Evalda Marija Jakaitienė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Evalda Jakaitienė)
Evalda Marija Jakaitienė
Evalda Marija Jakaitienė 2010 m.JPG
Evalda Marija Jakaitienė 2010 m.

Gimė 1940 m. lapkričio 16 d.
Zarasai

Sutuoktinis(-ė)
  • Algirdas Jakaitis
  • 1932 m. liepos 5 d., Stenionių kaime, Ariogalos valč.
Vaikai
  • Rytis Jakaitis
  • 1965 m. rugsėjo 10 d. Vilnius

  • Andrius Jakaitis
  • 1971 gegužės 25 d. Vilnius

Veikla
mokslinė pedagoginė
Sritis lituanistika, kalbotyra
Pareigos
  • 1962-1966 Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytoja

  • 1969-1973 Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vyr. dėstytoja

  • 1973-1988 Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedros vyr. dėstytoja, docentė

  • 1988-1991 Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėja, profesorė

  • 1991-1993 Oslo universiteto kviestinė profesorė (komandiruota VU)

  • 1993-1996 Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėja, profesorė

  • 1996-2006 Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė

Išsilavinimas
  • 1949-1957 Ignalinos vidurinė mokykla, moksleivė

  • 1957-1962 Vilniaus universitetas Istorijos-filologijos fakultetas, studentė

  • 1966-1968 Vilniaus universitetas Lietuvių kalbos katedra, aspirantė

Kvalifikacija
  • 1968-12-23 Filologijos mokslų kandidatas

  • 1988-11-15 Habilituotas Humanitarinių mokslų daktaras

  • Kalbų mokėjimas - lietuvių, rusų, anglų, norvegų, vokiečių, latvių, lenkų

Evalda Marija Jakaitienė (Strazdaitė, g. 1940 m. lapkričio 16 d. Zarasuose) – kalbininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, VU profesorė, visuomenininkė.

Vaikystė ir mokslo metai

Baluošo ežeras ties Strazdais

Vaikystė praėjo Rytų Aukštaitijos kaimuose. Tikroji tėviškė – Strazdaĩ, kaimas, rymantis senų galingų medžių paunksmėje, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upės vandenys. Čia formavosi mažosios Valdutės Strazdaitės asmenybė, supratimas, kad žmogus – neatsiejama gamtos dalis ir viskas, kas natūralu, jam nesvetima, čia jai buvo įdiegtos svarbiausios valstietiškos pasaulėjautos nuostatos: nepriklausomai nuo aplinkybių žmogus turi stengtis būti doras ir sąžiningas, o jo gyvenime svarbiausia – ramybė ir pusiausvyra. Kitas kaimas – už aštuonių kilometrų nuo Strazdų tarp tyvuliuojančių ežerų išsiskleidęs bažnytkaimis Švẽdriškė, kur Ažvinčių girninkijos girininku dirbo tėvas, o pradinėje mokykloje mokytojavo mama. Gyvenimas šiame kaime buvo ypač sudėtingas pirmaisiais pokario metais: mažo vaiko protu teko patirti ir tremties grėsmes, ir susišaudymus, ir pirmąsias netektis. Ten iš didelės bėdos (dirbantys tėvai neturėjo kur palikti mažos mergaitės tais neramiais laikais) nuo penkerių metų pradėjo lankyti pirmąją mokyklos klasę.

Vienas iš mūsų sodybos namų dabar

Priverstinis buvo ir šeimos persikėlimas į Ignaliną 1949 m. Ten toliau girininkavo tėvas, o Ignalinos vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti mama. Vaikams tais laikais, kai Stalino represijos buvo nežmoniškos, kai trėmimai į Sibirą sekė vienas kitą, kai už menkiausią laisvesnį žodį ir subrendę inteligentai, ir jaunimas buvo suiminėjami ir teisiami, susigaudyti, kas teisus, kas ne, buvo be galo sunku. Tik miklesniam protui pavykdavo suvokti ne tik paviršių, bet ir gilumą, ugdytis kritišką požiūrį į tai, kas vyksta ir kas pasakoma viešai.

Buvo ir pionierė, ir komjaunuolė, tačiau jokioje komjaunuoliškoje veikloje nesireiškė. Šoko tautinius šokius, vaidino moksleiviškuose spektakliuose, vedė vakarus, dalyvavo literatų būrelio renginiuose, sportavo.

Ignalinos vidurinę mokyklą baigė 1957 m. sidabro medaliu. Vienintelį ketvertą iš lietuvių kalbos turėjusi šešiolikmetė pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, gerokai nustebinusi ir artimuosius, ir bendraklasius.

Studijos

Studijuoti pradėjo labai jauna, bet namai ir Lietuvos provincijos aplinka jau buvo suformavusi svarbiausius charakterio bruožus: iš mažens įskiepytas valstietiškas atsargumas neleido jai būti aktyvia komjaunuole ar veltis į kokius nors konfliktus. Į universitetą atvyko mokytis ir šio tikslo nėra išdavusi, nors niekada savęs nelaikė moksliuke, „kalike“. Nuo antrojo kurso ilgai nedvejodama pasirinko kalbininkės kelią. Universitetą baigė 1962 m. birželio mėn. vadinamuoju raudonu diplomu.

Guvus būdas neleido vien mokytis ir mokytis: ji šoko tautinius šokius keliuose Vilniaus ansambliuose, buvo universiteto teatrinės studijos aktorė, lankė meninės gimnastikos terniruotes. Nors buvo laikoma rimtuole, kurso draugai ją mylėjo, vertino už gabumus ir toleranciją.

Prisiminimai apie studijų metus

Dėstytojavimas

Baigusi universitetą, nuo 1962 m. spalio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. dirbo pedagoginį ir mokslinį darbą Vilniaus universitete. Darbas buvo ne tik pareiga, bet ir didžiulė vertybė, turiningo ir prasmingo gyvenimo laidas. Daugiau kaip keturiasdešimt metų trukęs artimas bendravimas su jaunimu lėmė, kad nugyventas gana smagus, įdomus ir prasmingas gyvenimas, kad kelias, kuriuo eita, buvo gana tiesus, jokie gąsdinimai, jokios šmėklos, jokios pagundos neprivertė iš jo išsukti ar beviltiškai klaidžioti.

Norą mokyti jaunesnius, aiškinti kitiems tai, ką pati sužinojo, ko gera, paveldėjo iš savo mamos. Tačiau gerai suprato, kad tas, kas moko kitus, turi be atvangos mokytis pats. Jo laukia niekada nesibaigiantys ieškojimai ir atkaklus darbas, kuriam reikia rimtai nusiteikti, o kartais net įsakmiai prisiversti. Žinoma, dėstytojui visada padeda prigimtiniai gabumai, gera nuvoka ir intuicija, palankus požiūris į studentus, bet to toli gražu neužtenka. Labai svarbu sukaupti pakankamą dalykinių žinių bagažą, gebėti atsirinkti iš jų tai, kas reikalingiausia ir įdomiausia, dėstomu dalyku ne tik pačiam degti, bet ir mokėti juo sudominti, uždegti kitus. Be to, studentai tiki tik tuo dėstytoju, kuris ne tik myli, saugo ir gina savo dalyką bei studentą, bet ir pasitiki pats savimi. Tik pervertinti savo mokėjimo jokiu būdu negalima. Jei dėstytojas mãno viską puikiausiai mokąs ir niekada neklystąs, studentai jį labai nesunkiai gali „pagauti“, o tada jau sudie ir pagarbai, ir pasitikėjimui.

Dėstė įvairius dabartinės lietuvių kalbos kursus: morfologiją, žodžių darybą, leksikografiją, leksikologiją, kalbos kultūrą. Įdomiausios ir studentams patraukliausios buvo leksikologijos tiriamo objekto – žodžio – problemos. Jos uždegė daugelį jaunesnių kursų studentų, o vėliau jų tyrimo ėmėsi ir magistrantai bei doktorantai. Pirmieji jos studentai buvo mokslo ištroškę smalsuoliai (beje, kai kurie iš jų gerokai vyresni už dėstytoją): Juozas Abaravičius, Sigitas Geda, Viktoras, Alekna, Jonas Mackevičius, Vytautas Žemaitis, Paulina Žemgulytė ir daugelis kitų vėliau išgarsėjusių žmonių. Vadovauta net vienuolikai disertacijas apsigynusių doktorantų (šiandien labai ryškus Dalios Barauskaitės, Jūratės Lubienės, Jurgio Pakerio, Irenos Smetonienės, Loretos Vaicekauskienės, Egidijaus Zaikausko ir kitų jaunų žmonių mokslinis pajėgumas).

Didžiausią emocinį pakilimą darbe išgyveno 19881991 m. Įsitraukė į Statuto, turėjusio grąžinti Vilniaus universitetui autonomiją, rengimo darbus (patvirtintas jis buvo 1990 m. po labai rimto dalykinio ir kalbinio redagvimo), kartu su kitų katedrų vedėjomis Viktorija Daujotyte-Pakeriene, Erika Sausverde ir Eugenija Ulčinaite diskutavo iki tol tik tolumoje švysčiojusias bakalaurų ir magistrų mokymo idėjas, nelengvai „gimdė“ fakulteto dėstytojų stažuočių užsienio universitetuose planus, ieškojo galimybių ir lėšų kviesti į seminarus Lietuvoje užsieniečius, dėstančius lituanistinius kursus svetur, siųsti jiems lietuviškas knygas ir kultūrinę periodiką.

Nuo 1991 iki 1993 m. dėstė lietuvių kalbą Oslo universitete. Lietuvių kalbos mokymas padėjo jai įgyti naujos, naudingos darbo patirties. Atsirado proga pamatyti ir perprasti norvegų charakterio savitumą, atrasti jų psichikai priimtiniausius lietuvių kalbos gramatikos, žodžių kirčiavimo ir vartosenos aiškinimo būdus, o tai leido kurti savas kalbos dėstymo metodikas. Studentams parengtì tekstai, susikurtì pratimai vėliau sugulė į mokomąją knygą „Lietuviškai apie Lietuvą“, kuri bent kelis kartus buvo leidžiama Lietuvoje. Oslo universitete lankė intensyvius norvegų kalbos kursus. Mokydamasi norvegų kalbos, kartu stebėjo, kaip gimtoji kalba dėstoma Norvegijoje kitakalbiams, domėjosi jų vadovėliais, metodine medžiaga. Per trejus metus visai neprastai pramokusi norvegų kalbą, paskaitas iš lietuvių kalbos istorijos jau skaitė norvegiškai, o grįžusi į Lietuvą, norvegų kolegų ir savo studentų padedama, ėmė rengti „Lietuvių-norvegų kalbų žodyną“ (iki šiol šiuo žodynu domimasi, jis sulaukė jau net keturių laidų).

Nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. – pensininkė. Universiteto Tarybos ir Senato sprendimu jai suteiktas profesoriaus emerito statusas, todėl ryšiai su universitetu ir lituanistinėmis katedromis palaikomi iki šiol.

Mokslinė veikla

Mokslinės veiklos pradžia buvo diplominis darbas, kurį Evalda apgynė 1962 m. kovo mėn. ir už kurį buvo apdovanota TSRS Švietimo ministerijos garbės raštu. 1962 m. spalio mėn. pradėjusi dirbti Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje, jau neabejojo pasirinkto kelio tikslingumu.

Po 19661968 m. studijų aspirantūroje 1968 m. gruodžio 23 d. Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją ,,Veiksmažodžių daryba (Priesaginiai vediniai)”. Prieš tai ir po to paskelbė keletą straipsnių ,,Kalbotyroje”, ,,Baltisticoje”, ,,Mūsų kalboje” ir kituose leidiniuose. Sutrumpinta disertacijos versija 1973 m. buvo išleista atskira knygele.

Tolesnę mokslinės veiklos kryptį diktavo pedagoginis darbas Vilniaus universitete. Tai buvo metas, kai Lietuvoje verkiant trūko lituanistikos vadovėlių aukštosioms mokykloms. Daugelis tos kartos kalbininkų laikė savo pareiga parengti mokomąsias knygas iš skaitomų universitete kursų. Taip atsirado trys vadovėliai: kartu su A. Laigonaite ir A. Paulauskiene buvo parašyta ,,Lietuvių kalbos morfologija” (1976), su A. Laigonaite parengta ,,Lietuvių kalbos leksikologijos ir morfologijos pratybas” (1980), 1980 m. iš spaudos išėjo pirmasis originalus vadovėlis, skirtas žodžio reikšmės ir vartosenos problemoms, ,,Lietuvių kalbos leksikologija”.

Dėstydama leksikologijos kursą E. Jakaitienė nesunkiai susigaudė, kokie dalykai opiausi sinchroninei lietuvių kalbotyrai, ir nuo to laiko didžiausią dėmesį skyrė leksinės semantikos problemoms. Studijavo naujausią teorinę literatūrą, tyrė įvairių žodžių ir žodžių grupių semantiką. 1986 m. pasirodė knyga ,,Ką ir kaip reiškia žodžiai”, 1988 m. – monografija ,,Leksinė semantika”, moksliniuose žurnaluose ir periodinėje spaudoje buvo skelbiami straipsniai ir straipsneliai.

1988 m. lapkričio 15 d. Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų daktaro (humanitarinių mokslų habilituoto daktaro) disertaciją tema „Lietuvių kalbos nominatyvinių žodžių leksinė reikšmė“. 1989 m. jai buvo suteiktas mokslinis profesoriaus vardas. Šie akademiniai titulai buvo nostrifikuoti Lietuvos Respublikos Mokslo tarybos 1995 m. birželio 22 d.

Leksinė semantika iki šiol yra viena svarbiausių jos mokslinių tyrimų sritis. Prie to nuolat sugrįžta, o ypač daug dėmesio jos problemoms teko skirti, kai pradėjo nuosekliau domėtis leksikografija. Subūrusi bendraminčių būrį, daugiau kaip 20 metų vadovavo Lietuvių kalbos katedros mokslininkų grupei, tiriančiai leksikologijos, leksikografijos ir stilistikos problemas. Turi nemažai įvairaus mokslinio potencialo mokinių, vienuolika iš jų jau yra apgynę humanitarinių mokslų daktaro disertacijas.

Viena iš visą laiką (jau nuo studijų metų) ją dominusių leksikologijos problemų yra žodžių daryba. ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje” kelis kartus buvo spausdintas jos parašytas naujoviškas veiksmažodžių darybos skyrius.

19911993 m. penkis semestrus dirbo Norvegijoje Oslo universitete, dėstė lietuvių kalbos, lietuvių kalbotyros, Lietuvos kultūros istorijos kursus. Darbas svetur davė naujų impulsų moksliniams sumanymams. Lengvai prieinama literatūra, bendravimas su norvegų kolegomis pasiūlė naujas veiklos kryptis. Darbą Osle baigė parašiusi knygą ,,Lietuviškai apie Lietuvą” (išleita Vilniuje, 1995). Tai buvo tuo metu visai naujo tipo mokomoji lietuvių kalbos knyga su gausia medžiaga iš Lietuvos krašto ir kalbos istorijos. Lietuvoje ji buvo pritaikyta kaip vadovėlis nelietuviškų mokyklų 12 klasių moksleiviams (jau išleistos keturios jo laidos). Norvegijoje jos dėmesį patraukė kalbos politikos ir kalbos planavimo problemos, kurios Lietuvoje pasidarė ypač populiarios po nepriklausomybės atkūrimo. 19911996 m. parašė keletą straipsnių, paskelbtų užsienio ir Lietuvos spaudoje, dalyvavo keliose mokslinėse konferencijose Osle, Stockholme, Berlyne, Greifsvalde. Ši patirtis pravertė dirbant Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, kai, derinantis prie Europos Sąjungos reikalavimų, reikėjo kurti lietuvių kalbos politikos gaires ir planus.

Pastaraisiais metais svarbiausia ir daug laiko atimanti jos mokslinės veiklos sritis buvo leksikografija. Gerokai pastudijavusi pasaulinę jos teoriją, norvegų kalbininkų padedama parengė didelės apimties ,,Lietuvių-norvegų kalbų žodyną”, kuris buvo išleistas 2001 m. pabaigoje (antroji laida – 2007, trečioji– 2008, ketvirtoji – 2012). Tai naujo tipo dvikalbis lietuvių kalbos žodynas, kurio lietuviškoji dalis parengta specialiai, taikantis prie naujausių pasaulinės leksikografijos reikalavimų. Dar iki šiol dalyvauja tarptautiniame projekte: yra viena iš VU Skandinavistikos centro rengiamo, Norvegijos Mokslo tarybos finansuojamo didelės apimties „Norvegų-lietuvių kalbos žodyno“ autorių ir redaktorių. Domėjimasis naujausia leksikografija nulėmė dar vieną projektą, kuris buvo atliktas VU Lietuvių kalbos katedroje. Jos vadovaujama jaunų kalbininkų grupė parengė lietuviško indekso elektroninę duomenų bazę dvikalbiams lietuvių kalbos žodynams. Darbo grupės tikslas buvo pateikti universalų leksikografinį produktą, kuriuo galėtų naudotis žodynininkai, rašantys lietuvių ir įvairių kitų kalbų žodynus. Dabar sudaryta elektronine baze remiasi lietuvių – lenkų ir lietuvių – vokiečių kalbų žodynų rengėjai.

Darbas, kurį parengė apibendrindama savo visą daugelio metų mokslinį ir praktinį žodynininkės darbą, vadinasi ,,Leksikografija“ (monografija išleista 2005 m.). Lietuvoje iki tol nėra buvę nė vieno solidesnio mokslo darbo, skirto labai įvairioms ir sudėtingoms teorinės leksikografijos problemoms (tebuvo parašyta pavienių straipsnių, kuriuose aptariamos su leksikografine praktika susijusios teorinės problemos). Atskirai parengta ir knyga ,,Žodynų istorijos apybraiža“ (2006), kurioje siekta supažindinti Lietuvos skaitytojus su pasaulinės leksikografijos raida.

Paskutinis didelis mokslo darbas išėjo 2009 m. birželio mėn. pradžioje (antroji laida – 2010). Tai visai naujas ir originalus apibendrinamojo pobūdžio veikalas „Leksikologija“, kuris apibūdintas kaip studijų knyga. Į ją sudėjo ne tik savo mokslinę, bet ir visą pedagoginę išmonę.

Žvelgiant į beveik pusę amžiaus trunkančią Evaldos Jakaitienės mokslo veiklą, galima tvirtinti, kad didžiąja dalimi ji skirta ŽODŽIUI, tam vienam iš pačių didžiausių stebuklų žemėje. Svarbiausias tyrėjos uždavinys yra suvokti ir paaiškinti, kaip ir kodėl palyginti nestipri vieno žmogaus ištarta garsų seka kito sąmonėje pavirsta mintimi, kodėl vienas žmogus į ją sureaguoja vienaip, o kitas kitaip, kuo skiriasi žodžių kilmė ir vartosena, kaip jie elgiasi junginyje ir sakinyje, kaip jie pateikiami įvairiuose žodynuose.

Kalbų mokėjimas - lietuvių (gimtoji), rusų (laisvai), anglų, norvegų, vokiečių (gerai), latvių, lenkų (skaito, gali susikalbėti).

Mokslo interesai

  • leksikologija
  • leksikografija
  • leksinė semantika
  • žodžių daryba
  • kalbos politika

Mokslinių projektų vadovė:
1. „Litauisk-norsk og Norsk-litauisk ordbok/ Lietuvių-norvegų irNorvegų-lietuvių kalbų žodynas”. Oslo universiteto (Norvegija) projektas, finansuotas Norvegijos užsienio reikalų ministerijos ir Norvegijos mokslų tarybos (1996-1999).
2. „Kompiuterinė duomenų bazė dvikalbiams lietuvių kalbos žodynams”, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros projektas, remtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (2002-2003).
3. „Littera”, išplėstinis Vilniaus universiteto lituanistinių katedrų projektas, skirtas lietuvių identiteto problemoms, finansuotas Lietuvos mokslo ir studijų fondo (2004-2006).

Dėstyti kursai

A. Bakalauro studijų studentams

  • lietuvių kalbos morfologija (1963-1966)
  • žodžių daryba (1964-1966, 1969-1973)
  • lietuvių kalbos leksikologija (1969-2008)
  • lietuvių kalbos kultūra (1988 –2000, su tarpais)

B. Magistrantams, doktorantams

  • Leksinė semantika (1990-2006)
  • Leksikografija – teorija ir praktika (2001-2006)

Vadovavimas daktaro disertacijoms

1. Danutė Kalendienė, Daugiareikšmių būdvardžių jaunas, naujas, senas semantinė struktūra lietuvių ir vokiečių kalbose, Vilniaus universitetas, 1983.
2. Dalia Barauskaitė, Emocinės būsenos veiksmažodžiai lietuvių kalboje, Vilniaus universitetas, 1988.
3. Janina Jakelaitytė, Intelektinės veiklos veiksmažodžiai lietuvių ir latvių kalbose, Vilniaus universitetas, 1991.
4. Jolanta Vaskelienė, Lietuvių kalbos darybiniai sinonimai (Veiksmažodžių abstraktai), Vilniaus universitetas, 1998.
5. Irena Smetonienė, Garsinės reklamos stilius, Vilniaus universitetas, 2000.
6. Sigita Rackevičienė, Kauzacijos raiška Baltijos regiono kalbose (kauzatyviniai veiksmažodžiai ir veiksmažodiniai junginiai), Lietuvių kalbos institutas, 2001.
7. Egidijus Zaikauskas, Teoriniai performatyvų pagrindai, Vilniaus universitetas, 2002.
8. Jūratė Lubienė, Lietuvių kalbos šakniniai garsų veiksmažodžiai, Klaipėdos universitetas, 2003.
9. Loreta Vaicekauskienė, Naujųjų lietuvių kalbos svetimžodžių norminimo teorija ir praktika, Vilniaus universitetas, 2004.
10. Jurgis Pakerys, XVI a. Mažosios Lietuvos spaudinių mišriųjų ir priesaginių veiksmažodžių daryba, Vilniaus universitetas, 2005.
11. Eglė Gudavičienė, Lietuvių kalbos direktyvai, Vilniaus universitetas, 2007.

Ekspertinė daktarinė veikla - atskirame puslapyje.

Ekspertinė ir visuomeninė veikla

  • Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, 2001-2006 m.
  • VU Filologijos fakulteto darbuotojų profsąjungos pirmininkė, 1980-1983 m.
  • Mokslinių straipsnių žurnalo „Kalbotyra“ redkolegijos narė, 1988- 2002 m.
  • Tarptautinės moterų organizacijos „ZONTA International“ (tai prieš 90 metų Amerikoje gimusi organizacija, jos centras Čikagoje; tai įvairių profesijų moterų, padedančių vargstančioms pasaulio moterims rasti vietą po saule, sambūris) narė 1995-2014 m.. 2002–2004 m. - ZONTOS Vilniaus klubo prezidentė, 2010-1012 – Zonta international Lietuvos regiono, vienijančio 4 klubus, direktorė; 13 srities (13. District), jungiančios Danijos, Norvegijos, Islandijos, Lietuvos klubus, valdybos narė.
  • Atstovavo Lietuvai „Europos moters“ rinkimuose, vykusiuose kas dveji metai (Briuselyje viskas organizuota Europos parlamento), 2004 m.
  • Lietuvos laureatės į „Europos moters“ apdovanojimus rinkimų pirmininkė, 2006 m.

Įvertinimai

Kilmė ir šeima

Jauno Jono Strazdo nuotrauka (apie 1930 m)

Tėvai – Jonas Strazdas, Vincento (1900 m. sausio 12 d. Strazduose, tuo metu kaimas vadinosi Šėriškė, Tauragnų valsč., Utenos aps. - 1984 m. kovo 5 d., palaidotas Ignalinos kapinėse), miškininkas. 1927 m. baigęs Dotnuvos miškų mokyklą, visą gyvenimą atidavė gimtojo krašto girioms, vienas iš Nacionalinio Rytų Aukštaitijos parko steigimo įkvėpėjų ir vykdytojų.
– Stefanija Strazdienė (iki 1939 m. rugsėjo 2 d. Janauskaitė, 1910 lapkričio 6 d. Kaune - 1977 m. gruodžio 3 d., palaidota Ignalinos kapinėse), mokytoja. Nuo 10 metų visiška našlaitė, išaugusi Kauno Jėzaus širdies vienuolyno globojamoje vaikų prieglaudoje. 1933 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, paskirta į Rytų Aukštaitiją, kur dirbo įvairiose mokyklose iki 1966 m. Mokytoja iš pašaukimo ir iš Dievo malonės.

Senelis Vincentas Strazdas

Seneliai – Vincentas Strazdas (1862-1940) ir Monika Kindurytė-Strazdienė (1865-1947) visą gyvenimą praleido Strazdų kaime, ūkininkavo, turėjo apie 50 ha nederlingos miškais ir pievomis užėjusios žemės. Išaugino vieną sūnų ir šešias dukteris (dvi mirė mažos). Abu palaidoti Ginučių kapinėse.

Broliai, seserys – Arvydas Strazdas (g. 1943 kovo 14 d. Švẽdriškėse, Salako valsč., Zarasų aps.), chemikas. 1965 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fak-ą. Nuo 2009 m. pensininkas. – Rimanta Strazdaitė (Vilčinskienė, g. 1955 rugpjūčio 17 d. Ignalinoje), filologė, germanistė. 1978 m. baigusi Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fak-ą. Šiuo metu dirba Ignalinos rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėja.

Šeima – Algirdas Jakaitis (g. 1932 liepos 5 d. Stenioniuose, Ariogalos valsč., Raseinių apsk.), susituokė 1964 m. Istorikas, 1958 m. baigęs Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fak-ą. Sovietiniais metais dirbo partinį ir administracinį darbą, paskutiniais dviem dešimtmečiais prieš pensiją – Lietuvos kurčiųjų draugijos pirmininkas, Surdologijos centro steigėjas ir vadovas. Nuo 1995 m. pensininkas.

Vaikai – Rytis Jakaitis (g. 1965 rugsėjo 10 d. Vilniuje), ekonomistas, tarptautinio verslo magistras, baigęs Vilnaus universitetą (1989) ir Norvegijos aukštosios verslo mokyklos (Bedrifsinstitut) magistro studijas (1994). Gyvena ir dirba Vilniuje. — Andrius Jakaitis (g. 1971 gegužės 25 d. Vilniuje), baigęs transporto vadybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (2003). Gyvena ir dirba Vilniuje.

Anūkai – Vilius (g. 1991 gegužės 2 d.), baigęs Vilniaus universiteto Matematikos fak. Informacinių technologijų specialybę, šiais metais baigs magistrantūros studijas Šefildo un-te (D. Britanija). — Artūras (g. 1997 balandžio 4 d.), šiais metais baigs Vilniaus J. Basanavičiaus gimnaziją. — Tomas (g. 2008 birželio 5 d.), Vilniaus tarptautinės mokyklos pirmaklasis.

Bibliografija

Gyvenau... ir dar noriu. Knygos viršelis

Visa bibliografija - atskirame puslapyje.

KNYGOS:
1. Veiksmažodžių daryba (Priesagų vediniai). – Vilnius: VVU leidykla, 1973, 68 p.
2. Lietuvių kalbos morfologija: Vadovėlis respublikos aukšt. m-klų studentams / A. Laigonaitė, A. Paulauskienė. – Vilnius: Mokslas, 1976, 284 p.

Rec. Žulys V., Girdenis A. Replika: [Dėl įvardžio formų mano, tavo, savo traktavimo kn.: Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija: Vadovėlis resp. aukšt. m-klų liet. k. ir literatūros spec. studentams – Vilnius: Mokslas, 1976, 284 p.]. – Kalbotyra. – 1978, t. 29(1), p. 122.
Rec. Alekna V. Lietuvių kalbos morfologija. – Tarybinis mokytojas, 1978 m. vasario 8 d.

3. Lietuvių kalbos leksikologija: Vadovėlis resp. aukšt. m-klų liet. k. ir literatūros spec. studentams. – Vilnius: Mokslas, 1980, 134 p.

Apžv.: Tekorienė D. Leksikologijos vadovėlis. –Naujos knygos. –1980, nr.3, p.14

4. Lietuvių kalbos leksikologijos ir morfologijos pratybos: Užduočių ir pratimų rinkinys resp. aukšt. m-klų filol. spec. studentams / A. Laigonaitė. – Vilnius: Mokslas, 1980, 184 p.
5. Ką ir kaip reiškia žodžiai. – Vilnius: Mokslas, 1986, 105 p
6. Leksinė semantika: Monografija. – Vilnius: Mokslas, 1988, 174 p.

Rec.: Gudavičius А. Е. Jakaitienė. Leksinė semantika. – Kalbotyra – 1990, t.41(1), p. 110–11

7. a) Lietuviškai apie Lietuvą = Om Litauen pa litauisk = About Lithuania in Lithuanian: Mokomoji knyga kitakalbiams . – Vilnius: Alma Littera, 1994, 327 p. [2-oji pataisyta laida – 1995].
b) Lietuviškai apie Lietuvą = О Литве по-литовски = O Litwie po-litewsku: Mokomoji knyga kitakalbiams.[3-ioji laida, pritaikyta Lietuvos rusų ir lenkų vidurinėms mokykloms]. – Vilnius: Alma littera, 1999, 317 p. [4-oji pataisyta laida – 2001].

Rec.: Pelurytytė A. Vadovėlis, bet ne tik. – Metai. 1995, nr.5, p. 147–149

8. Lietuvių-norvegų kalbų žodynas = Litauisk-norsk ordbok / S. Berg-Olsen. – Vilnius: Baltos lankos, 2001, 628 p. [2-oji laida – 2007, 3-ioji pataisyta laida – 2008, 4-oji laida – 2012]

Rec.: Barauskaitė Mikkelsen D. E. Jakaitienė, S. Berg-Olsen, Lietuvių-norvegų kalbų žodynas . – Acta linguistica Lithuanica 2002, t. 46, p. 193–196.
Rec.: Mikučionis U. Lietuvių-norvegų kalbų žodynas – Gimtoji kalba, 2002, nr. 4, p. 16-17.
Rec.: Litauisk-norsk ordbok. Bokomtale. – Norsk Lingvistisk Tidskrift, Oslo, 2002, Nr. 21(2).

9. Leksikografija: Monografija. – Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, 330 p.

Apžv.: Sakalauskienė V. Evalda Jakaitienė. Leksikografija. – Gimtoji kalba, nr. 3, 2006, p. 22–23.

10. Žodynų istorijos apybraiža: Mokymo priemonė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, 138 p.
11. Leksikologija: Studijų knyga. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, 352 p.; [2-oji pakart. laida – 2010].

Rec.: Palionis J. Evalda Jakaitienė. Leksikologija. – Acta Linguistica Lithuanica, nr. LXXI, 2014, p. 355–363

12. Gyvenau ... Ir dar noriu. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, 230 p. (32 p. nuotraukų įklijų)

Vertimai ir vertimų redagavimas:
1. Jane Elliot, Colin King. Mano pirmoji enciklopedija. – Vilnius: Alma Littera, 1994, 127 p. (2-a laida – 1995, 3-a laida – 1997, 4-a laida – 2006) (išversta iš anglų klabos).
2. Žvilgsnis į Norvegiją – Oslo: Karališkoji Norvegijos užsienio reikalų ministerija, 1995, 7 p. (išversta iš norvegų kalbos).
3. Amund Fjelstad. Parduota! Apie pardavimą, kalbėjimą ir poveikį – Vilnius: Eugrimas, 2006, 172 p. (išversta iš norvegų kalbos).
4. Bjorn Sortland, Hilde Kramer. Ką mena širdis. – Vilnius: MMC, 2012, 48 p. (iš norvegų kalbos išvertė Alma Ločerytė–Dale, vertimo redaktorė Evalda Jakaitienė).
5. Bjorn Sortland. Minutė tiesos. Istorija apie meilę, kelionę ir meną. – Vilnius: MMC, 2015, 440 p. (iš norvegų kalbos išvertė Alma Ločerytė–Dale, vertimo redaktorė Evalda Jakaitienė).

Šaltiniai

2010-03-10 atsakymai „Žalgiriui“

A. Enciklopediniai straipsniai:

  1. Jakaitienė Evalda. – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1978, t. 4, p. 614
  2. Jakaitienė Evalda. – Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986, t. 2, p. 91.
  3. Jakaitienė Evalda. – Lietuvių kalbos enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999, p. 273-274 (antroji laida – 2008, p. 236)
  4. Jakaitienė Evalda. – Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 8, p. 474-475.
  5. Jakaitienė - Strazdaitė Evalda Marija. – Kas yra kas Lietuvoje. Lietuvos moterys. – UAB Neolitas, 1999, p. 164.
  6. Jakaitienė Evalda Marija. – Kas yra kas Lietuvoje. – UAB Neolitas, 2009, p. 640.

B. Pokalbiai, interviu, sveikinimai:

  1. Darbų vežimą traukia. Žurnalistės Elenos Sliesoriūnienės pokalbis su VU Lietuvių kalbos katedros vedėja Evalda Jakaitiene. – Moteris, 1990, nr. 5, p. 14-15.
  2. Rosinas A. Tarvydaitė D. Gimtojo žodžio paslapčių aiškintoja (Apie kalbininkę E, Strazdaitę- Jakaitienę). – Literatūra ir menas, 1991, sausio 5 d.
  3. Venckutė R., Pakerys J. Skambus balsas filologijos šurmulyne. – Gimtoji kalba, 2000, nr. 3, p. 27-29.
  4. Venckutė R., Zubaitienė V. Profesorė Evalda Jakaitienė. – Evalda Jakaitienė. Bibliografinė rodyklė, Vilnius: VU leidykla, 2010, p. 7-13.
  5. Vertybių perkainojmo laikotarpiu reikia pusiausvyros. Interviu su profesore Evalda Jakaitiene. – Respublika, 2010, kovo 10 d.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+45-0=45 wiki spaudos ženklai).