Europos Taryba
Kitos reikšmės – Europos Taryba (reikšmės).
Europos Taryba – (pranc. Conseil de l'Europe, angl. Council of Europe, vok. Europarat) – 47 Europos demokratinių valstybių tarptautinė organizacija, seniausia Europos valstybes vienijanti organizacija, įsteigta 1949 m. gegužės 5 d. Londono sutartimi, kurią pasirašė dešimt valstybių: Airija, Belgija, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija ir Švedija. Iš visų Europos valstybių tik Baltarusija (1993–1997 m. turėjo stebėtojo statusą ir iki šiol išlieka oficiali kandidatė tapti Europos Tarybos nare) nepriklauso Europos Tarybai.
Tikslai ir veikla
Europos Taryba – tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslai yra:
- ginti žmogaus teises, pliuralistinę demokratiją ir teisėtumą;
- padėti suprasti Europos kultūros identiškumą ir įvairovę bei skatinti jos vystymąsi;
- ieškoti problemų, su kuriomis susiduria Europos visuomenė (mažumų diskriminavimo, ksenofobijos, netolerancijos, aplinkos apsaugos, žmonių klonavimo, AIDS, narkomanijos, organizuoto nusikalstamumo ir t. t.), sprendimų;
- padėti įtvirtinti demokratinį stabilumą remiant politines, teisines ir konstitucines reformas Europoje.
Bet kuri Europos valstybė gali tapti Europos Tarybos nare, jeigu ji pripažįsta įstatymo viršenybę ir kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui garantuoja pagrindines žmogaus teises ir laisves. Europos Tarybos nereikia painioti su Europos Sąjunga. Tai dvi skirtingos organizacijos. Tačiau, visos 27 Europos Sąjungos valstybės yra Europos Tarybos narės.
Europos Taryba apima visas pagrindines visuomenės gyvenimo sritis, išskyrus gynybą. Jos veiklos programoje yra žmogaus teisės, žiniasklaida, teisinis bendradarbiavimas, socialinė sanglauda, sveikatos apsauga, švietimas, kultūra, paveldas, sportas, jaunimo problemos, vietų demokratija ir tarptautinis bendradarbiavimas, aplinkos apsauga ir regionų planavimas.
Pagrindinė Europos Tarybos veiklos sritis – Europos konvencijų ir sutarčių rengimas. Šie dokumentai padeda valstybėms, Europos Tarybos narėms, atitinkamai derinti ir keisti savo vidaus įstatymus. Prie kai kurių konvencijų ir sutarčių gali prisijungti valstybės, nesančios Europos Tarybos narėmis. Vyriausybės gali naudotis atliktų tyrimų medžiaga ir darbo rezultatais, kurie padeda plėsti bendradarbiavimą ir skatinti socialinę pažangą Europoje.
Europos Tarybos būstinė yra Europos Rūmai Strasbūre, Prancūzijoje. Juose dirbantys 1 800 Organizacijos sekretoriato darbuotojų yra visų valstybių narių piliečiai. Personalui vadovauja Generalinis sekretorius.
Oficialios Europos Tarybos kalbos yra anglų ir prancūzų. Parlamentinė Asamblėja taip pat naudoja vokiečių, italų ir rusų kalbas. Esant tam tikroms aplinkybėms debatų metu gali būti verčiama ir į kitas kalbas.
Europos Tarybos narės, finansuoja Organizaciją proporcingai savo gyventojų skaičiui ir turimiems resursams. Pagrindinis Europos Tarybos 2005 m. biudžetas buvo 186 milijonai eurų.
Europos Tarybos narės
1949 m. gegužės 5 d. Europos Tarybą įkūrė 10 valstybių (Airija, Belgija, Danija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Prancūzija, Švedija). Prie jų prisijungė Graikija ir Turkija (1949 m.), Islandija ir Vokietija (1950 m.), Austrija (1956 m.), Kipras (1961 m.), Šveicarija (1963 m.), Malta (1965 m.), Portugalija (1976 m.), Ispanija (1977 m.), Lichtenšteinas (1978 m.), San Marinas (1988 m.), Suomija (1989 m.), Vengrija (1990 m.), Lenkija (1991 m.), Bulgarija (1992 m.), Čekija, Estija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (1993 m.), Andora (1994 m.), Albanija, Makedonija, Latvija, Moldova ir Ukraina (1995 m.), Rusija ir Kroatija (1996 m.), Gruzija (1999 m.), Armėnija ir Azerbaidžanas (2001 m.), Bosnija ir Hercegovina (2002 m.), Serbija (įstojo kaip Serbija ir Juodkalnija) (2003 m.), Monakas (2004 m.), Juodkalnija (2007 m.).
Iš pradžių Europos tarybai priklausė tik Vakarų Europos valstybės, bet po TSRS suirimo buvo priimtos ir buvusios TSRS šalys. 2004 metų spalį 46-ąja Europos Tarybos nare tapo Monakas. Europos Tarybai priklausančiose šalyse gyvena daugiau kaip 800 milijonų žmonių.
Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Meksika ir Šventasis Sostas turi stebėtojo statusą įvairiose Europos Tarybos tarpvyriausybinėse institucijose.
Europos Tarybos institucijos
- Ministrų Komitetas yra Europos Tarybos sprendimų priėmimo institucija, sudaryta iš 46 valstybių, Europos Tarybos narių, užsienio reikalų ministrų (arba jų nuolatinių atstovų).
- Parlamentinė Asamblėja yra patariamoji Organizacijos institucija, kurios narius skiria nacionaliniai parlamentai.
- Europos vietų ir regionų valdžių kongresas yra konsultacinė institucija, atstovaujanti vietų ir regionų valdžioms.
Generalinis sekretorius, renkamas penkerių metų kadencijai, vadovauja Organizacijos veiklai bei koordinuoja ją. Sekretorius atsako už Europos Tarybos veiklos strateginį planavimą bei biudžeto vykdymą ir vadovauja kasdieniam Organizacijos ir Sekretoriato darbui.
Viršūnių susitikimai
- 1993 m. Vienos susitikime 32 valstybių, Organizacijos narių, politiniai vadovai nubrėžė tolimesnį Organizacijos plėtros veiksmų planą.
- 1997 m. Strasbūre 40 valstybių narių politiniai vadovai priėmė naują Veiksmų planą, išskiriantį keturias plačias sritis – demokratiją ir žmogaus teises, socialinę sanglaudą, piliečių saugumą ir demokratijos bei kultūros įvairovės mokymą.
- 2005 m. Varšuvoje vyko trečiasis susitikimas.
Specializuotų ministrų konferencijos
Periodiškai vyksta specializuotų ministrų konferencijas (teisingumo, švietimo, šeimos reikalų, sveikatos apsaugos, aplinkos, savivaldos, migracijos, moterų ir vyrų lygybės, darbo, žiniasklaidos, kultūros, sporto, jaunimo ir kt.).Konferencijų metu analizuojami svarbiausi konkrečių sričių klausimai, užmezgami ir plėtojami ministerijų, kurios valstybėse narėse dirba panašiose srityse, kontaktai, parengiami bendri projektai ir teikiami veiklos siūlymai Europos Tarybos darbo programoms.
Ministrų Komitetas
Ministrų Komitetas – tai sprendimus priimanti Europos Tarybos institucija. Ministrų Komiteto nariai yra visų valstybių narių užsienio reikalų ministrai arba jų nuolatiniai diplomatiniai atstovai Strasbūre. Tai yra vyriausybinė institucija, kurioje aptariami nacionaliniai požiūriai į bendras Europos problemas, ir kolektyvinis forumas, kuriame formuluojami atsakymai į šiuos klausimus Europos mastu. Kartu su Parlamentine Asamblėja Komitetas gina pagrindines Tarybos vertybes ir kontroliuoja, kaip valstybės narės vykdo savo įsipareigojimus.
Ministrų Komiteto sprendimai yra perduodami valstybių narių vyriausybėms rekomendacijų forma arba įtraukiami į Europos konvencijas bei sutartis, kurių nuostatos yra teisiškai privalomos jas ratifikavusioms valstybėms. Be to, Komitetas priima deklaracijas arba rezoliucijas aktualiais politikos klausimais.
Buvo parengta daugiau kaip 190 konvencijų. Dauguma iš jų yra skirtos žmogaus teisių klausimams. Be to, konvencijos reguliuoja tas sritis, kurios yra svarbios Europos Tarybos narių demokratinės, socialinės ir kultūrinės sanglaudos įtvirtinimui ir stiprinimui. Dauguma nutarimų turi būti priimta dviem trečdaliais visų balsų. Svarstant procedūrinio pobūdžio klausimus užtenka paprastos balsų daugumos.
Į Tarybą stojančios valstybės įsipareigoja pripažinti įstatymo viršenybės principą ir savo piliečių pagrindines žmogaus teises ir laisves. Be to, jos įsipareigoja nuoširdžiai ir efektyviai bendradarbiauti didesnės vienybės ir ekonominio bei socialinio progreso vardan. Kiekviena valstybė narė atsako už šių įsipareigojimų vykdymą, o Ministrų Komitetas kontroliuoja, kaip jos tai įgyvendina. Rimtų pažeidimų atveju Ministrų Komitetas gali sustabdyti valstybės narės atstovavimo teisę, pasiūlyti jai pačiai išstoti iš Organizacijos arba nuspręsti, kad ji neteko teisės būti Tarybos nare.
Ministrų Komitetas prižiūri konvencijų ir valstybių narių susitarimų įgyvendinimą. Tai ypač svarbu kalbant apie dokumentus, užtikrinančius pagrindines žmogaus teises ir laisves. Svarbiausiuose iš jų (Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK), Europos socialinėje chartijoje, Konvencijoje prieš kankinimą ir nežmonišką bei žeminantį elgesį ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje) yra numatytas įgyvendinimo priežiūros mechanizmas. Europos Žmogaus Teisių Teismas užtikrina EŽTK laikymąsi sutartį pasirašiusiose valstybėse, nagrinėdamas prieš valstybes signatares iškeltas bylas remiantis EŽTK ir jos papildomais protokolais.
Parlamentinė Asamblėja
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja buvo pirmoji bendra asamblėja Europos istorijoje. Turėdama delegatus iš 46 nacionalinių parlamentų, ji yra plačiausiai atstovaujama asamblėja Europoje. Asamblėja savarankiškai sudaro savo darbotvarkę. Ji nagrinėja įvairias aktualias ir svarbias šiuolaikinės visuomenės problemas ir tarptautinės politikos klausimus.
Parlamentinę Asamblėją sudaro 315 narių ir 315 jų pavaduotojų, kuriuos nacionaliniai parlamentai renka arba skiria iš savo narių. Priklausomai nuo gyventojų skaičiaus kiekviena šalis turi nuo 2 iki 18 atstovų. Nacionalinės delegacijos į Asamblėją yra sudaromos taip, kad proporcingai atstovautų visas nacionalinio parlamento politines partijas ir grupes. Asamblėjoje yra penkios politinės grupės:
- Socialistų (SOC),
- Europos liaudies partijos (EPP/CD),
- Europos demokratų (EDG),
- Liberalų, demokratų ir reformatorių (LDR),
- Jungtinė Europos kairiųjų jėgų (UEL) grupės.
- Kai kurie Asamblėjos nariai nepriklauso jokiai politinei grupei.
Kasmet Europos Rūmuose, Strasbūre, vyksta keturios Asamblėjos sesijos, kurios trunka po vieną savaitę. Posėdžiai yra vieši. Kiekviena pavasario sesija vyksta vienoje iš valstybių, Europos Tarybos narių. Asamblėjos nariai iš savo narių renka prezidentą, tradiciškai trims vienerių metų kadencijoms. Prezidentas, jo pavaduotojai (dabar jų yra 18) ir penkių politinių grupių vadovai sudaro Asamblėjos Biurą.
Be to, Asamblėja renka Europos Tarybos Generalinį sekretorių, jo pavaduotoją, Asamblėjos sekretorių, Europos žmogaus teisių teismo teisėjus ir Europos žmogaus teisių komisarą. Asamblėjos darbui medžiagą rengia specialūs komitetai, kurie kuruoja šias veiklos sritis: politiką, teisės ir žmogaus teisių klausimus, socialinius klausimus, sveikatos apsaugą ir šeimos klausimus; kultūrą, mokslą ir švietimą; aplinkos apsaugą ir žemės ūkį, vietos savivaldą ir teritorinį planavimą, ekonomiką ir vystymąsi, migraciją, pabėgėlius ir demografiją; lygias moterų ir vyrų galimybes; įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė valstybės narės, vykdymą.
Parlamentinės Asamblėjos nariai
Parlamentinę Asamblėją sudaro visų valstybių, Europos Tarybos narių, atstovai, kuriuos renka arba skiria nacionaliniai parlamentai – Airija (4), Albanija (4), Andora (2), Armėnija (4), Austrija (6), Azerbaidžanas (6), Belgija (7), Bosnija ir Hercegovina (5), Bulgarija (6), Čekija (7), Danija (5), Estija (3), Graikija (7), Gruzija (5), Islandija (3), Ispanija (12), Italija (18), Jungtinė Karalystė (18), Kipras (3), Kroatija (5), Latvija (3), Lenkija (12), Lichtenšteinas (2), Lietuva (4), Liuksemburgas (3), buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija (3), Malta (3), Moldova (5), Monakas (2), Norvegija (5), Nyderlandai (7), Portugalija (7), Prancūzija (18), Rumunija (10), Rusija (18), San Marinas (2), Serbija ir Juodkalnija (7), Slovakija (5), Slovėnija (3), Suomija (5), Švedija (6), Šveicarija (6), Turkija (12), Ukraina (12), Vengrija (7), Vokietija (18).
Parlamentinėje Asamblėjoje stebėtojo statusą turi Izraelio, Kanados ir Meksikos parlamentarai. 1997 m. sausio 13 d. Baltarusijai buvo sustabdytas Parlamento specialaus svečio statusas.
Europos vietų ir regionų valdžių kongresas
1957 m. buvo įkurta nuolatinė Europos vietų ir regionų valdžių nuolatinės konferencija. 1994 m. vietoje jos įsteigtas Europos vietų ir regionų valdžių kongresas (CLRAE). Kongresas:
- yra Europos regionų ir savivaldybių interesų reiškėjas;
- tai forumas, kuriame išrinkti vietų ir regionų valdžių atstovai gali aptarti problemas, keistis patyrimu ir reikšti vyriausybėms savo nuomonę;
- teikia Europos Tarybos Ministrų Komitetui ir Parlamentinei Asamblėjai rekomendacijas visais vietų ir regionų politikos klausimais;
- glaudžiai bendradarbiauja su nacionalinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis vietų ir regionų valdžioms;
- organizuoja konferencijas ir svarstymus, į kuriuos pritraukia plačiąją visuomenę, kurios dalyvavimas yra būtinas veiksmingai demokratijai užtikrinti;
- reguliariai rengia ataskaitas apie vietų ir regionų demokratijos padėtį kiekvienoje valstybėje, Tarybos narėje, ir kontroliuoja Europos savivaldos chartijos principų įgyvendinimą.
CLRAE tikslai:
- padėti sukurti veiksmingas vietų ir regionų valdžių struktūras visose valstybėse, Europos Tarybos narėse, ypač naujose demokratinėse valstybėse;
- nagrinėti vietų ir regionų demokratijos būklę valstybėse narėse;
- remti iniciatyvas, kurios leistų piliečiams efektyviai dalyvauti vietų ir regionų demokratiniuose procesuose;
- atstovauti vietų ir regionų valdžių interesams formuojant Europos politiką šioje srityje;
- remti regionų ir pasienio teritorijų bendradarbiavimą taikos, toleravimo ir socialinio ekonominio vystymosi vardan;
- stebėti vietų ir regionų lygiu vykstančius rinkimus.
Kongresas turi Vietų valdžių rūmus ir Regionų valdžių rūmus. Dvejų rūmų asamblėją sudaro 315 tikrųjų narių ir 315 pavaduotojų. Kiekvienas iš jų yra išrinktas valstybėse, Europos Tarybos narėse. Kongreso prezidentas renkamas dvejiems metams paeiliui iš kiekvienų rūmų.
Kasmet Strasbūre vyksta vienas Kongreso posėdis. Dalyvauti posėdžiuose kviečiamos kai kurių akredituotų Europos organizacijų delegacijos ir stebėtojų ar specialių svečių statusą turinčių valstybių atstovai. Kongreso darbą atlieka keturi komitetai:
- Institucinis komitetas, kurio pagrindinis uždavinys yra rengti ataskaitas apie vietų ir regionų demokratijos Europoje pažangą;
- Kultūros ir švietimo komitetas, skirtas žiniasklaidai, jaunimui, sportui ir komunikacijai;
- Erdvinio planavimo komitetas, skirtas aplinkosaugos problemoms, teritoriniam bei miestų planavimui;
- Socialinės sanglaudos komitetas, kuris užsiima klausimais, susijusiais su užimtumu, pilietiniu ugdymu, tarpnacionaliniais santykiais, sveikatos apsauga, moterų ir vyrų lygybe.
Kasdieniam darbui vadovauja Kongreso sekretoriato vadovas. Jam talkina Europos Tarybos personalas.
Lietuva Europos Taryboje
Lietuva Europos Tarybos nare tapo 1993 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie Europos Tarybos įsikūrusi adresu: 42, Rue Schweighaeuser 67000 Strasbourg, Prancūzija. Telefonas: 333 88 41 17 50, faksas: 333 88 41 17 59.
Ambasadorius Neris Germanas yra Lietuvos nuolatinis atstovas prie Europos Tarybos nuo 2003 m. spalio 21 d.
Ministrų Komitete atstovauja Užsienio reikalų ministras.
Parlamentinėje Asamblėjoje atstovauja delegacija, kurią sudaro 4 nariai – Dangutė Mikutienė, Gintaras Šileikis, Birutė Vėsaitė (delegacijos pirmininkė), Emanuelis Zingeris ir 4 jų pavaduotojai: Saulius Bucevičius, Gediminas Jakavonis, Aldona Steponkienė, Egidijus Vareikis.
Vietų ir regionų valdžių kongrese (CLRAE) Lietuvai atstovauja delegacija, kurią sudaro 4 nariai: Antanas Černeckis, Bronis Ropė, Gintautas Gegužinskas, Vytautas Simelis ir 4 jų pavaduotojai: Antanas Zenkevičius, Marija Rekšt, Kristina Miškinienė, Rimantas Taraškevičius.
Datos
- 1949 m. gegužės 5 d Londono sutartimi, kurią pasirašė dešimt valstybių, įsteigta: Europos Taryba.
- 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – pirmasis žmogaus teises ginantis teisinis dokumentas.
- 1954 m. gruodžio 19 d. Pasirašyta Europos kultūros konvencija, kuri suformavo Europos Tarybos veiklos kryptis švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto srityse.
- 1956 m. balandžio 16 d. Europos Taryba įsteigė Persikėlimo fondą (dabar Europos Tarybos vystymosi bankas), kurio tikslas padėti valstybėms narėms įgyvendinti socialinio pobūdžio projektus.
- 1957 m. sausio 12 d. Europos Taryba įsteigė Europos vietų ir regionų valdžių konferenciją (dabar Europos vietų ir regionų valdžių kongresas), kurios tikslas – apjungti vietų ir regionų valdžių atstovus.
- 1959 m. rugsėjo 18 d. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių konvencija Strasbūre įkurtas Europos žmogaus teisių teismas, kuris turėjo užtikrinti, kad prisijungusios valstybės laikytųsi savo prisiimtų įsipareigojimų.
- 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašyta Tarybos parengta Europos socialinė chartija pripažįstama socialine ir ekonomine Europos žmogaus teisių konvencijos partnere.
- 1985 m. spalio 15 d. Strasbūre pasirašyta Europos vietos savivaldos chartija.
- 1987 m. lapkričio 26 d. Pasirašyta Europos Taryboje parengta Europos konvencija prieš kankinimus ir nežmonišką bei žeminantį elgesį ir baudimą.
- 1990 m. gegužės 10 d. Įkurta Europos komisija kovai už demokratiją (,,Venecijos komisija"), kurią Europos Taryba įsteigė siekdama teisinių demokratijos garantijų.
- 1993 m. spalio 8-9 d. Pirmasis Europos Tarybos valstybių ir vyriausybių vadovų aukščiausio lygio susitikimas Vienoje (Austrija)
- 1994 m. sausio 17 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas įsteigia Europos vietų ir regionų valdžių kongresą (CLRAE), kuris pakeičia Europos vietų ir regionų valdžių konferenciją.
- 1995 m. vasario 1 d. Pasirašyta Europos Taryboje parengta Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija.
- 1997 m. balandžio 4 d. Pasirašyta Europos konvencija dėl žmogaus teisių ir biomedicinos.
- 1998 m. sausio 12 d. Pasirašytas Europos konvencijos dėl žmogaus teisių ir biomedicinos papildomas protokolas, draudžiantis žmonių klonavimą.
- 1998 m. lapkričio 1 d. Strasbūre pradėjo veikti nuolatinis Europos žmogaus teisių teismas.
Europos himnas
1972 m. Ministrų Komitetas patvirtino Europos Tarybos himną – tai Herberto fon Karajano aranžuota L. van Bethoveno Devintosios simfonijos „Odė džiaugsmui" preliudija. Himnas atliekamas oficialių Europos ceremonijų metu.
Europos Diena
1964 m. Europos Tarybos įkūrimo metinių proga Ministrų Komitetas nutarė, kad gegužės 5 d. bus švenčiama kaip Europos Diena. Jos tikslas – įtraukti visuomenę į Europos vienijimosi procesą.
Nuorodos
| ||||||