valiutų sąjunga |
| Įkurta | 1999 m. |
| Narės | |
| Valdžia | |
| Politinė priežiūra | Eurogrupė |
| Eurogrupės prezidentas | Jean-Claude Juncker |
| Centrinis bankas | Europos Centrinis Bankas |
| ECB vadovas | Jean-Claude Trichet |
| susijusi su | Europos Sąjunga |
| Statistika | |
| Gyventojų | 328,597,348 |
| BVP | €8.4 trilijonai[1] |
| Palūkanų norma | 1%[2] |
| Infliacija | 0.3%[3] |
| Nedarbo lygis | 10%[4] |
| Prekybos balansas | €22.3 milijardai perviršis [5] |
Euro zona – oficialus terminas, vartojamas kalbant apie ES valstybes nares, kurios yra įsivedusios eurą. [6]
Septyniolika Europos Sąjungos valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Estija, Ispanija, Italija, Graikija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Vokietija šiuo metu sudaro euro zoną. Ji apima valstybes nares, įteisinusias eurą kaip bendrąją valiutą ir vykdančias bendrą pinigų politiką. Europos centrinis bankas ir eurą įvedusių valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą. [7]
Tapdamos ES narėmis, valstybės narės įsipareigoja įsivesti eurą, kai tik atitiks būtinus kriterijus. Įvykdyti kriterijai rodo, kad prieš įsivesdamos eurą valstybės narės pasiekė aukštą tvaraus ekonominio suartėjimo su euro zona lygį. Ekonominiu suartėjimu užtikrinama, kad euro zonos ekonomika veiktų sklandžiai, o prie euro zonos prisijungiančios valstybės narės galėtų augti ir klestėti. [8]
Narystė euro zonoje didina ekonominę valstybių narių tarpusavio priklausomybę. Euro zonos valstybės narės naudojasi bendra valiuta ir visos vykdo bendrą Europos centrinio banko nustatytą pinigų politiką. Dėl bendros valiutos ir pinigų politikos prekybiniai ir finansiniai ryšiai tampa glaudesni. Dėl šios vis didėjančios ekonominės integracijos glaudžiau koordinuojamos ekonominės politikos strategijos. [9]
Ši tarpusavio priklausomybė euro zonos narėms kelia ir konkrečių bendrų ekonominių sunkumų. Todėl nuo 1999 m. euro zonos valstybių narių finansų ministrai pradėjo rengti neformalius Euro grupės susitikimus, kuriuose aptaria klausimus, susijusius su bendra atsakomybe už bendrą valiutą. Šiuose susitikimuose taip pat dalyvauja už ekonomiką ir pinigų reikalus atsakingas Komisijos narys bei Europos centrinio banko pirmininkas. [10]
Kad euro zona veiktų sklandžiai ypač svarbu ne tik euro zonos narėms, bet ir visai ES. Taip yra todėl, kad ES ekonominės veiklos rezultatai labai priklauso nuo euro zonos, kuri yra pažangiausias Europos integracijos etapas, sėkmės. Taigi atidi euro zonos priežiūra yra gyvybiškai svarbi siekiant, kad ji taptų Europos ekonominio stabilumo ir pertvarkos pagrindu ir dabartinėms, ir būsimoms ES valstybėms narėms. [11]
Istorija
Euro zona egzistuoja nuo 1999 m. sausio mėn., kuomet 11 ES valstybių narių nacionalinių centrinių bankų atsakomybė už pinigų politiką buvo perduota ECB. Graikija prie euro zonos prisijungė 2001 m., 2007 m. prisijungė Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, o 2011 m. – Estija. Euro zonos sukūrimas ir viršvalstybinės institucijos – ECB – įsteigimas buvo labai svarbūs įvykiai ilgame ir sudėtingame Europos integracijos procese. [12]
Europos Centrinis Bankas
Europos Centrinis bankas (ang. European Central Bank; pranc. Banque Centrale Européenne; vok. Europäische Zentralbank) yra vienas didžiausių pasaulio centrinių bankų atsakingas už monetarinę politiką Europos Sąjungos šalyse, kur oficiali valiuta yra euras. ECB kartu su ES 27 valstybių nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie Maino.
Pagrindinė Europos centrinio banko (ECB) užduotis – išlaikyti euro perkamąją galią ir užtikrinti kainų stabilumą euro zonoje. Šiuo metu euro zoną sudaro 16 ES narių. ECB įgyvendina euro zonos monetarinę politiką, turi išskirtinę teisę leisti eurų banknotus ir vykdo kitas užduotis. Įgyvendindamas monetarinę politiką, ECB vykdo atviros rinkos operacijas, bankams taiko privalomųjų atsargų reikalavimus ir einamąsias skolinimo/skolinimosi galimybes (angl. standing facilities). Eurosistemos atvirosios rinkos operacijas galima suskirstyti į keturias kategorijas: pagrindinės refinansavimo operacijos, ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos, koreguojamosios operacijos ir struktūrinės operacijos. Svarbiausia laikoma pirmoji kategorija. Bazine euro palūkanų norma laikoma minimali pagrindinių refinansavimo operacijų, kurių trukmė yra 1 savaitė, palūkanų norma. ECB Valdančioji taryba reguliariuose posėdžiuose svarsto, ar ši palūkanų norma atitinka monetarinės politikos tikslus bei euro zonos ekonomikos vystymąsi, ir esant reikalui ją keičia (einamųjų galimybių palūkanų normos tiesiogiai priklauso nuo jau minėtos minimalios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos). Savo ruožtu bankai kas savaitę gali dalyvauti pagrindinių refinansavimo operacijų aukcionuose, šiomis operacijomis ECB užtikrina stabilų bankų sistemos likvidumą ir kartu formuoja euro palūkanų normų kreivę.
Eurogrupė
Eurogrupė – neformalus organas, sudarytas iš euro zonos šalių finansų ministrų. Ministrai susitinka tam, kad galėtų užtikrinti geresnį ekonomikos politikos koordinavimą, stebėti euro zonos šalių biudžeto ir finansų politiką ir atstovauti eurui tarptautiniuose pinigų forumuose. [13]
Šaltiniai
- ↑ [1]Eurostat
- ↑ WORLD INTEREST RATES TABLE, FX street
- ↑ HICP - all items - annual average inflation rate Eurostat
- ↑ Harmonised unemployment rate by gender - total - [teilm020]; Total % (SA) Eurostat
- ↑ For the whole of 2009. Euroindicators 17 February 2010, Eurostat
- ↑ [2] Eurostat
- ↑ [3] Euro zonos valstybės
- ↑ [4] Eurostat
- ↑ [5] Eurostat
- ↑ [6] Eurostat
- ↑ [7] ECB
- ↑ [8] Eurostat
- ↑ [9] Apie ES glaustai
| ||||||