Europos Centrinis Bankas
Europos Centrinis bankas (ang. European Central Bank; pranc. Banque Centrale Européenne; vok. Europäische Zentralbank) yra vienas didžiausių pasaulio centrinių bankų atsakingas už monetarinę politiką Europos Sąjungos šalyse, kur oficiali valiuta yra euras. ECB kartu su ES 27 valstybių nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie Maino.
Pagrindinė Europos centrinio banko (ECB) užduotis – išlaikyti euro perkamąją galią ir užtikrinti kainų stabilumą euro zonoje. Šiuo metu euro zoną sudaro 17 ES narių, Estija nuo 2011 sausio 1d. ECB įgyvendina euro zonos monetarinę politiką, turi išskirtinę teisę leisti eurų banknotus ir vykdo kitas užduotis. Įgyvendindamas monetarinę politiką, ECB vykdo atviros rinkos operacijas, bankams taiko privalomųjų atsargų reikalavimus ir einamąsias skolinimo/skolinimosi galimybes (angl. standing facilities). Eurosistemos atvirosios rinkos operacijas galima suskirstyti į keturias kategorijas: pagrindinės refinansavimo operacijos, ilgesnės trukmės refinansavimo operacijos, koreguojamosios operacijos ir struktūrinės operacijos. Svarbiausia laikoma pirmoji kategorija. Bazine euro palūkanų norma laikoma minimali pagrindinių refinansavimo operacijų, kurių trukmė yra 1 savaitė, palūkanų norma. ECB Valdančioji taryba reguliariuose posėdžiuose svarsto, ar ši palūkanų norma atitinka monetarinės politikos tikslus bei euro zonos ekonomikos vystymąsi, ir esant reikalui ją keičia (einamųjų galimybių palūkanų normos tiesiogiai priklauso nuo jau minėtos minimalios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos). Savo ruožtu bankai kas savaitę gali dalyvauti pagrindinių refinansavimo operacijų aukcionuose, šiomis operacijomis ECB užtikrina stabilų bankų sistemos likvidumą ir kartu formuoja euro palūkanų normų kreivę.
Istorija
Europos Centrinis bankas įkurtas 1998 m. liepos 1 d. Banko būstinė yra Frankfurte prie Maino.
Vykstant Europos vienijimuisi kai kurios Europos Bendrijos šalys nusprendė įsivesti bendrą valiutą, eurą. Šiuo tikslu reikėjo sukurti bendrą pinigų politiką ir valiutos politiką, kurios kūrimui buvo sukurta Europos Centrinių bankų sistema. Šioje sistemoje yra senieji nacionaliniai centriniai Europos Sąjungos šalių bankai ir naujai įkurtas Europos Centrinis bankas. Kadangi ne visos ES narės dalyvauja valiutos sąjungoje, šalia Europos centrinių bankų sistemos yra ir Euro sistema, kurioje dalyvauja tik eurą įsivedusių šalių nacionaliniai centriniai bankai.
Struktūra ir organizacija
Europos Centrinis bankas organizuotas pagal Vokietijos Bundesbanko ir Landesbankų pavyzdį.
Europos Centrinį banką valdo direktorių valdyba, vadovaujama prezidento bei valdytojų taryba, susidedanti iš Europos centrinių bankų sistemos šalių centrinių bankų atstovų ir direktorių valdybos.
Uždaviniai
Europos Centrinio banko uždaviniai nustatyti 1991 m. Mastrichte pasirašytoje Mastrichto sutartyje bei įvairiais protokolais. Tam, kad galėtų dirbti dalykiškai ir efektyviai Europos Centrinis bankas turi būti nepriklausomas nuo politinių įtakų, nors tai banko kritikams kelia tam tikrų abejonių.
Pagrindinis Europos Centrinio banko uždavinys yra palaikyti monetarinę politiką. Šiuo metu pagrindinis Europos Centrinio banko monetarinės politikos tikslas yra išlaikyti kainų stabilumą. Vidutinėje perspektyvoje Europos Centrinis bankas siekia infliaciją išlaikyti žemiau, bet arti 2 %.
Europos centrinių bankų sistema
Europos centrinių bankų sistema susideda iš Europos Centrinio banko ir 27 Europos Sąjungos šalių centrinių bankų. Tik euro zonos šalių nacionalinių bankų valdytojai dalyvauja ir yra atsakingi priimant sprendimus.
Vykdomoji direktorių valdyba (Executive Board of Directors)
Vykdomąją direktorių valdybą sudaro šeši nariai, kurie kuria banko politiką ir strategiją. Keturios vietos iš šešių yra rezervuotos didžiausiems euro zonos centriniams bankams: Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos.
Europos Centrinio banko prezidentas
Pirmuoju Europos Centrinio banko prezidentu 1999 m. tapo Wim Duisenberg, buvęs De Nederlandsche Bank prezidentas ir Nyderlandų finansų ministras.
Nuo 2003 m. lapkričio jį pakeitė ir iki šiol tebevadovauja Jean-Claude Trichet.
Europos Centrinio banko kritika
Europos Centrinis bankas dažniausiai kritikuojamas dviem kryptimis.
Nepriklausomumas
Kritikai pažymi šios institucijos nepriklausomumą, kuris jai suteiktas nuo pat pradžių, siekiant apsaugoti centrinį banką nuo politinių įtakų. Institucijos tikslai ir galios suteiktos politiškai, tačiau sprendimai kaip šias galias geriau išnaudoti gali būti priimami paties centrinio banko. Toks modelis remiasi bendrai priimtu modeliu, kad centrinio banko nepriklausomumas yra geriausia priemonė apsaugoti makroekonomiką nuo manipuliavimo ja politiniais tikslais.
Tokį nepriklausomumą jo kritikai supranta kaip nedemokratišką ir kritikuoja Europos Centrinio banko sprendimų priėmimo procesą bei tikslus, teigdami, kad Europos Centrinio banko ekonominiai tikslai yra slapti ir nepriklauso nuo Europos Sąjungos piliečių. Europos Centrinis bankas neviešina savo vidinių posėdžių, neteikia platesniam svarstymui savo siūlomų sprendimų.
Europos piliečiai paveikti Europos Centrinio banko sprendimus gali tik labai netiesiogiai per nacionalinius rinkimus rinkdami politikus, kurie taip pat turi mažai įtakos bankui.
Formaliai Europos Centrinis bankas yra atskaitingas Europos parlamentui ir ministrų tarybai. Jie skiria banko prezidentą ir viceprezidentą bei kitus vykdomosios valdybos narius. Kandidatus pirmiausia turi patvirtinti parlamentas, o tada ministrų taryba.
Taip pat įstatymiškai yra reikalaujama, kad banko prezidentas pateiktų metinę ataskaitą parlamento plenariniame posėdyje bei kartu su vykdomosios valdybos nariais dalyvautų parlamento monetarinių reikalų komiteto posėdžiuose (kas ketvirtį).
Infliacijos rodiklių tikslai
Kai kurie kritikai teigia, kad Europos Centrinio banko palaikomas infliacijos lygis nėra tinkamas. Bankas valdo infliaciją nustatydamas palūkanų normas, tačiau neatsižvelgia į tokius tikslus kaip nedarbas. Esą tokie tikslai yra per siauri, dėl to nustatoma palūkanų norma gali būti neadekvati platesniems ekonomikos poreikiams.
| ||||||